Apie molį ir unikalųjį Gasulą

Ieškodami natūralių prausiklių vis dažniau atsigręžiame į nuo seniausių laikų naudotas, bet šiandien tarsi primirštas medžiagas. Molis – nuostabiai švelni odai ir gaivi plaukams gamtos dovana. Belieka tik apgailestauti, kad molis ir aliejai šiandien yra tapę nedaugelio, labiausiai pasiryžusiųjų, alternatyvia kūno švarinimo priemone vietoj muilų ir šampūnų... Užuot giliau pasidomėjus tikrosiomis molio savybėmis, dažniau blaškomasi tarp kosmetikos parduotuvėse siūlomų veido kaukėms molių spalvų įvairovės, lyg viliantis atrasti amžinojo odos skaistumo formulę.

O kas gi slypi paties molio „formulėje“? Kur užkoduota jo paslaptis ir veiksmingumas?

 

Bendros žinios apie molį. Molio sandara ir savybės

Molis laikomas visos gyvybės pagrindu. Jame užsimezgė pirmosios organinės kilmės molekulės. Gamtos tyrinėtojų žiniomis, molis – polimineralinės nuosėdinės uolienos,susidariusios cheminio bei hidroterminio dūlėjimo metu. Molis daugiausiai sudarytas iš kristalinės struktūros hidrosilikatinių mineralų. Mineralinėje molio sudėtyje dažniausiai randamas hidrožėrutis, kaolinitas, chloritas, montmorilonitas, pirofilitas, alofanas. Taip pat molyje yra priemaišų - kvarco, feldšpatų, kitų silikatinių mineralų. Cheminėje sudėtyje vyrauja pagrindinės medžiagos – silicio oksidas SiO2 ir aliuminio oksidas Al2O3, vanduo, kitos svarbesnės medžiagos – geležies, magnio, kalio, natrio, kalcio ir kiti oksidai. Pagal mineralinę sudėtį ir struktūrą molingos medžiagos skirstomos į:

  • kaolinitinius molius – juose vyrauja mineralai kaolinitas, Al2Si2O5(OH)4 , haluazitas;
  • smektitinius (arba montmorilonitinius) molius – pagrindinę dalį sudaro mineralai montmorilonitas (Na, Ca)0.33(Al, Mg)2[Si4O10]·(OH)2·nH2O, monotermitas, nontronitas;
  • hidrožėrutinius (ilitiniai) ir polimineralinius molius – pagrindiniai mineralai: ilitas (Al,Mg,Fe)(SiAl)4O10[(OH)2·H2O], glaukonitas, muskovitas.

                Molio rūšys skiriasi savo plastiškumu, rišlumu, tankiu, taip pat ir sandara. Būdingas moliui savybes (plastiškumą, rišlumą) suteikia molingoji substancija – smulkutės mažesnės kaip 0,005 mm kristalinės dalelės. Plastiškas molis limpa palietus, blizga pabraukus. Molis sugeria vandenį ir dujas, todėl, būdamas drėgnas, turi specifinį kvapą. Kiekviena plastiškos molio tešlos dalelytė yra padengta vandens plėvele.Sausas molis įgeria daug vandens bei kitokių skysčių, dėl to padidėja jo tūris. Džiūdamas ir prarasdamas tarp dalelyčių esantį vandenį, molis netenka plastiškumo.

Moliams, priklausomai nuo jų susidarymo periodo sąlygų, būdinga ne tik įvairi mineralinė kompozicija, bet ir skirtinga fizikocheminė sandara.Visų kristalinių silikatų struktūros vienetą sudaro [SiO4]4- tetraedras (silicio atomai stipriai jungiantys 4 deguonies atomus), šie tetraedrai gali būti susijungę skirtingais būdais: netiesiogiai, bet per metalų katijonus, arba tiesiogiai per 1, 2, 3 ar 4 bendrus deguonies atomus, priklausančius gretimai išsidėsčiusiems tetraedrams. Likę laisvi nesujungti deguonies atomai (nešantys „–" krūvį) gali pritraukti tiek pat įvairių metalų katijonų ("+" krūvio). Taip susidaro sudėtingi silicio deguoniniai kompleksai, lemiantys sudėtingas silikatų struktūros kompozicijas: jos gali būti baigtinės arba begalinės, jungtis į ciklus, ilgas grandines, juostas, sluoksnius arba karkasus.

Molius sudaro įvairios sluoksninės silikatinės struktūros. Pavyzdžiui, kaolinitą sudaro dvisluoksnė (1 tetraedrų ir 1 oktaedrų sluoksniai), o montmorilonitą – sudėtinga trisluoksnė (oktaedrų sluoksnis tarp 2 tetraedrų sluoksnių) struktūra. Todėl sluoksninių silikatų kristalai būna plokštelių, lapelių, žvynelių pavidalo.

Kosmetiniams ir gydomiesiems tikslams naudojamas molis
 

Nuo seniausių laikų kai kurios molio rūšys garsios ne tik puikiomis valomosiomis, bet ir gydomosiomis savybėmis. Ar bet kurį molį naudinga ir saugu naudoti šiems tikslams?

Iš viso priskaičiuojama apie 40 rūšių molio. Žemės paviršiuje dažniausiai aptinkamas rudas ar rausvas molis, jo telkiniai randami upių krantuose, grioviuose, karjeruose. Paviršiniai moliai dažniausiai naudojami keramikos gaminių, rišamųjų medžiagų gamybai. Raudonasis molis glūdi 10-15 metrų gilyje, jis yra daug švaresnis. Mėlynieji moliai glūdi dar giliau. Kuo gilesniame klode yramolis irkuo senesnė jo kilmė,tuo jis vertingesnis.Geras molis kasamas iš dešimties ir daugiau metrų gylio. Labiausiai vertinamų seniausių molių fizikocheminė struktūra, lemianti jų aktyvumą, susiformavo specifinėmis klimatinėmis bei geografinėmis sąlygomis. Teigiama, jog molio ypatingasias savybes laimina giliųjų Žemės klodų energija, sukaupta per milijonus metų.

Gydomiesiems ir kosmetiniams tikslams molis gali būti kasamas ir atrenkamas tik švariose gamtinėse zonose.Be to, šiuo atveju gali būti net pavojinga sveikatai naudoti neištirtą, nežinomos kilmės, užterštuose regionuose, taip pat ir žemės paviršiuje iškastą molį. Dėl molekulinės struktūros molis gali sugerti kenksmingas medžiagas, tad neištirtame molyje gali glūdėti pesticidų bei sunkiųjų metalų, švino, arseno, gyvsidabrio ar kitų pavojingų sveikatai medžiagų sankaupos.

Molius kosmetiniam bei gydomajam vartojimui rinkodariškai įprasta grupuoti pagal spalvas ir pagal tai kokios spalvos yra molis priskirti tam tikras savybes ir panaudojimą. Tačiau molio spalva visai nepriklauso nuo jo struktūrinių savybių, nulemiančių konkrečias molio ypatybes. Molį iš tikrųjų „nuspalvina“ jame esantys mikroelementai – vario, geležies, magnio ir kiti jonai (chromoforai). Dažniausi yra pilkos spalvos moliai, bet yra ir juodieji, žydrieji, rausvieji, baltieji bei kitų spalvų ir atspalvių moliai. Pavyzdžiui, Maroko Atlaso kalnuose susiformavusiam moliui (gasului) būdinga raudonai rusva spalva, Bulgarija garsi žydruoju moliu, o Viduržemio jūros ar Uralo molis žalsvai pilkas. Geležies jonai Fe3+ suteikia raudonumo, geltonumo, o Fe2+ jonai – žalsvumo, melsvumo. Taigi tos pačios sudėties baltas ar pilkas molis, priklausomai nuo jame esančių priemaišų derinių, gali turėti ir rožinį, ir žalsvą, ir rudą, ir pilkai melsvą atspalvį. Pavyzdžiui, tos pačios struktūros montmorilonitinis molis gali būti geltonas, rausvas ir žalias, nors esminės jo savybės nekinta.

Kosmetiniu ir gydomuoju moliu gali būti laikomos tik aktyvaus, didele absorbcija ir jonų mainais pasižyminčio molio rūšys. Molio aktyvumą lemia jo sugebėjimas keisti savo struktūrinius jonus (oligoelementus) į išorinius elementus, pavyzdžiui, toksinus ir aplinkai kenkiančias medžiagas. Tai išmatuojama specialiu prietaisu. Absorbcinė galia įvertinama absorbuotų katijonų kiekiu 100 g sauso molio (matavimo vienatas - miliekvivalentų skaičius 100 g molio (meq/100 g). Molio sugerti jonai gali keistis su jonais, esančiais dispersinėje terpėje. šis jonų mainų parametras moliui, pasižyminčiam gydomosiomis absorbcinėmis savybėmis, neturėtų būti mažesnis nei 70 meq/100 g. šiuo parametru būtina pasidomėti naudojant molį. Vertingas molis yra pakankamai brangus, nes jis retai ir sunkiai aptinkamas, sudėtingai išgaunamas.

 
Unikalusis Gasulo molis 
 

„Senasis Testamentas žmogų laiko Dievo kūriniu, sukurtu iš žemės molio. Žodis, įvardijantis vyrą ir moterį, yra ‘adam; o žodis, ženklinantis rusvą molį, - ‘adama(h). ši žodžių sąsaja yra labai reikšminga, nes išsako žmogaus santykį su rausva žeme. Žmogus – vyras ir moteris – rusvi molinukai, žemės vaikai; trapūs ir dužūs, kaip ir rausvasis molis. Tik gyvybės alsavimu iš Dievo šie molinukai yra orūs ir didingi...“, kažkada yra išsitaręs prelatas profesorius Antanas Rubšys, pasaulyje pripažintas šv. Rašto vertėjas iš hebrajų, aramėjų, graikų kalbų. Gal tie Bibliniai žodžiai ir apie seniausią pasaulyje gasulo molį?

Ghassoul, rhassoul – taip vadinamas nuostabusis Maroko molis iš Atlaso kalnų. Arabiškai ghassala (tariama rasala) reiškia tiesiog “prausti”.

Gasulas šimtus metų naudojamas Maroke ir Tunise. Čia jis yra būtina hamamų, tradicinių garinių pirčių su šiltu akmeniniu stalu, procedūrų dalis. Gasulas tradiciškai parduodamas nemaltas, gabalais, o jo paruošimo receptus motinos perduoda dukterims iš kartos į kartą. Paprastai gasulas maišomas su apelsinmedžių žiedų arba rožių vandeniu, kartais pridedama ir eterinių aliejų dėl jų svaiginančio ir raminančio aromato. Tos aromatinės substancijos padeda sustiprinti odą drėkinančių procedūrų savybes. Kartu su henna ir pienu, gasulas yra tradicinė marokiečių vestuvių dovana ir apeigų dalis. Nėščios marokietės geria gasulą nuo padidėjusio skrandžio rūgštingumo.

Gasulas – natūralus smulkiadispersinis (iš mažesnių nei 2 μm skersmens dalelių) mineralinis molis, sudarytas daugiausiai iš stevensito (var. Ghassoulite, molio mineralas turtingas magnio silikatais), priklausančio montmorilonito/smektitinių molių grupei. Sudėtyje taip pat aptinkama šiek tiek kvarco bei dolomito mineralinių priemaišų.

Gasulo molis išgaunamas tik vienoje pasaulio vietoje – 200 km nuo Feso esančiame Moulouya slėnyje, besiribojančiame su Vidurio Atlaso kalnų grandine. Kasamas požeminėse kasyklose, kruopščiai valomas, išdžiovinamas saulės spinduliuose. Gasulo mineralinės nuosėdos pradėjoformuotis Mezozojaus erosJuros periodui pereinant į Kreidos periodą (maždaug prieš 100 milijonų metų), sauso šilto klimato sąlygomis. Žemė tuomet buvo žalia planeta, menanti dinozaurų laikus... Magnio ir silicio gausa aplinkoje apdovanojo gasulo mineralus tik jiems būdingomis savybėmis. Milijonus metų glūdėjęs Žemės gelmėse ir netekęs laisvojo vandens, šis molis dabar sausi milteliai, įgavę jėgą sugerti milžinišką kiekį vandens, taip lyg kompensuotų prarastus atsiminimus... Apgaubtas legendų skraiste gasulas laikomas Kūrėjo dovana žmonėms.

šiandien mokslininkai vis dar tebetyrinėja unikalias gasulo molio savybes. Ypatingos gasulo sugeriamosios ir švelniai valomosios savybės grindžiamos jo mineralogine fizikochemine struktūra. Gasulą sudarančio montmorilonito/stevensito ypatinga struktūra lemia jo absorbcinį aktyvumą ir brinkimo savybes – gebėjimą sugerti didžiulį kiekį vandens ir kitų skysčių į savo sluoksninę struktūrą. Kaip ir minėta anksčiau, montmorilonito mineralą sudaro trisluoksnė struktūra: 2 sluoksniai silicio deguoninių tetraedrų, kurie iš abiejų pusių apgaubia centrinį metalų (magnio, mažiau aliuminio, geležies) hidroksidų oktaedrų sluoksnį. šie 3 sluoksniai išsidėstę pagal „sumuštinio“ principą, juos jungia įsiterpęs vandens sluoksnis. Tokie silikatiniai sluoksniai turi silpnai neigiamą krūvį, geba natūraliai pritraukti Na+, K+, Ca2+ ir kitus katijonus. šie geba pritraukti daugelį toksinių metalų, polinių organinių molekulių. Tokį sugėrimo procesą ir sąlygoja aktyvios teigiamą krūvį turinčios dalelės - katijonai. Molio struktūriniai sluoksniai taip pat lemia kristalų „žvynuotą“ pavidalą (galime nesunkiai pajausti malonų gasulo molio plokštelių slydimą ant odos). (žr. paveikslą. Montmorilonito mineralo sluoksninė struktūra)

 

Gasului, kaip molingai koloidinės dispersinės būsenos medžiagai, būdingos tam tikros išskirtinės savybės: sorbcinės savybės, brinkumas, jonų mainų geba. Maroko ir Prancūzijos mokslininkų tyrimų duomenimis gasulo molio specifinio paviršiaus plotas yra 133 m2/g. Gasulas brinksta, sugerdamas 1,66 karto daugiau vandens nei sveria pats, t.y. 15 g šio molio gali sugerti 25 ml vandens ir išbrinkti iki 35 ml tūrio (palyginimui: molis naudojamas keramikoje gali sugerti tik 0,4 karto daugiau vandens pagal savo svorį). Gasulo absorbcinė galia net 4 kartus didesnė negu anglies. Jis pasižymi ypatingai didele katijonų (+) mainų geba – apie 75 meq/100g (palyginimui: gryno stevensito rodiklis yra 37 meq/100 g); pagrindiniai jonų mainuose dalyvaujantys magnio katijonai Mg2+ (53 meq/100 g),taip pat Ca2+ katijonai, dvigubai mažiau Na+ jonų, šiek tiek K+ jonų.  

Literatūroje gasulo molis kartais visai nepelnytai vadinamas „saponifikuojančiu“ arba „muilinančiu“ moliu. Tačiau molis, kaip jau minėjome, yra seniausias gamtinis prausiklis/valiklis, jis plauna visai kitaip nei muilai ar kiti cheminiai putokliai (detergentai). Muiluose ir šampūnuose esančios paviršiaus aktyvumo medžiagos valo sumažindamos paviršiaus įtemptį tarp vandens ir plaunamo paviršiaus, todėl vanduo gali daug lengviau nuplauti nešvarumus.

Molio veikimo principas kitoks negu muilų - vandenyje molio dalelytės išbrinksta, sudarydamos homogenišką (vientisą) koloidinę struktūrą su didžiule sorbcine galia. šis gelis gerai sugeria visu savo tūriu (ne tik paviršiumi!) ir suriša nešvarumus (riebalų perteklių, purvą), žalingas sveikatai daleles, toksinus, perpildantį audinius skysčių perteklių, po to lengvai nuplaunamas vandeniu. Skirtingai nei įprasti prausikliai, gasulas neputoja, nenualina odos, gleivinių ar plaukų, nes veikia tik absorbavimo/sugėrimo principu.

Skirtingai negu prausiantis muilais ar šampūnais, molis kaip prausiklis išsaugo natūralias odos ir plaukų savybes, jie neišsausėja, nes niekada nepašalinama perdaug natūralių riebalų nuo plaukų bei odos paviršiaus. Molio prausiklis nesuardo odos apsauginio rūgščių sluoksnio, nedirgina odos riebalų liaukų.

Nuo seniausių laikų molis garsus ne tik puikiomis valomosiomis, bet ir gydomosiomis savybėmis. Dar Avicena 10 a. „Gydymo mokslo kanone“ aprašė įvairių rūšių molio savybes ir jo naudojimo būdus.

šiandien molis pamažu vėl sugrįžta į kasdienį mūsų gyvenimą kaip puiki pagalbinė priemonė gydant daugelį ligų bei kosmetikoje. O jo nuopelnų sąrašas nemenkas.Molis turi priešbakterinį poveikį, malšina uždegiminius procesus, įvairius patinimus, sudirginimus. Molio kompresai naudojami esant mastopatijai, votims, sumušimams, esant nugaros, kaklo, sąnarių skausmams, radikulitui, padeda esant slogai ir kosuliui. Molis aktyviai veikia ląstelių medžiagų apykaitos procesus bei reguliuoja riebalinių liaukų funkcijas. Molio kaukės ir kasdienis prausimasis padeda greičiau odai išsivalyti, užgydyti spuogus. Odos epidermį prisotina mineralais. Puoselėja odą ir plaukus, pašalina galvos odos riebalų perteklių, stimuliuoja kraujotaką, saugo nuo plaukų slinkimo. Valo toksinus ir šlakus iš organizmo. Puikiai tinka kovai su celiulitu. Molio vandens (suspensijos) vonelėse mirkomos kojos, rankos persišaldžius, prakaitavimo sureguliavimui, jo pilama į vonias (molio vandens pavidalu) – tonizuoja, suteikia žvalumo, rekomenduojama burnos skalavimui, dantenų uždegimams malšinti. Naudojamos molio procedūros pirtyse. Kaip priedas jis dedamas į šiandieninius šampūnus, muilus.

 
Literatūra ir šaltiniai:

1.        Mineralogical and Physicochemical Investigation of Mg-Smectite from Jbel Ghassoul, Marocco. Benhammou, Abdelaziz; Tanouti, Boumediene; Nibou, Lahbib; Yaacoubi, Abdelrani; Bonnet, Jean-Pierre. Clays and Clay Minerals; April 2009; v. 57; no. 2; p. 264-270.

2.        Journal of Environmental Science and Health, Part A, Volume 34, Issue 1 January 1999.

3.        Iler R.K. The chemistry of silica: solubility, polymerization, colloid and surface properties and biochemistry of silica, 1979.

4.        Авиценна. Канон врачебной науки.

 
Gitana Zaleskienė, chemikė
 
Kvapų namai ©
 

 

 

Member since 2013.
International Federation of
Essential Oils and Aroma Trades