Hidrolatai - distiliuoti augalų vandenys

 

 

 

 

Aromatinių augalų medicina manoma prasidėjo kartu su žmonija. Ištiesti ranką ir nusiskinti augalą yra gana paprasta. Gardžiai kvepiantis augalas apie save praneša iš tolo... Ne veltui šventraščiuose rašoma apie Rojaus sodus ir kvapnų dvelksmą kaip Viešpaties kvėpavimą...

Nuotr. - laukinio čiobrelio distiliavimas Alpėse. Florentine - inde, į kurį laša susikondensavęs hidrolatas, matyti truputėlis eterinio aliejaus. nuotr. Laimės Kiškūnės. 2006 m. Provansas)

 Archeologinių kasinėjimų Himalajuose metu buvo rasti maždaug 5 tūkstančių metų senumo moliniai distiliavimo katilai. Istoriniai šaltiniai liudija apie Egipto aromatinių augalų mediciną 5-6 tūkstančius metų atgal. Smilkalų dūmų ir kvapiųjų dervų aromatų pripildytose Egipto šventyklose, kur dvasininko ir gydytojo pašaukimas dar nebuvo atsiskyręs, manoma, aromatinė medicina žengė pirmuosius žingsnius. Daugelį amžių derlingi Nilo slėniai buvo vaistinių ir aromatinių augalų karalystė į kurią iš viso tuo metu žinomo pasaulio buvo įvežami nauji augalai. Iš Jemeno, Libano, Sirijos, Persijos, Indijos ir kitų kraštų prie Nilo buvo atvežtas ir pasodintas miramedis, kedras, bosvelija, cinamonas, nardas, cistas arba labdanas (liet. gauruotasis švitrūnas)...

Egiptiečiai pademonstravo ypatingą supratimą apie gydomąsias ir antiseptines aromatinių augalų savybes išplėtodami balzamavimo meną, o taip pat ir aromatinių vandenų panaudojimą. Mūsų laikus pasiekė daugiausiai žinių apie Kleopatros parfumerijos ir kosmetikos naudojimo įpročius.

Egiptas ir Nilo slėniai tapo daugelio to meto mokslininkų ir gydytojų lavinimosi vieta. Graikų gydytojai nuo 4 – 5 a. pr. Kristų taip pat ėmė lankyti Nilo pakrantes ir mokytis aromatinių augalų panaudojimo meno. „Medicinos tėvas“ graikas Hipokratas (460 – 370 m. pr. Kr.) aprašė 300 augalų gydomąsias savybes. Egiptiečių ir graikų medicininės žinios apie augalus įtakojo romėnų kultūrą. Plečiantis Romos imperijai plėtėsi ir žinios apie žoles bei jų panaudojimą, prieskonius ir parfumeriją. Romėnų kareiviai į žygius imdavosi įvairių vaistinių augalų ir jų sėklų. Beveik 200 augalų (tarp jų agurklę, pankolį, petražolę, rozmariną, šalaviją ir netgi čiobrelį) į Britaniją atgabeno romėnų kariai.

Garsiausias Romos gydytojas ir botanikas Dioskoridas maždaug 50 metais po Kristaus parašė vieną žymiausių to meto veikalų De Materia Medica, kuriame aprašė 500 augalų savybes.

Kai žlugus Romos imperijai Europoje įsiviešpatavo ilgas tamsos ir barbariškumo periodas - senieji mokymai buvo pamiršti, o naujo žinojimo dar nebuvo - pirmieji naujos šviesos spinduliai atėjo iš Rytų, kartu su islamu. Arabai buvo ne tik puikūs kariai ir pirkliai, jie buvo ir alchemijos bei medicinos meistrai. Į senųjų arabų aromatinių receptūrų, kurios buvo ir vaistai, ir kvepalai, sudėtį įėjo itin subtilių medžiagų, tarp jų ir distiliuotas apelsinų žiedų, rožių vanduo ir kiti gėlių vandenys. Yra šalių pasaulyje, kur ši tradicija nenutrukusi iki mūsų dienų. Irane mane girdė mėtų vandeniu, kurį virtuvėje distiliavo mano draugės širazietės močiutė. Kamsare ir Konijoje neįsivaizduojamas pavasaris be rožių pumpurų distiliavimo. Iki šiol šiaurės Afrikoje daugelis moterų tradiciškai virtuvėje turi paprastą varinį distiliavimo aparatėlį, kuriuo nuolat išsidistiliuoja aromatinių augalų vandenų, kuriuos naudoja kaip panacėją nuo visų ligų. ši tradicija per arabų šalis ir Kryžiaus žygius pasiekė ir Provansą. Jau kelis šimtus metų kiekvieną gegužę elegantiškos provansietės išeina į rožių laukus Graso apylinkėse skinti rožių pumpurų, kurie švieži distiliuojami rožių vandeniui gauti...

Daugelis metodų, tokių kaip distiliacija ir metalurgija, kilusių iš arabų, naudojami iki šiol. Pradedant 8 amžiumi arabai išvystė daugelį cheminių technologijų ir ypač distiliavimo technologiją, kuri leido išgauti aukštos kokybės eterinius aliejus ir išdistiliuoti gėlių vandenis. Parfumerija ir medicina užėmė ryškią vietą islamo civilizacijoje. Nuo 9 amžiaus Bagdadas (Irakas) tapo rožių aliejaus centru, iš Persijos į pasaulį buvo gabenami geriausi rožių vandenys, o to meto kvepalų industrija labiausiai vystėsi Damaske (Sirija). Daugelis kitų distiliuotų vandenų taip pat buvo žinomi ir vertinami dėl savo terapinių savybių.

10 amžiuje prasidėjus kryžiaus žygiams į „šventąją žemę“ europiečiai riteriai užkariautojai susidūrė su aukšta arabų civilizacija, o taip pat neišvengiamai ir su arabų medicina, nes žygiuose tekdavo gydytis žaizdas ir sveikatos sutrikimus. Jie grįždavo namo su paslaptingu rožių vandeniu ir stulbinančiomis naujienomis apie ypatingą ir veiksmingą arabų mediciną, kurios bemat plito krikščioniškoje Europoje. Prie vienuolynų ėmė kurtis sodai, itin madingi tapo Marijos sodeliai, kuriuose buvo gausu aromatinių augalų: sodeliuose buvo puoselėjamos ne tik rožės, lelijos, jazminai, irisai, žibuoklės, gvazdikai, narcizai, švitrūnai, bet ir aromatinės žolės - rozmarinai, čiobreliai, melisos, peletrūnai, bazilikai, pankoliai, levandos... Benediktinų vienuoliai mėgo melisas ir čiobrelius, o šventoji abatė Hildegarda Bingietė išgarsino levandų ir pankolių vandenį. Ji ypač domėjosi terapinėmis aromatinių vandenų savybėmis. 14 amžiuje išplito karmelitų vanduo, kurio receptas išliko paslaptyje porą šimtų metų.

Kaip matote, pirmasis šio straipsnio sakinys, jog aromaterapija prasidėjo kartu su žmonija, yra pakankamai pamatuotas. Patys augalai ir iš jų gautos substancijos: dervos, sakai, pluoštai, aliejai, vandenys nesuskaičiuojamus amžius buvo naudojami žmonių gyvenime. Juos galime priskirti probiotinėms, arba gyvybę teikiančioms medžiagoms, kurios meta iššūkį dabartiniam antibiotikų, arba gyvybę naikinančių medžiagų, amžiui.

Terapijai naudojami įvairūs aromatiniai vandeniniai augalų ekstraktai, taip pat kelios aromatinių vandenų rūšys, kurių savybės priklauso nuo gavimo metodų.

Aromatinės vandeninės medžiagos yra šios:
-          ištraukos (infusus), arbatos, nuovirai (decoctus);
-          vynai;
-          actai;
-          aromatiniai vandenys:
-          - distiliuoti (hidrolatai),
-          - pagaminti,
-          - koncentruoti;
-          Bacho žiedų ekstraktai.
 

Mus labiausiai domina distiliuoti augalų vandenys arba hidrolatai, kurie moderniaisiais laikais vakarietiškoje kultūroje buvo pamiršti ar tiesiog ignoruojami. Plačiajame pasaulyje jie buvo pradėti naudoti gydymui, kulinarijai, religinėms praktikoms ir tiesiog gyvenimo gerovei daug anksčiau, nei eteriniai aliejai, kuriuos mes žinome šiandien. Europoje, vienuolynų sodų kultūros dėka, dar iki 19 amžiaus buvo žinomi ir naudojami distiliuoti augalų vandenys. (Aprašymai, kuriuos pateikiame apie Kvapų namuose esančius hidroliatus, yra paremti tiek šiuolaikinėmis mokslinėmis studijomis ir tyrimais, tiek senųjų žolių knygų tekstais.)

Pastaraisiais dešimtmečiais vėl buvo susidomėta hidrolatais ir kitais aromatiniais vandeniniais produktais. Vanduo turi ypatingą savybę perimti informaciją, šiuo atveju iš gyvo augalo, saugoti tą informaciją ir pernešti ją į žmogaus kūną, kuris didžiąja dalimi taip pat sudarytas iš vandens.

 

Šiuolaikiniai hidrolatai gaunami:
 
  1. iš augalų vandeniu ar vandens garais distiliuojant eterinius aliejus, kaip „šalutinis“ distiliavimo produktas;
  2. distiliuojant augalus, kurie turi labai mažą eterinių aliejų kiekį;
  3. distiliuojant augalus, kurie neturi eterinių aliejų, tačiau turi kitų labai vertingų vandenyje tirpstančių medžiagų.

 

Hidrolatai kartais vadinami aromaterapijos „homeopatija“ ir tai yra tiesa, nes juose yra ištirpęs labai mažas eterinio aliejaus kiekis, tačiau jie puikiai papildo aromaterapiją, sudarydami sinergijas su eteriniais aliejais. Įvairūs autoriai pateikia įvairias nuomones apie hidrolatus – vieni juos laiko pačia tikriausia aromaterapija, kiti – antrine aromaterapija, treti – nekoncentruota, švelnia aromaterapija. Tačiau visuotinai pripažįstama, kad kokybiški švelnūs distiliuoti augalų vandenys yra vienos saugiausių terapinių medžiagų. Jie yra saugi alternatyva ir tinka beveik bet kuriam atvejui.

Nors išdistiliuoti iš to paties augalo, hidroliatai labai skiriasi savo prigimtimi, koncentracija, cheminėmis medžiagomis nuo savo „brolių“ - eterinių aliejų. Jie taip pat skiriasi ir nuo mums įprastų arbatų, nuovirų ar vandeninių ištraukų. Distiliuoti augalų vandenys turi daug lakių vandenyje tirpstančių cheminių junginių, tačiau jie neturi riebaluose tirpstančių terpenų, taip pat taninų ir karčiųjų medžiagų. Tai reiškia, kad hidrolatuose vyrauja gerai toleruojamos, antiseptinėmis ir saugančiomis nuo uždegimų savybėmis pasižyminčios medžiagos. Dažniausiai distiliuoti augalų vandenys kvepia panašiai kaip ir jiems giminiškas eterinis aliejus, tačiau jų kvapas nėra toks stiprus. Kai kurių hidrolatų kvapas nėra toks malonus, kaip to paties augalo eterinių aliejų kvapas.

Taip pat tiesa, kad distiliuoti augalų vandenys puikiai „sutaria“ su eteriniais aliejais – jie gali būti naudojami kartu, siekiant geresnio eterinių aliejų poveikio. Patys vieni hidrolatai veikia daug švelniau ir jų aktyvumas pasireiškia kitame lygyje. Hidrolatų poveikiui patirti reikia ilgesnio laiko, negu naudojant „aktyvuolius“ eterinius aliejus, tačiau tie natūralūs, kokybiški „potenciniai vandenys“ yra subtilūs, saugūs ir veiksmingi, puikiai tinkantys naudoti namų sąlygomis - kūdikiams, mažiems vaikams, labai jautriems ar labai seniems žmonėms.

Hidrolatai yra vienos puikiausių medžiagų odos, ypač veido priežiūrai. Jie gali būti naudojami tiek kremų, losjonų, valomųjų pienelių, kaukių, šampūnų sudėtyje, tiek ir patys vieni kaip odos atgaivintojai, tonikai ir drėkikliai.

Distiliuoti augalų vandenys turi daug privalumų lyginant su eteriniais aliejais (ir aromatiniu vandeniu, pagamintu įplakant į jį eterinius aliejus) juos naudojant vonioms. Eteriniai aliejai netirpsta vandenyje ir be specialaus tirpiklio (medaus, pieno, solubolio) pagalbos sudaro ant vandens paviršiaus plėvelę, kuri jautriems žmonėms gali sukelti odos suerzinimą. Hidrolatai priešingai – visiškai ištirpsta vandenyje ir neerzina odos. (Garsiosios antikos grožio vonios buvo ruošiamos su rožių vandeniu).

Hidrolatai taip pat nuo senų laikų naudojami kulinarijoje: gaminami rafinuočiausio skonio rytietiški saldumynai su rožių vandeniu; Provanso sūriai mirkomi karčiųjų citrinmedžių žiedų vandenyje; ruošiamas levandų limonadas; rožių vandens šerbetas ir t.t. Distiliuoti augalų vandenys tiesiog geriami kartu su arbata, kava arba patys praskiesti vandeniu ar įvairiomis sultimis geriami kaip gaivinamieji gėrimai (mėtų, pankolių, čiobrelių, apelsinų žiedų ir daugelis kitų). Juos, kaip ir vaistines žolelių arbatas, reikia vartoti pagarbiai, tačiau nebūtina būti profesionaliu žinovu.

--- 

Hidrolato naudojimas odos priežiūrai:

  • kaip tonikas - apipurkšti veidą ir leisti nudžiūti, nešluostyti; purkšti ant odos, vos pajusite, kad jai to reikia: palepinkite veidą bent kelis kartus per dieną, jei būnate kondicionuojamose patalpose, karštomis vasaros dienomis, po saulės vonių; leiskite susigerti ir nudžiūti savaime.
  • kaip drėkiklis – apipurkšti veidą ir nelaukiant kol nudžius tepti kremą ar aliejų;
  • kaip prausiklis – prausti hidrolatu veidą ryte, ypač jei oda jautriai reaguoja į vandentiekio vandenį. gausiai apipurkšti veidą, nuvalyti sušlapintu tamponu (nenuvalo makiažo); papurkšti ant veido, užbaigiant makiažo valymo procedūrą; leisti nudžiūti natūraliai, kad oda prisigertų nuostabių bioaktyvių augalo medžiagų.

 

 

Laimė Kiškūnė

Kvapų namai ©

Susijusios prekės

Member since 2013.
International Federation of
Essential Oils and Aroma Trades