Miros eterinis aliejus Commiphora myrrha

„Yra ir kitas šventas paukštis, vadinamas feniksu. Aš jo gyvo nemačiau, tik nupieštą. Mat jis labai retai pas juos apsilanko – heliopoliečiai sako, kad tik kartą per 500 metų. Jis atskrenda tik tada, kai pastimpa jo tėvas. Sprendžiant iš to, kaip piešiamas, jis turėtų atrodyti šitaip: dalis plunksnų aukso spalvos, dalis- raudonos; visa savo išvaizda ir dydžiu panašus į erelį. Apie jį pasakoja – bet tuo netikiu- štai ką: iš Arabijos jis atnešąs į Heliopolio šventyklą savo tėvą, aplipintą mira, ir palaidojąs toje saulės dievo šventykloje. Gabenąs šitaip: pirmiausia iš miros nulipdąs kiaušinį tokio dydžio, kokį tik įstengia panešti; paskui mėginąs tą kiaušinį nešti; kai jau gerai įprantąs jį pakelti, išimąs to kiaušinio vidų ir ten įdedąs savo tėvą; paskui vėl užlipinąs mira skylę, pro kurią buvo kiaušinį išskuobęs ir įdėjęs tėvą. Taigi kiaušinis su tėvu yra tokio pat sunkumo. Tada tą kiaušinį nešąs į Egiptą, į dievo šventyklą. Taip jie pasakoja apie tą paukštį“

Herodotas, „Istorija“, Va. pr.m.e.
 

Mira (bot. Commiphora myrrha) ir smilkalai (arba frankincensas)  etnobotanikų ir istorikų teigimu yra seniausiai naudojamos dervos. Kitos dervos – styrakų, kvapiųjų kanarių (elemio), kopalų, pušų ir pan. taip pat buvo svarbios žmonijos istorijoje , tačiau nei viena iš jų nebuvo taip plačiai ir taip universaliai naudojama, taip garbinama ir turėjusi tokią milžinišką ekonominę vertę kaip smilkalai ir mira.

Seniausi frankincenso ir miros keliai

Pirmieji smilkalų ir miros keliai driekiasi žmonijos istorijos prieblandoje. Pagal išlikusius mitus ir legendas, šventus dervų medžius saugojusios žiaurios raudonos gyvatės, kurios pašokdavusios į orą ir mirtinai įkirsdavusios bet ką, kas pamėgindavęs bent priartėti prie šventų giraičių. Smilkalų medžiai augę uždraustuose kalnuose, kuriuos supę miglų sūkuriai ir mirtinas ligas sukeliantys debesys. Jei kažkam pavykdavę pargabenti iš tokių nesvetingų žemių kvapiųjų dervų, jas labai saugodavę ir atiduodavę dievams kaip atnašas.

Prekyba smilkalais ir mira išsiplėtojo maždaug 11 a. pr.Kr. kartu su kelių sistemos atsiradimu ir kupranugarių prijaukinimu. Pirmieji karavanai iš mažyčio žemės kampelio patraukė į plačias šalis su brangiausiu kroviniu – smilkalais. Maždaug pusantro tūkstančio metų ši prekė buvo pati brangiausia pasaulyje ir tiek pat laiko smilkalais prekiaujantys arabų pirkliai buvo tarp turtingiausių to meto žmonių žemėje.

Smilkalų medžiai augo nedidelėje teritorijoje. Jų gaminami dervų kiekiai buvo riboti, o poreikiai buvo milžiniški. Todėl dervos buvo nepaprastai brangios.

Iš siauro arabų pusiasalio pakraštėlio ir šiaurės rytų Afrikos nederlingos kalnuotos žemės lopinėlio dervas karavanai gabeno į Egiptą, o iš ten jūra į Indiją ir kitas pasaulio šalis. Arabų smilkalų pirklių karavanai, vadovaudamiesi žvaigždėmis, kirsdavo smėlio dykumas, ir keliaudavo nuo vienos vandens cisternos iki kitos, kaip įmanoma saugiau paslėptų nuo dykumoje siautėjančių plėšikų.

Daugelis to meto miestų, vienas iš jų kanjono uoloje iškirstas nuostabusis Petros miestas, klestėjo ir pasiekė civilizacijos aukštumų dėka turto, kurį jiems nešė prekyba brangiosiomis dervomis. Dėka prekybos kvapiosiomis dervomis Laimingoji Arabija arba Arabia Felix, kaip daugumas to meto geografų įvardindavo Arabijos pusiasalį, klestėjo maždaug pusantro tūkstančio metų.

Apie 1000 m. pr.Kr. daug frankincenso ir miros dervų importavo Babilonas, Asirija, Egiptas, Persija, Roma, Graikija ir Kinija kaip smilkalus šventykloms ir kaip svarbias gydymo substancijas. Kaina šios substancijos pranokdavo brangiuosius akmenis ir metalus.
Prekyba smilkalais savo viršūnę pasiekė 2 m.e.a., kai kiekvienais metais iš Saudo Arabijos į Graikiją, Romą ir Viduržemio jūros regioną jų būdavo pristatoma daugiau nei 3000 tonų.

4 m.e.a. žlugus Romos imperijai ir Europoje prasidėjus didiesiems genčių judėjimams prekyba smilkalais sumenko, tačiau nemažas jo poreikis išliko dar 300 metų. Netgi viduramžiais smilkalai tebebuvo viena iš pagrindinių arabų prekių.

Šiuolaikinė prekyba dervomis ir ekologija

Šiomis dienomis smilkalų ir miros medžiai yra esminiai augalai palaikantys trapią dykumos ekosistemą, o taip pat vietiniams žmonėms, ypač nomadams ir pusiau nomadams, yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis išlaikantis ekologinę pusiausvyrą tarp gamtos ir žmogaus. Daugeliui gilių ir sudėtingų gyvenimiškų, ekonominių, kultūrinių ir dvasinių tradicijų susijusių su šiais medžiais šiandien gresia išnykimas. Didžiuliai smilkalų medžių plotai buvo iškirsti ar kaip kitaip sunaikinti sukultūrinant žemes, šventi medžiai paprasčiausiai kertami malkoms, statyboms, o jauni daigai sunaudojami kaip pašaras gyvuliams. Išnykus šiems medžiams išnyksta ir gyvenimas dykumoje: vėjas ir pavasariniai lietūs ardo plonytį dykumos dirvožemio sluoksnį paversdami ją visiškai negyva teritorija, netinkama nei gyvuliams ganytis, nei žmonėms gyventi.

Ekologų manymu, jeigu pavyktų apsaugoti likusius šių augalų plotus nuo galutinio sunaikinimo atgytų gana pelningas dervų rinkėjų amatas ir būtų išsaugotas tradicinis su dervų rinkimu ir žemdirbyste susijęs gyvenimo būdas.

Ankstyvoji prekyba brangiomis dervomis buvo labai pelninga ne tik pirkliams ir tiems, kurie kontroliavo prekybinius kelius, bet ir vietiniams žmonėms, kurie gyveno smilkalų medžių slėniuose ir giraitėse.

Somalyje, kuris kažkada tiekė didžiausius smilkalų ir miros kiekius, ir kuris dabar yra vienas iš skurdžiausių kraštų pasaulyje, siekiama užsodinti smilkalų medžiais naujus plotus. Naujas Vakarų pasaulio susidomėjimas dervomis ir iš jų distiliuojamais eteriniais aliejais padeda somaliečiams atkurti prekybą smilkalais.

(C) Kvapų namai