Kvapas ir uoslė

„Juk žmonės gali užsimerkti prieš didybę, baisybę, grožį, užsikimšti ausis nuo melodijų ar kerinčių žodžių. Bet kvapo jie negali išvengti. Mat kvapas – kvėpavimo brolis. Su oru jis patenka į žmones, jie negali nuo jo apsiginti, jei nori gyventi. Ir į pačią gilumą įsigauna kvapas, iki pat širdies, ir ten griežtai susiskirsto, kam teks prielankumas, o kam panieka, kam pasibjaurėjimas, o kam aistra, kam meilė, o kam neapykanta. Kas valdo kvapus, tas valdo ir žmonių širdis.“
Patrick Suskind „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“

Kiekvieną dieną mus supa tūkstančiai kvapų, jų negalime išvengti, nes, pasak Patricko Suskindo, „kvapas – kvėpavimo brolis“.

Nebent galima prie jų adaptuotis, t. y. priprasti. Adaptacijos dažnis ir laipsnis priklauso nuo kvapiųjų medžiagų sklidimo trukmės ir koncentracijos, taip pat nuo susikoncentravimo į kvapą. Pvz., uostant apelsinų eterinį aliejų, jau per 3 minutes prarandamas kvapo pojūtis (Aronsohn, 1886).

Fiziologai žmogų priskiria prie mikrosomatinių rūšių, t. y. turinčių ne tokią jautrią uoslę, lyginant su makrosomatinėmis rūšimis, kurių uoslė labai jautri. Vis dėlto žmogaus uoslė yra pakankamai jautri. Žmogaus nosis sugeba aptikti daugumą cheminių medžiagų labai mažomis koncentracijomis, pvz., trimetilaminą (žuvimi atsiduodančią substanciją) kai kurie žmonės užuodžia mažesne doze nei 1 iš milijardo molekulių. Manoma, jog žmonės gali skirti iki 10 tūkst. skirtingų kvapų! 

Kvapo patekimas į smegenis, jo suvokimas vyksta žaibišku greičiu. Kaip tai vyksta? 

Uoslinis epitelis, uoslės receptoriai
Tarkim, prieš mus – cinamonu apibarstyta bandelė. Vien žiūrėti į rudus smulkius trupinėlius ant bandelės nepakanka, reikia įkvėpti, kad kvapiosios cinamono molekulės galėtų pasiekti nosies ertmę. Pasakyti, kad užuodžiame nosimi, būtų ne visai teisinga, nes nosimi tik įkvepiame ir nukreipiame orą, pilną kvapiųjų molekulių; kvapą „uostome“ nervinėmis ląstelėmis, o suvokiame galvos smegenimis. 

Pagrindinis nervų sistemos funkcinis elementas yra nervinė ląstelė neuronas. Jame skiriamas kūnas ir dviejų rūšių ataugos: aksonas (neuritas) ir dendritai. Ląstelė turi tik vieną aksoną. Aksonu dirginimas plinta į kitas ląsteles arba organus. Dendritai paprastai yra trumpos, šakotos ataugos. Jų dažniausiai būna labai daug. Dendritais dirginimas eina į neurono kūną.

Tik 5–15 % įkvėpto oro pasiekia uoslinį epitelį, kuris užima apie 5 cm2 dydžio viršutinės nosies kriauklės gleivinės sritį. Pagrindinis uoslinio epitelio elementas yra uoslės receptorinės ląstelės, kurių dėka ir galime užuosti kvapiąsias molekules. Kiekvienoje šnervėje yra po vieną uoslinį epitelį, o kiekviename iš jų yra po 6 mln. specializuotų uoslės receptorinių ląstelių. 

Kad pajustume kvapą, būtina, kad pakankamas kiekis kvapiųjų medžiagų molekulių pasiektų uoslės receptorines ląsteles. Kvapo nejausime, jei kvapiųjų medžiagų kiekis labai mažas arba labai didelis.

Kvapiosios cinamono medžiagos iki uoslinio epitelio atkeliauja su oro srautu ir pirmiausia jos apdorojamos uoslinį epitelį gaubiančiose gleivėse. Gleivėse yra kvapiąsias molekules, šiuo atveju cinamono, prijungiantis, surišantis baltymas, kuris jungiasi su kvapiosiomis molekulėmis (ar jų dalimis) ir paverčia jas tirpiomis vandenyje. Kvapus surišantys baltymai yra kaip filtras − jie reguliuoja kvapiųjų medžiagų kiekį, pateksiantį iki receptoriaus. Gleivės taip pat apvalo į nosį patenkantį orą. Jose veikia detoksikuojantys fermentai, pvz., kelios citochromo P450 formos, kurie nukenksmina (kiek įstengia) žalingą poveikį uoslės sistemai turinčias medžiagas, pvz., vaistus nuo slogos, nikotiną, kokainą ir kt. 

Uoslės receptorinės ląstelės apikaliniame gale yra uoslinė kuokelė. Jos paviršius apaugęs plaukeliais, kurie nugrimzta į gleives. Ant žmogaus uoslinės kuokelės yra maždaug 25 plaukeliai vienai uoslės receptorinei ląstelei, o kitų žinduolių rūšių, pvz., šunų, jų gali būti šimtais. Manoma, kad uoslės jautrumas kvapams priklauso nuo plaukelių skaičiaus. Jų membranose yra uoslės receptoriai, būtent dėl to šuns uoslė yra kur kas jautresnė nei žmogaus (Pvz., nieko nenustebinsi pasakydamas, jog šuns uoslė yra labai jautri, bet neseniai atlikti tyrimai stebina − šuo užuodžia epilepsijos priepuolį 20 minučių iki jam įvykstant, užuodžia cukraus kiekio sumažėjimą kraujyje, sugeba skirti sveikų vaikų ir sergančių autizmu rūbus pagal kvapą).

Gleivėse esantys fermentai suskaldo cinamono kvapiąsias molekules ir tada jos jau gali reaguoti su uoslės receptorinių ląstelių membraniniais receptoriais, esančiais plaukeliuose. 
Dauguma receptorių reaguoja į kelias skirtingas kvapiąsias medžiagas (odorantus), bet yra ir tokių, kurie reaguoja tik į tam tikrą kvapiąją medžiagą (arba į keletą labai panašių kvapiųjų medžiagų). Kvapioji medžiagos molekulė atitinka receptorių panašiai kaip raktas spyną. Mūsų atveju cinamono kvapiosios molekulės sureaguoja su joms tinkančiais uoslės receptoriais.

Uoslės receptorinėse ląstelėse vyksta biocheminiai procesai − receptoriai reaguoja į daug dirgiklių, tik į vienus atsako stipriau, į kitus silpniau, o treti iš viso slopina jų veiklą –veikiant šiems procesams, ląstelė sužadinama (arba slopinama) į kvapiųjų medžiagų molekules, kitaip tariant, kyla nervinis impulsas, kuris neša tam tikrą informaciją apie odoranto molekules. Tokiu būdu unikali, cinamono kvapiosiomis molekulėmis aktyvuotų uoslės receptorių kombinacija tampa susieta su psichochemine uostomo cinamono kvapiųjų molekulių struktūra. 

Kaip uoslės sistema iššifruoja cinamono kvapiųjų medžiagų molekulinę informaciją, kad galų gale suvoktų cinamono kvapą? 

Tai sudėtinga. Kvapo kokybės negalime įvertinti paprasta chemine analize, kadangi struktūriškai panašios molekulės gali kvepėti skirtingai, o struktūriškai nepanašios molekulės gali kvepėti labai panašiai. Pvz., karvonas, kurio L- ir D-stereoizomerai suvokiami kaip skirtingi kvapai (L-karvonas šaltmėtės kvapo, o D-karvonas kmyno kvapo). Maža to, suvokiamas kvapo kvepėjimas priklauso nuo kvapiųjų molekulių koncentracijos – dėl tos pačios kvapiosios medžiagos koncentracijos skirtumų užuodžiamas kvapas mums gali jaustis kaip labai malonus, neutralus ir labai nemalonus. O veikiant kelioms kvapiosioms medžiagoms, pagrindinės kvapiosios medžiagos kvepėjimas skiriasi. 

Kad kiltų impulsas uoslės receptorinėje ląstelėje, odoranto molekulė turi sureaguoti su specialia baltymine struktūra, esančia uoslės receptorinės ląstelės membranoje. Tokia struktūra vadinama receptoriniu baltymu (receptoriumi). Naudodami molekulinės biologijos tyrimo metodus, JAV mokslininkai Linda B. Buck ir Richardas Axelis 1991 m. nustatė, kad žinduolių uoslės receptorinėse ląstelėse yra apie 1000 skirtingų rūšių receptorinių baltymų (žmonių ląstelėse kiek mažiau – apie 350). Šis atradimas įvertintas 2004 m. Nobelio premija už mokslinius tyrimus fiziologijos ir medicinos srityje.

Turimi duomenys leidžia teigti, jog vienoje uoslės receptorinėje ląstelėje yra tik vienos rūšies receptorinis baltymas. Turint omeny, kad žmogaus uosliniame epitelyje yra apie 12 mln. uoslinių receptorinių ląstelių ir apie 350 skirtingų tipų receptorinių baltymų, tai vienos rūšies receptorių tipas bus dešimtyse tūkstančių receptorinių ląstelių. Kad identifikuotų odorantą ir koduotų signalą, uoslės sistema naudoja kombinacinę schemą. Vieno tipo receptorių gali aktyvuoti daugelis odorantų, o vienas odorantas aktyvuoja daugelį tipų receptorių. Skirtingi odorantai koduojami skirtingomis receptorių kombinacijomis, o padidėjusi odoranto koncentracija padidina aktyvuotų receptorių skaičių, tokiu atveju signalo kodas tampa sudėtingesnis (panašiai, kaip raidės abėcėlėje sudaro žodžius, taip receptoriai koduoja kvapus). Atsižvelgiant į tai, jog žinduolių epitelyje yra apie 1000 skirtingų receptorių tipų, kombinacinė schema leidžia skirti milžinišką kiekį odorantų (net žmogus skiria apie 10 tūkst. kvapų).

Iliustracijos internete:
Uoslinis epitelis
Uoslės receptorinė ląstelė
Uoslės receptorinių ląstelių plaukeliai

Uoslinis stormuo (galvos smegenyse)

Nuo pamatinio receptorinės ląstelės galo aksonai (kuriais keliauja nervinis impulsas), apsijungę pluošteliais, sudaro uoslinius nervus, kurie per nosies akytkaulyje esančią akytąją plokštelę keliauja į uoslinį stormenį, glūdintį galvos smegenyse. 

Uoslinis stormuo – apie 500 mm2 dydžio porinis, sluoksniuotas darinys. Tai nėra paprastas darinys, į kurį sueina uoslės projekcijos, bet kompleksinis centras, kuriame informacija apie kvapiąsias molekules yra filtruojama ir modifikuojama. Manoma, kad maždaug 600 uoslės receptorinių ląstelių aksonų sueina į vieną antros eilės neuroną, t. y. vyksta konvergencija santykiu 600:1. Tokios konvergencijos (susumavimo) rezultatas − informacijos apie kvapiosios medžiagos molekules apdorojimas, ryškinimas.

Mūsų atveju uoslės receptorinių ląstelių aksonai, nešantys informaciją iš tam tikros kombinacijos cinamono molekulėms jautrių receptorių (jei tai būtų, pvz., kavos kvapiosios molekulės, tai informacija, nešama apie šias molekules, eitų iš kavos kvapiosioms molekulėms jautrių receptorių) projektuojasi į tam tikras vietas uosliniame stormenyje, vadinamas glomerulėmis (pvz., kavos kvapiosios medžiagos projektuotųsi į kitas glomerules nei cinamono).

O uodžiamųjų kvapiųjų medžiagų mišinys (pvz., bandelių su cinamonu ir kavos) sukelia glomerulių aktyvacijos mikstūrišką paterną (tam tikrą aktyvacijos neuroninį modelį bandelei su cinamonu ir kavai). Kadangi aplinkoje visada būna įvairių kvapų, tai glomerulės aktyvuojasi tam tikrais paternais. Neuroninio aktyvumo aktyvuotas glomerulių paternas aktyvina antros eilės neuronus per interglomerulinius neuroninius procesus, kurie sukuria antros eilės neuronų paternų aktyvumą (pvz., uoslinio stormens mitralines ar kuokštines ląsteles).

Svarbu tai, jog tokie mikstūriniai uoslinio stormens elementai gali veikti kaip agonistai ir antagonistai – t. y. jaudindami arba slopindami ląstelės nervinį impulsą. 

Uoslės sistema (kaip, beje, ir kitos sensorinės sistemos) turi savybę sustiprinti nervinį signalą. Manoma, jog tai atlieka uoslinis stormuo. O tai reiškia, jog uoslės sistema filtruoja ir adaptuoja pašalinius kvapus, kad pagrindinis kvapas būtų ryškiausias (šiuo atveju cinamono). Taip pat kvapiąsias medžiagas modeliuoja išoriniai ir vidiniai faktoriai (pvz., dopamino išskyrimo sumažinimas uosliniame stormenyje veikia kaip kvapo kontrolė, kad sumažintų uoslinių nervų aktyvumą tais atvejais, kai yra ženkli kvapiosios medžiagos stimuliacija). 

Uoslinis stormuo – 5 sluoksnių neuroninis tinklas: (1) Išorinis uoslinio stormens sluoksnis − sudarytas iš nemielinizuotų uoslės receptorinių ląstelių aksonų. (2) Glomerulių sluoksnis − pirminės sinapsės tarp glomerulių ir uoslinių receptorinių ląstelių; glomerulės taip pat kontaktuoja su mitralinių ir kuokštinių ląstelių dendritais bei vietiniais interneuronais. (3) Išorinis tinklinis sluoksnis − sudarytas iš granuliuotų ląstelių dendritų ir begalės antrųjų dendritų mitralinių ir kuokštinių ląstelių; yra nedaug neuronų kūnų. Apie 80 % sinapsinių kontaktų tarp granuliuotų ir mitralinių ar kuokštinių ląstelių sujungtos abipusiais ryšiais. Granuliuotų ląstelių aktyvacija slopina mitralinių ir kuokštinių ląstelių aktyvaciją. (4) Mitralinių ląstelių sluoksnis − sudarytas iš mitralinių ląstelių kūnų. (5) Vidinis tinklinis sluoksnis − didžia dalimi sudarytas iš mielinizuotų mitralinių ir kuokštinių ląstelių aksonų, kurie išeina iš uoslinio stormens sudarydami uoslinį laidą.

Iliustracijos internete: 
Uoslinis stormuo (paveikslėlyje pažymėtas gelsva spalva):
Kitos smegenų sritys

Mitralinių ir kuokštinių ląstelių aksonai, išėję iš uoslinio stormens, sudaro uoslinį laidą. Sritys, gaunančios tiesioginę informaciją iš uoslinio stormens, vadinamos pirmine uosline žieve. 

Pirminės uoslinės žievės struktūros: priekinis uoslinis branduolys, uoslinis gumburėlis (žmogaus menkai išsivystęs), kriaušinė žievė (didžioji dalis informacijos iš uoslinio stormens sueina į šią sritį), migdolinis branduolys (migdolas), premigdolinė žievė ir priekinė entorinalinė žievė. 

Visos pirminės uoslinės žievės struktūros yra gausiais ryšiais susijusios tarpusavyje bei su kitomis smegenų struktūromis, tokiomis kaip gumburas, pagumburis, hipokampas, orbitofrontalinė ir dorsolateralinės žievės, salos žievė bei smegenų kamieno sritys. Iš pirminės uoslinės žievės informacija siunčiama į išvardytas smegenų sritis, kurios įgalina suformuoti sąmoningą kvapo suvokimą, emociškai reaguoti į jį, formuoti asociacijas, išsaugoti kvapą atmintyje bei formuoti organizmo atsaką į kvapiąsias medžiagas. 

Uoslinio stormens ląstelė (pvz., mitralinė ar kuokštinė) formuoja atsaką remdamasi tam tikra cinamono kvapiųjų molekulių savybe, o jau kriaušinės žievės piramidinės ląstelės atsakas formuojamas remiantis daugialypėmis cinamono kvapiųjų molekulių savybėmis, ateinančiomis iš erdviškai išsibarsčiusių uoslinio stormens mitralinių ar kuokštinių ląstelių bei kitų su uoslės informacijos apdorojimu susijusių struktūrų – susiformuoja cinamono molekulinės savybės kaip vientisas derinys.

Migdolas susijęs su labiausiai išsiskiriančių kvapo savybių įvertinimu, pvz., bjaurus tas cinamono kvapas! Arba: o, kaip maloniai kvepia! Kadangi migdolas susijęs su malonių–nemalonių kvapo savybių vertinimu, manoma, kad jis susijęs ir su emociniais kvapo atminties aspektais. Tiek migdolas, tiek kriaušinė žievė svarbūs kvapo intensyvumo–stiprumo suvokimui, kvapo įvertinimui, jie yra atminties komponentai formuojant kvapo prisiminimą. Taigi, migdolas ir kriaušinė žievė formuoja kvapo suvokimui reikalingą analizę ir siunčia į kitus centrus. 

Ypač pažymėtina orbitofrontalinė žievė, kuri savo ruožtu jau sąmoningai vertina kvapo kokybę. Migdolas labiau vertina malonias–nemalonias kvapo emocines savybes, kitaip tariant, tiesiog greitai įvertina, ar tai šlykštus, pasibjaurėtinas ar labai gardžiai kvepiantis aromatas, o orbitofrontalinė žievė jau sąmoningai įvertina kvapą. Orbitofrontalinė žievė, įvertinusi pateiktą kvapą, valdo elgseną, tarkim: susirauki, nusisuki ir nusprendi bandelės su cinamonu nevalgyti!

Atmintis, emocija ir kvapas dažnai tarpusavyje siejasi ir sąveikauja

Kvapas sukelia emocijas, atgaivina atmintį, kartais net sužadina atsiminimus iš tolimos praeities. Valgai cinamonu kvepiančią bandelę ir prisimeni manų košę mokyklos valgykloje... Žinoma, gali iškilti ir kur kas mielesnių prisiminimų...

Kvapai sugeba „ištraukti“ emocijas, nes uoslės analizavimo sistema susijusi su limbine sistema, kuri koduoja informaciją apie emocijas, motyvaciją, mokymąsi, atmintį. Todėl gali būti, jog posakis „baimės kvapas“ ne tik kalbinė metafora, o galimai įmanomas baimės kvapo pojūtis. Emocines reakcijas gali sukelti ir nestiprūs kvapai. Pasak Kirko Smitho, jei nepažįstamas neutralus kvapas, kad ir labai silpnas, yra susijęs su emociniais įvykiais, išgyvenimais, tai tokiu atveju kvapas net gali pakeisti žmogaus nuotaiką ir jausmus. Pvz., kvapai, susiję su maloniais ir džiugiais įvykiais, gali sužadinti teigiamas emocijas. Žmogaus kvapas taip pat gali veikti kitų žmonių nuotaikas, tai net nepriklauso nuo kvapo intensyvumo, nei nuo kvapo patikimo, užtenka to, kad žmogus skleidžia savo kvapą. Ryšys tarp kvapų ir patirtų emocijų, esant tam tikrom aplinkybėms, gali atsirasti pasąmonės lygmenyje. Minėti pavyzdžiai rodo, kad stiprus ryšys tarp kvapų ir atminties didžia dalimi susiformuoja emocijų dėka. Kvapai sužadina daug daugiau ir daug ryškesnių emocinių prisiminimų nei kiti jutimai (pvz., vaizdai, fotografijos ar garsai).

Kvapai ne tik pasižymi unikalia savybe ištraukti iš atminties apdulkėjusius prisiminimus, atmintis kvapams taip pat išlieka labai ilgai

Kvapų atmintis yra susijusi su kitomis sensorinėmis sistemomis (skonio, regos, somatosensorine, klausos). Hipokampas ir orbitofrontalinė žievė bei prefrontalinė žievė yra vienos iš tokių sričių, kur tokia integruota atmintis yra saugoma. Ji gali būti ištraukiama iš atminties tiesiogiai arba netiesiogiai per kitus sensorinius modalumus (pvz., vaizdus, garsus).

Kol kas nėra aišku, ar kvapai tiesiog kitaip koduojami smegenyse nei kitų sensorinių sistemų modalumai, ar kvapai tiesiog labiau sugeba sužadinti bei ištraukti atsiminimus iš atminties klodų. Manoma, kad kvapas neužmirštamas dėl emocinių ir semantinių asociacijų. Viena tokių priežasčių – gausūs anatominiai ryšiai medialinėse smilkininėse srityse − migdole, kriaušinėje žievėje bei limbinės sistemos regionuose. Iš kriaušinės žievės gausūs ryšiai nusitęsia į pagumburį ir gumburą, o iš jų – į orbitofrontalinę žievę. Jos dėka (kaip jau minėta) mes sąmoningai suvokiame kvapą − charakteringą kvapą, be to, į šią žievę sueina jau pakankamai apdorota, pirminių ir antrinių smegenų sričių informacija iš kitų sensorinių sistemų.

Taigi, orbitofrontalinė žievė apdoroja informaciją, ateinančią iš limbinių (emocinė informacija) bei sensorinių struktūrų (sensorinę informaciją), ji tarpininkauja kaip asociacinė sritis tarp emocinės ir sensorinės informacijos (pvz., pateikus vien manų košės su cinamonu vaizdą, jau jaučiame ir kvapą, ir skonį, ar ji karšta, net galime išgirsti: − valgyk, labai skanu! Ir užsimanome valgyti...) 
Kol kas aiškinamasi dėl kalbos vaidmens koduojant kvapų informaciją. Net nėra aišku, ar kvapo pavadinimas, pvz., cinamonas, daro įtaką pačiam kvapo suvokimui: koks tai kvapas, kiek jis malonus ir ar išvis mes jį atpažintume, jei nebūtų įvardyta, jog tai cinamonas? 

Ar kalba lengvina uodžiamąją atmintį? Remiantis tyrimais, žmonėms labai sunkiai sekasi įvardyti kvapą teisingai: tą patį kvapą, kaskart pateiktą naujai, galime įvardyti skirtingais pavadinimais, o skirtingi žmonės tam pačiam kvapui priskiria skirtingus pavadinimus (Engen, 1983). 

Pasąmoningas kvapų suvokimas

Žinome pojūtį ir veiksmus, kai sąmoningai užuodžiame kvapą − jei mums kvepia, tai dar labiau pakreipiame nosį kvapą skleidžiančio šaltinio link, giliau įkvepiame orą, traukiame kvapą į save; jei kvapas nepatinka, stengiamės nosį nusukti, ją suraukiam, ar net užsikemšame nosį, stengiamės kvapo neįsileisti į save.

Bet egzistuoja ir nesuvokti, pasąmoningi kvapai, kurie mus taip pat veikia. Patekus bent vienai kvapiosios medžiagos molekulei, uoslinio epitelio receptorinė ląstelė sureaguoja, bet toks impulsas greit nuslopsta ir mes kvapo nejaučiam. Kvapiosios medžiagos sukelti impulsai gali nukeliauti ir ilgesnį kelią, pvz., iki uoslinio stormens, požievio struktūrų, limbinės sistemos. Tai reiškia, kad kvapo neužuosime, bet poveikis bus, mes emociškai į kvapiąsias medžiagas sureaguosime (jei kvapas pasiekia limbinę sistemą). Vadinasi, pasąmoningas kvapų pojūtis taip pat yra svarbus. Egzistuoja teorija, jog didžiąja dalimi pasąmoningi kvapai suformuoja žmogui svarbų pojūtį – realybės jausmą (tikrovės pojūtį). 

„Mes žinome, kas yra šviesos, garso, lytėjimo pojūčiai. Pvz., matome stalą − regėjimo pojūtis. Galime į jį pabelsti ir išgirsime, kaip jis gaudžia − garso pojūtis. Galime jį paliesti − taktilinis pojūtis. O realybės jausmas formuojasi stalo pasąmoningo kvapo dėka. Be šio jausmo stalas būtų nerealus (netikras). Būtent kvapas mums teikia realybės jausmą“ (Березина Т. Н., 2003). Šis jausmas formuojamas dalyvaujant limbinei sistemai, kuri atsakinga už emocijas, motyvaciją (laimė, nerimas, baimė, aš noriu / nenoriu) ir dalyvauja formuojant autonominės nervų sistemos atsakus (pvz., širdies ritmas padažnėja ir kraujas greičiau ima tekėti kraujagyslėmis). Būtent tai ir yra realybės jausmas, kai žmonės į aplinkoje esančius objektus reaguoja dėl jų skleidžiamo kvapo, kuris nesuvokiamas sąmoningai, ir kuris daro įtaką žmogaus emocijoms, motyvacijai bei autonominei nervų sistemai. Palaipsniui formuojama patirtis, kurią psichologai vadina pastoviu suvokimu. Maži vaikai tokio pastovaus suvokimo dar neturi, todėl mažas vaikas pasimeta, kai mama apsivelka naują suknelę, jam atrodo, jog tai ne jo mama, nes kvapas ne visai mamos, tai naujas kvapas (Березина Т. Н., 2003).

Uoslinė informacija į smegenis perduodama net trimis nepriklausomais keliais

Todėl retai pasitaiko, kad žmogus visai neužuostų jokių kvapų.

• Pirmas kelias – klasikinis (aprašytas pradžioje), pastarasis ir turimas omenyje kalbant apie uoslės sistemą.
• Antrasis kelias prasideda nuo papildomo uoslės organo – Jakobsono organo (arba kitaip, vomeronazalinis organas). Dauguma stuburinių, tarp jų ir žinduoliai, šį organą turi. Tai į vamzdelį panaši struktūra, esanti prie nosies pertvaros pagrindo (maždaug tarp nosies ir burnos). Ji atlieka daug funkcijų, taip pat ji svarbi poravimosi procese. Žmonėse ši struktūra yra rudimentinė, nykstanti. Manoma, jog nėra nervinių ryšių su šiuo organu bei su centrinėmis smegenų dalimis. Teigiama, kad žmonių pagrindiniai vomeronazalinio organo elementai nunyksta 28-tą nėštumo savaitę. Bet tai diskusijų klausimas, kai kurie mokslininkai teigia, kad tokia struktūra žmonėse egzistuoja. 
• Trečias kelias – uoslinė informacija keliauja kai kuriais žmogaus galvos nervais. Nosies gleivinėje yra trišakio galvos nervo laisvosios nervinės galūnėlės, kurias gali stimuliuoti kai kurios cheminės medžiagos. Uoslei taip pat svarbūs IX liežuvinis ryklės nervas, X klajoklis nervas ir VII veidinis nervas, kurie taip pat gali būti stimuliuojami kai kurių kvapiųjų medžiagų. 

Beje, reikšmingiausia kvapų informacija iš esmės nėra sąmoningai suvokiama, todėl, jei turite silpną uoslę, tai nereiškia, jog neskiriate kvapų. Tačiau, jei visi keliai „užstrigę“, ypač vaikams, tai trukdo suvokti realybės–tikrovės jausmą, kaip pasekmė gali išsivystyti protinis atsilikimas, vaizduotės trūkumai.

Kiek yra kvapų? Kiek kvapų žmogus gali užuosti? Kiek kvapų žmogus gali atsiminti?

Nėra vienareikšmio atsakymo į tokius klausimus. Galite patys bandyti paskaičiuoti... Mokslininkai dar tik pradeda praskleisti mūsų pirmojo pojūčio, uoslės, paslaptis. Kvapo komponentų kodavimas, kvapo atminties kodavimas ir uodžiamosios atminties atgaminimas tarpusavyje labai glaudžiai susiję bei gali moduliuoti vieni kitus. Kvapų suvokimo kokybė (pvz., kvapų kvepėjimas (malonus–nemalonus), kvapo sodrumas, ir pan.) daro įtaką kvapo kodavimui. Aplinka, kontekstas kvapo kodavimo metu taip pat svarbūs ir, tikėtina, jog turi įtakos uodžiamosios atminties atgaminimui. Uodžiamosios atminties atgaminimas savo ruožtu gali moduliuoti uodžiamųjų kokybių patirtį. Kvapo užuodimas, suvokimas, jo keliama emocija, poveikis žmogui, semantikos procesai yra taip susipynę, jog kvapo suvokimo išnarpliojimas yra tarsi Žano Batisto Grenujo pastangos išdistiliuoti žmogaus kvapo esmę (Patrick Suskind „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“).

Autorė: Kristina Majauskaitė
Red. Ieva Puluikienė 

1. Aronsohn E., Experimentalle Untersuchungen zur Physiologie des Geruchs, Archiv
Physiol, Leipzig, 1886.
2. Brewer W. J., Castle D., Pantelis Ch., Olfaction and the Brain, Cambridge University Press, 2006.
3. Brynie F. H, Brain Sense − The Science of the Senses and How We Process the World Around Us, New York, 2009.
4. Buttery R. G., Teranishi R., Ling L. C. and Turnbaugh J. G., Quantitative and Sensory Studies on Tomato Paste Volatiles, Journal of Agricultural and Food Chemistry, 1990.
5. Engen T. and Ross B. M., Long-term Memory of Odors with and without Verbal
Descriptions, Journal of Experimental Psychology, 1973.
6. Hawkes Ch. H., Doty R. L., The Neurology of Olfaction, Cambridge University Press, 2009.
7. Suskind P., Kvepalai. Vieno žudiko istorija, Vilnius: Alma literra, 2005.
8. Wilson D. A., Stevenson R. J., Learning to Smell − Olfactory Perception from Neurobiology to Behavior, The Johns Hopkins University Press, 2006.
9. Березина Т. Н., Телепатия как она есть, М.: Астрель, 2003.
10. Майоров В., Восприятие запахов, Наука и жизнь, No. 2, 2007.
11. Шиффман Х., Ощущение и восприятие, Спб, Питер, 2003.

Pagrindinė nuotr.- Rūtos Daunoravičienės (ekspedicija Irane, 2009)