Didžiojo Ketvirtadienio aliejai arba Šventa krizma

Išėjimo Knygos 30:22-25 skirsnyje sakoma:

22 VIEšPATS kalbėjo Mozei: 23 „Paimk brangiausių kvepalų: penkių šimtų šekelių vertės skystos miros, pusę tiek, tai yra dviejų šimtų penkiasdešimties šekelių vertės, kvepiančio cinamono, dviejų šimtų penkiasdešimties šekelių vertės kvepiančios nendrės, 24 penkių šimtų šekelių vertės pagal šventovės šekelio vertę kasijos ir vieną hiną alyvmedžio aliejaus. 25 Iš jų pagaminsi šventąjį aliejų patepimui, tarsi jis būtų kvepalų gamintojo sumaišytas. Jis bus šventas patepimo aliejus.

 

Šventi patepimo aliejai

 

Lotyniškai žodžiu krizma, kaip ir graikų k. žodžiu chrisma, buvo vadinamos visos substancijos, kurias naudojo tepimui ar įtrynimui, įvairūs aliejai, tepalai ir pigmentai. 

Ankstyvieji graikų krikščionys šito saldžiai kvepiančio aliejaus gamybai naudojo apie 40 įvairių kvepiančių prieskonių ir esencijų (Goar, Euchologion, p. 627). Pirmieji krikščionys kvapniuosius balzamus (opobalzamą) gabenosi iš Judėjos, o Mekos balzamą iš Laimingosios Arabijos arba Arabia Felix, kaip daugumas to meto geografų vadino Arabijos pusiasalį.

Mekos balzamas, iš esmės tai tas pats kvapnus tepalas, kuris buvo naudojamas ir Mekoje. Moderniais laikais ir siekiant apsimesti, kad krikščionybė neturi nieko bendra su islamu, kvapnūs balzamai skirti krizmai pradėti gabenti iš Karibų salų ir C. Amerikos.

Krizma figūruoja pasaulietinėje to meto literatūroje ir ankstyvuosiuose Bažnyčios Tėvų veikaluose. Palaipsniui Bažnyčios Tėvų darbuose šis terminas darosi vis griežčiau apibrėžtas, kol prieinama iki ypatingos aliejaus rūšies, skirtos tik religinėms ceremonijoms, ypač atliekant Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus.

Vienas pirmųjų Bažnyčios Tėvų Origenas mini regimą krizmą, kuria mes visi esame pakrikštyti. šv. Ambrozijus garbina malonės aliejų esantį krizmoje, kuris padaro karalius ir kunigus; šv. Kirilas iš Jeruzalės šlovina mistinę krizmą.

 

Krizmos šventinimas

 

Krizma šventinama prieš Velykas Didįjį Ketvirtadienį – Eucharistijos dieną, kuomet Kristus atvėrė savo mokiniams sakramentų paslaptis.

Į tikrąją krizmą įeina du elementai – alyvų aliejus ir kvapnios augalų substancijos.

Pats savaime aliejus ir kvapiosios substancijos dar nėra šv. krizma. Aliejus ir kvapieji balzamai ruošiami iš anksto specialioje patalpoje, kuri vadinama zakristija arba sacristy (paslaptinga šventa vieta), o paruošti yra nešami į šventyklą iškilmingoje procesijoje, paprastai po Komunijos, ir padedami ant altoriaus. Tuomet kvapieji balzamai, padėti ant sidabrinio padėklo ir alyvų aliejus, supiltas į sidabrinį puodelį yra laiminami. Po to abi substancijos sumaišomos.

Tuomet krizma išbaigiama/ištobulinama paskutine malda, ją pagerbia visi iškilmėse dalyvaujantys dvasininkai, kiekvienas iš jų atlikdamas trigubą priklaupimą ir tardamas žodžius: Ave sanctum chrisma.
Po ceremonijos krizma nugabenama atgal į zakristiją ir padalijama kunigams. Jie krizmą laiko sidabriniuose indeliuose, vadinamose aliejinėse, kurios saugiai bei pagarbiai yra laikomos užrakintos. (Cf. Catalani, Com. in Rom. Pont., I, 120; Bernard. Le Pontifical, II, 470-495.)

Krizma naudojama Krikšto, Sutvirtinimo sakramento suteikimo metu ir šventai Tvarkai palaikyti, t.y. konsekruojant bažnyčias, liturgines taures, patenas arba lėkšteles, altorius, altoriaus akmenis ir varpų pašventinimo bei krikšto vandens pašventinimo iškilmių metu.

Nesunaudotas švęstas aliejus, likęs iš pereitų metų, turėtų būti sudeginamas lempelėje virš tabernakulo. Tik kiek dar liko bažnyčių, kuriose švenčiausioje vietoje degtų tikra ugnelė, gimstanti iš kvapnaus alyvų aliejaus ir krizmos likučių? Tikrą ugnelę dažniausiai imituoja elektrinės iliuminacijos.

Naujasis Katalikų žodynas pateikia tokią švento aliejus, arba krizmos reikšmę, „aliejus yra maistas ir vaistai, todėl jis yra naudojamas kaip dvasinio maitinimo ir gydymo simbolis; aliejus teikia šviesą, tai simbolizuoja malonės šviesą; jis naudojamas kaip masažo aliejus, tai simbolizuoja jėgų įgavimą. Kvapiosios substancijos šventoje krizmoje simbolizuoja malonų dorybės kvapą“.

***
„Mirtingos lemtys ir dinastijos yra trumpi dalykai, tuo tarpu grožis yra nesunaikinamas ir amžinas, net jeigu tas tabernakulis tėra tik žiedlapis, kuris rytoj nukris. Karai ir agonijos tėra tik šešėliai, kartais metami ant žmogaus kelio: jei kuris nors šešėlis sėkmingai užkrenta, atrodo tarsi būtų atėjusi pasaulio pabaiga, tačiau žmogus visuomet atgimsta iš naujo ir eina į priekį, visuomet gundomas, džiuginamas ir įkvepiamas nemirtingos minties apie grožį, kuri suranda formą jo viltyse ir gyvenimo vizijose.
Inter armes silent flores. Kare gėlės tyli? Netiesa, pražūties sumaištyje mūsų sveikata ir išlikimas labiau negu bet kada priklauso nuo mumyse tūnančio gebėjimo išgirsti tylų balselį, tvyrantį viršum kanonadų, ir laikytis įsitvėrus mažyčių tylių gyvenimo akimirkų, kurios visuomet yra čia, tų negęstančių Dievo lempelių, spingsinčių tarp nelaimių ir siaubų, kurių žmogus prisikuria savo gyvenime.“, -

Reginald Farraro, sodininkas, augalų kolekcionierius, rašytojas. šiuos žodžius jis parašė I-jo Pasaulinio karo pabaigoje.

 

Kvapų namai ©

Iliustracijos: Laterano bazilikoje saugomas šventas aliejus; Leonardo da Vinci freska "Paskutinė vakarienė" (1495–1498); patepimo aliejaus indelis.

Member since 2013.
International Federation of
Essential Oils and Aroma Trades