Apie kvėpinimosi etiketą
Apie pagarbą aplinkai, etiketą ir tikrąją prabangą
Rūta Daunoravičienė
Žmogaus kvapas – nematomas, bet labai įtakingas palydovas, kuris apie mus pasako ne mažiau nei kalba, apranga ar elgesys. Kvepalai gali suteikti pasitikėjimo, padėti sukurti artumo jausmą ar net palengvinti įtampą. Tačiau tas pats kvapas gali virsti blogu tonu, našta kitiems, jei nepaisoma elementarių mandagumo taisyklių.
Gal ir jums teko raukytis atsiėmus svetimais kvepalais aplipusį paltą iš teatro rūbinės? Ar išeiti iš koncerto, nes šalia sėdėjęs žmogus prisikvėpino taip gausiai ir nemaloniai, kad nebegalėjote nei mėgautis muzika, nei susikaupti, nei normaliai kvėpuoti? Gal teko skalbti drabužius po apsikabinimų su seniai matyta drauge? O gal užuodėte kvepalus vidury miško, nors aplinkui – nė gyvos dvasios?
Šiuolaikinė chemijos pramonė sukūrė itin galingų ir neįtikėtinai patvarių aromatinių molekulių, kurių kvapas išlieka nepakitęs ištisas dienas. Daug vadinamųjų „nišinių“ kūrėjų šias lipnias, nors ir pigias, gaidas naudoja nemokšiškai, o kartais net sąmoningai brukdami Rytų Europos rinkai mitą, esą stipriai trenkiantys "šleifiniai" kvepalai yra kokybės, prabangos ir statuso ženklas. Ir žmonės už juos sumoka neįtikėtinai per daug.
Tikiu, kad iš šio komplekso išaugsime – kaip jau išaugome iš namų-pilaičių, plastikinių maišų, dirbtinai išpūstų krūtų ir lūpų.
Kvėpinimosi etiketas pirmiausia reiškia saiką ir aplinkybių pajautą
Kvepalai yra malonumas ir tylus komplimentas sau; aplinkiniai aromatą turėtų pajusti tik labai priartėję – per sulenktos rankos atstumą. Ne, ilgas „šleifas“ ir toli siekianti kvapo projekcija toli gražu nėra kvepalų kokybės ar gero skonio ženklas. Atvirkščiai, - ilgai gaudžiantis, kvapą gniaužiantis aromatas, tvyrantis ore net tada, kai žmogus jau seniai nuėjo, tampa aplinkinių prievartavimo aktu – juk nekvėpuoti neįmanoma. Nuo nemalonaus vaizdo galima nusisukti, nuo erzinančio triukšmo galima užsikimšti ausis, o kaip pabėgti nuo tave erzinančio kvapo? Noras demonstruoti savo kvepalus visiems aplinkui šiandien yra rizikingas visomis prasmėmis: gali ne tik išduoti prastą skonį, bet ir fiziškai pakenkti šalia esantiems. Vienam kvapas sukelia galvos skausmą, kitam – alergiją, trečiam jis gali būti tiesiog nemalonus.
Nenatūralus kvapų ilgalaikiškumas yra problematiškas. Kad kvepalai laikytųsi visą dieną ar net kelias, į formules dedama „lipnių“ sunkiai suyrančių sintetinių junginių – policiklinių muskusų, ftalatų. Kai kurios molekulės nesuyra nei ore, nei vandeny, nei žmogaus organizme; jos kaupiasi riebaliniame audinyje, randamos net motinos piene, upių ir jūrų vandenyse, gali trikdyti vaisingumą, vaisiaus vystymąsį, kitas endokrinines funkcijas. Tad ilgalaikiškumas, reklamose pateikiamas kaip privalumas, turi ir šešėlinę pusę: tai ne tik ekologinė našta, bet ir nuolatinis savęs bei priverstinis aplinkinių, vaikų, augintinių „maitinimas“ naujoviškomis sintetinėmis molekulėmis, kurių poveikis sveikatai dar iki galo neištirtas, ir dar ilgai toks nebus. (apie ftalatų pavojus ir kaip jų išvengti, galima paskaityti čia)
Ne veltui pasaulyje vėl kyla botaninės natūraliosios parfumerijos banga. Iš aromatinių augalų, dažnai – vaistažolių ir vaistagėlių - ekstraktų komponuojami kvepalai neturi agresyvios projekcijos ar triukšmingo šleifo, todėl neužvaldo erdvės. Augalų molekulės kvėpuoja kartu su oda, jų kvapai yra intymesni ir labiau atspindi tikrąją kvėpinimosi paskirtį – suteikti psichologinę paramą, subtiliai papuošti, lydėti šėšėliu, o ne užgožti. Botaniniai kvepalai labiau yra asmenybės ženklas, subtilaus stiliaus dalis, o ne efektingas pasirodymas aplinkiniams.
Tikroji prabanga slypi retuose subtiliuose gyvų žiedų ekstraktuose. Tikroji elegancija ir geras skonis - ne išreklamuotame pavadinime, ne „šleifo“ ilgyje, o subtilume. Kvepalai turėtų lydėti, o ne dominuoti; suartinti, o ne atstumti. Svarbiausia etiketo taisyklė - pirmiausia galvoti ne apie save, o ir apie tuos, kurie šalia. Laikai, kada parfumerija buvo pasiekiama tik saujelei aristokratų jau seniai praeityje, kvepėti šiais laikais gali visi. Kvepalai nebėra socialinio statuso dalykas, kad ir kaip reklama norėtų tai įpiršti... Demonstruoti save griausmingais lipniais kvapais nemandagu, lygiai taip pat kaip rėkauti ar pernelyg garsiai kalbėti, ten kur nedera.
