"Chijo ašaros" - mastika

Gamta sukuria neįtikėtinų stebuklų, kviesdama mus atidžiau įsižiūrėti į greta esantį augalų pasaulį, kaskart atrandant ir sužinant kažką naujo. Nors pistacijų medžiai nėra reti - paplitę nuo Maroko vakaruose iki Irano rytuose, tačiau tik Egėjo jūros Chijo saloje augančios pistacijos vienintelės  išskiria kvapnią dervą - mastiką - kuri nuo antikos laikų garsina šią vietą visame pasaulyje.

Mastikinė pistacija (bot.Pistacia lentiscus var. Chia) 2-5m aukščio šakotas, lėtai augantis medis, gebantis išgyventi uolingoje skurdžioje dirvoje; nebijantis sausros, tačiau visiškai nepakeliantis šalčių ir šalnų. Lyginant su kitais medžiais – neilgaamžis – išgyvena iki 100 metų.

Pistacijų medžiai apsčiai auga Viduržemio jūros pakrantėse. Įdomu tai, kad mastiką kaupia tik Chijo salos pietinėje dalyje – Mastihohoroje – augančios pistacijos. Mastikos negautum nei iš šiaurinėje Chijo dalyje, nei gretimose salose, nei kitose vietose ar šalyse augančių medžių. šią mastikos medžių paslaptį saugo ypatingos šios salos dalies klimato ir dirvožemio savybės, ir be abejo, ilgaamžės agrokultūrinės, ekologinės ir ekonominės tradicijos.

Mastiką pistacijos medis pradeda kaupti tik penktaisiais-šeštaisiais gyvenimo metais, septyniasdešimtaisiais jo gyvenimo metais dervos žymiai sumažėja. Per metus nuo vieno medžio (produktyviausi yra vyriškos lyties augalai) surenkama nuo 10g iki 2kg (vidutiniškai 150-180g) mastikos.

Reta ir brangi

Chijo mastika jau antikos laikais plačiai garsėjo savo kvapiosiomis, prieskoninėmis ir gydomosiomis savybėmis. Yra žinių, kad nuo Va.pr.m.e. Egipto turguose (Memfyje, Aleksandrijoje) prekiavo mastika, frankincensu ir mira. Mastika buvo brangiai parduodama Sirijoje, Egipte, Mažojoje Azijoje, Konstantinopolyje, Europos šalyse; ja buvo mokami mokesčiai ir duoklės.

I m.e. a. Dioskoridas, medicininės botanikos pradininkas, savo garsiajame veikale „De Materia Medica“ taip rašė apie mastiką: „...pašalina nuo veido dėmes(spuogus) bei suteikia odai sveiką spalvą. Geriausia mastika yra iš Chijo salos.“

Romos imperijos laikais aukštuomenės damos naudojo grožio priemones su Chijo mastika ir iš pistacijos medžio medienos pagamintus aromatinius dantų krapštukus, taip saugodamos dantų sveikatą ir baltumą. Vėlyvaisiais antikos laikais Chijo mastika buvo laikoma panacėja ir žinomi to meto gydytojai savo raštuose dažnai minėdavo jos gydomąsias savybes, ypač nuo pilvo negalavimų ir burnos ertmės problemų. Mastika buvo naudojama ne vien gydymui, bet ir nuotaikos kėlimui, lytinio potraukio stimuliavimui, nuo nemigos, ir žinoma – odos grožio išsaugojimui.

Pirmaisiais Bizantijos imperijos amžiais mastika buvo nepakeičiamas ingredientas brangiausiuose kvapniuose muiluose, garsėjo kaip priemonė sauganti nuo saulės spindulių ir buvo naudojama priemonėse apsaugančiose nuo įdegimo. Karališkųjų rūmų gydytojai Oribasius (IV a.) ir Aëtius Amidenus (V a.) savo raštuose mini pomadų su mastika receptus - jos suteikdavusios odai švytėjimo ir jaunatviškumo. Dabitoms tekdavo už jas brangiai mokėti, nes mastikos kaina buvo neįtikėtinai aukšta ir prieinama tik turtingiesiems.

Turkams okupavus Chijo salą milžiniški kiekiai aukščiausios kokybės mastikos keliaudavo į sultono rūmus Konstantinopolyje, o žemesnės kokybės mastika buvo siunčiama į karališkuosius Kairo haremus. Osmanų imperijos laikais haremuose Chijo mastikos visuomet būdavo padėta gražiuose induose ant padėklų, nes žinota, kad jos kramtymas - geriausias būdas išvalyti dantis, sustiprinti dantenas, ir suteikti burnai gaivų kvapą. „...sultonas ir rūmų moterys labai mėgo kramtyti gumą. Moterys nuolat ją laikydavo burnoje; dideliam sultono pasitenkinimui tai suteikdavo joms gaivų burnos kvapą ir baltus dantis.“ - 1675 m. apie sultono rūmų papročius Konstantinopolyje rašė prancūzų keliautojas Jean Baptiste Tavernier.

Retoji Chijo mastika kainavo tiek pat kiek auksas, ir jos buvo surenkama taip mažai, kad nesąžiningi pardavėjai „mastikos“ vardu pardavinėdavo klastotes – lengviau gaunamas dervas. Kaip visų įstabių kvapiųjų dervų, taip ir mastikos gamyba ir prekyba kone per visą jos istoriją buvo akylai kontroliuojama, saugoma nuo plėšikų ir kontrabandos, monopolizuota. Įvairiais laikais mastikos gamybą kontroliavo romėnai, genujiečiai, turkai, ir tik nuo XXa – patys graikai.

Chijo mastikos "ašaros"

Mastikos rinkimo būdas Chijo salos pietuose išliko nepakitęs nuo antikos laikų. Liepos mėnesį Mastihohorijos kaimų ūkininkai išvalo ir išlygina žemę aplink medžius, tada metaliniais įrankiais kentitiri medžių kamienuose ir pagrindinėse šakose padaro įpjovas (kentos). Netrukus iš jų pradeda sunktis dervingi syvai, kurie po 15-20 dienų, veikiami saulės, karščio ir sausros, ima kietėti.

Pirmiausia rankomis surenkamos stambiausios “ašaros”, vadinamos “kauliukais”. Po jų nurenkami arba nubraukiami šluotele smulkesnieji gabalėliai.

Mastikos “derlius” supilamas į medines dėžutes ir sukraunamas vėsiose patalpose, kur „ašaros“ perrenkamos, pašalinant žievės priemaišas.

Į kooperatyvą susibūrę Mastihohorijos kaimelių ūkininkai visą surinktą mastiką atgabena į jo centrą. Čia jų surinkta derva dar kartą perrenkama, rūšiuojama, pakuojama. Dalis dervos distiliuojama – taip gaunami mastikos eterinis aliejus ir mastikos vanduo.

Savybės

šių laikų tyrimai tik patvirtina empiriškai sukauptas istorines žinias ir patirtį apie šią unikalią kvapniąją gamtos dovaną. Tyrinėtas ir aprašytas mastikos dervos, eterinio aliejaus bei mastikos vandens poveikis virškinimo sulčių gamybai, žaizdų gijimui, odos atsikūrimui, burnos higienai; jos priešuždegiminės ir antimikrobinės savybės.

šiais sintetinių pakaitalų ir surogatų klestėjimo laikais mastika itin vertinama gaminant maistą ir gėrimus, kosmetiką ir parfumeriją, o taip pat farmacijos ir netgi chemijos pramonėje.

Rūta Daunoravičienė (C) Kvapų namai, 2010

 

 

 

 

Susijusios prekės

Member since 2013.
International Federation of
Essential Oils and Aroma Trades