motiyā - jazminų ataras

18,80 €
1 ml
Mes galime jus informuoti, kai prekę vėl turėsime. El. laiškas bus išsiųstas šiuo adresu:

Motija — kvapusis išsiilgimo perlas

Jei amžinybė kada ir apsireiškia žemėje, tai nebent kaip mirksnį tveriantis žiedas ar sutrūkusio perlų vėrinio karoliukai, kuriuos byrančius gali stengtis nesistengęs mėginti bergždžiai sutverti. Indijos klasikinėje kultūroje šiedvi epifanijos susiliejo į vieną motijos — kvapiojo perlo — vaizdinį. Žodžiu motija (motiyā, angliškoj perrašoj paprastai figūruojančiu kaip mothia) dabartinėse Šiaurės Indijos kalbose nusakoma ne tik kažkas, kas primena perlą — moti (motī), bet ir arabinis jazminaitis (Jasminum sambac) bei jo žiedai — tie tikri kaip „ašaružėlės byrantys baltieji perleliai ar žemčiūgai“. Etimologiškai abu šie žodžiai yra kilę iš sankritiško mukta, taip pat reiškusio perlą ir jo vedinio mauktika. Kodėl prigijo toks žodis galima tik spėlioti, bet jo veiksmažodinės šaknies mukt- (išsivaduoti, siekti išsilaisvinimo) reikšmė yra itin iškalbinga. Jei žirnelis, susidaręs moliusko kūne, perlu virsta tik tada, kai išsilaisvina iš geldelės, ištrauktos iš vandenų gelmės, tai baltažiedės motijos motyvas Indijos klasikinėje poetikoje yra neatsiejamas nuo slėptų jausmų išsiliejimo, nuo troškimo ištrūkti iš ilgesingos vienatvės ir galiausiai susilieti su mylimuoju. Panašių asociacijų galima įžvelgti ir žodyje bel ar bela (belā), kuris Šiaurės Indijos kalbose irgi reiškia arabinį jazminaitį. Mat jis vedamas iš sanskritiško valli (liana, vijoklis), taigi reiškia kažką, kas leidžia ūglius tam, kad nenumaldomai apsivytų, apsivyniotų, apsiraizgytų. Dar vienas paplitęs motijos sinonimas hindi kalboje — mogra (mogrā), per prakrito žodį moggara (kūjelis, jazminaitis) kildinamas iš sanskritiško mudgara (kūjas, vėzdas), pirmiausia kelia asociacijas su šio augalo žiedų forma, tačiau gali būti aiškinamas ir kaip metaforiškas nusakymas kažko, su kuo susidūrus esi pritrenktas ar parblokštas. Tai tik keli iš dešimčių šio augalo ir jo žiedų pavadinimų, kurie sukelia ne tik poetinių asociacijų, bet ir leidžia prisilytėti prie sakralinės srities gelmės. Motijos tyrumą ir gaivumą pabrėžia žodžiai, keliantis asociacijas su vaikiškumu ir naujumu — čia paminėti tokie jos pavadinimai kaip kumaraka (kumāraka, jaunuolė, mergina), šišus (sisu, vaikas, atžala), taip pat tiesiog navamalika (navamallikā, naujoji malika). Juos atsveria pavadinimai, akcentuojantys jėgą — baladža (balaja, gimusi ar sukurta iš galios) ir balina (balin; galinga, stipri, tvirta). Viena vertus, motija vadinama bhūpade (bhūpadī, įsišaknijusiąja ar įaugusiąja į žemę (bhū), o kita vertus, — bhūmimanda (žemės (bhūmi) puošmena (manda)). Kiti pavadinimai, nieko stebėtina, skirti jos kvapumui — motija vadinama ir gandhadhja (gandha-ādhya; kvapingiausiaja, gausiakvape), ir gandharadža (gandharāja, karališkuoju kvapu), ir gandhasara (gandhasāra, kvapo syvais), ir atigandha (nepranokstamu kvapu), ir tiesiog gandhavate (gandhavat, kvapiąja). Dar kiti pavadinimai nusako motijos savybes: ji esanti hasatė (hasat, linksmoji, besišypsančioji), madajantika (madayantikā, svaiginančioji, pramodinė (pramodinī, džiuginanti, maloninanti), mahamoda (mahāmoda, didžiai džiuginančioji), manohara (pavergiančioji širdį, kerinčioji), mohana (mohanā, stulbinanti, trikdanti, kelianti sumaištį), mohinė (mohin; apžavinčioji); prija (priyā, meili, maloni, mylima), saumja (saumyā, gražioji, darningoji), šanta (santā, ramioji, taikingoji, romioji, švelnioji), sumanasė (sumanas, maloningoji, kupinoji pasitenkinimo), galiausiai mangala (mangalā, laimė ar palaimioji). Žmonių trokštamoji — džanešta (janešta), dar vadinama makaranda (nektaringąja ar medingąja), kastūrimalika (kastūrīmallikā, muskusingaja), madhavika ir madhavė (mādhavikā ir mādhavī, saldingiausioji), daršanodžvala (daršanojjvalā, spindinčiąja), devalata (devalatā, dieviškuoju vijokliu), dviputa (dvipiltuvėle), vartula (apvalainiąja), kaušika (šilkine), kunda, o dėl gausių žiedų — jūtha ar jūthika (yūthā ar jūthikā, apstingoji, gausingoji). Galop dar reikia paminėti pavadinimus maliką (mallikā) ir malikardžuną (mallikārjuna, baltaskaistę maliką). Pastaruoju arabinio jazminaičio žiedelį nusakančiu žodžiu vadinamas ir viešpats Šiva — tyrasis visa, kas esti, griovėjas, kuris ne tik gyvena nepaliestuose snieguotojo Kailaso tyruose, bet ir visada tvaska baltais pelenais, kuriais tepasi savo skaistųjį kūną. Užbaigiant arabinio jazminaičio pavadinimų sanskrite apžvalgą reikia paminėti, kad šioje dievų kalboje, kaip, beje, ir tamilų, jis beveik be išimties yra vadinamas moteriškos giminės vardažodžiais — atsižvelgiant į mitopoetinį šio augalo prasmingumo krūvį tai toli gražu nėra kokia nesvarbi detalė. Iš šiaurės dabar persikelsime į Indijos pietuose esantį Tamilnadą. Čia arabinis jazminaitis yra vadinamas malika (mallikai), didžiąja malika (perumallikai) ar mula (mullai). Tamilės jų žiedais ne tik žavisi, bet ir puošia savo plaukus. Kadangi tikima, kad jų kvapui neįmanoma atsispirti, malikų žiedais vestuvių naktį barstoma jaunikio ir jaunosios lova.

Šioms tradicijoms, kurioms pamatai buvo pakloti vadinamosios Sangamo, arba literatūrinės akademijos, epochos legendinėje poezijoje, jau keli tūkstančiai metų. Sangamo poezijoje vidinė visata buvo skirstoma į penkis vadinamuosius tinajus — savotiškus emocinius kraštovaizdžių kompleksus, nulemiančius eilių turinį. Tarp jų "tamilų meilės kelio" poetai apdainavo ir mulų peizažą — sandalmedžių giraičių kalvas, kuriose veiksmas vyksta liūčių sezono pradžios vakarais. Pagrindinė šio idilinio krašto, kuriame atėjęs vakaras visa panardina į išsiskleidusių jazminaičių žiedų kvapą, tema sukasi apie kankinantį mylimojo laukimą po užtrukusio išsiskyrimo. „Žvilgsnis į pakalnę krypsta — gal mylimasis kartais eina? Jau brėkšta vakaras, bet jo nėra. Malikas baltas raudonis dažo“. Mulų giraitėse vyko ir juodbruvo kovalano (piemens) Majono ar Malo, kaip senovės tamilai vadino Krišną, ir jo glamonių išsiilgusios piemenaitės Pinai, pastoralinės žaidynės. Žaisdami vardais juodu poetai dar vadino Madhava, arba Saldžiuoju Pavasariu, ir Madhave (saldingiausiąja malika), kuri meilės guolį rengia kvapindama jį išimtinai jazminaičiais. Pinai išgyvenamos išsiskyrimo kančios tapo pagrindu išplėtoti vipralambha šringaros, arba atsiskyrimo meilės, kuri yra priešybė sambhoga šringarai, sueities meilei, teologiją. I tūkstantmečio pabaigoje ši tamilų alvarų išplėtota teologija ėmė plisti ir Šiaurės Indijoje, o drauge su ja ir malikų siejimas su kankinamo išsiilgimo kupinu laukimu. Gyta Govindoje, garsiojoje XIII a. poeto Džajadevos giesmėje apie piemenaitę Radhą ir Krišną, sakoma, kad pavasarį, kai giraitėse pasklinda jazminaičių (navamalikų) kvapas ir protą trikdantis svaigulys apima net atsiskyrėlius, vėl prisiminusius kažkada sutraukytus jaunystės aistrų saitus, bejėgiška Radharanė nebegali numaldyti nerimo, kurį kelia slegianti negalimybė pasimatyti su mylimuoju.

Lietuvoje darželiniais jazminais (Philadelphus coronarius) mes vadiname augalą, kuris iš tiesų yra hortenzijinių šeimos atstovas, su tikraisiais jazminais, kurie lietuviškoje nomenklatūroje vadinami jazminaičiais, jei ką ir turintis bendra — tai nebent baltus žiedus, kvapu kiek primenančiu tikruosius. Prancūzams pasisekė labiau — Provanse bent nuo XVII a. auginami tikri jazminai, arba, moksliškiau tariant, stambiažiedžiai jazminaičiai (Jasminum officinale var. grandiflorum). Jų sodrus ir šiltas kvapas, kuriame vaisių ir gėlių natos yra sumišusios su juslingais gyvuliniais tonais, pasižymi kone psichodelinėmis galiomis suintensyvinti pojūčius ir sužadinti vaizduotę. Be to, stambiažiedžių jazminaičių kvapas laikomas smarkiai veikiančiu antidepresantu ir afrodiziaku. Pasak parfumerės Mandy Aftel, jis yra toks intensyvus, kad tiesiog užvaldo jį uostantį žmogų, priverčia jį atsiverti ir tapti imliu, sužadina neatsispiriamo atsidavimo pojūtį. Galbūt kai kam tokia šilto geidulingo gyvuliškumso alsavimo ir pakerinčio masinimo dermė gali sukelti prieštaringus jausmus ar net pasirodyti atstumianti. Bet vargu ar jis būtų užkariavęs kvepalų mėgėjų Vakaruose širdis, jei nepasižymėtų tokiu nenusakomu dvilypumu, kuris žadina archetipinius regėjimus ir veria gilesnius daugiaprasmės būties klodus.

Indiškoji motija nuo jo skiriasi ne tik aromatu, bet ir kitomis savybėmis. Tačiau apie ją retas kas žino, mat tik prieš porą dešimtmečių Vakarų parfumeriai ir aromaterapeutai įtraukė motijų absoliutą į savo rinkinius. O motijų atarai apskritai dar tebėra nežinomi. Jei mėgintume nusakyti jų žiedų esencijos kvapą, veikiausiai ir nūdien turėtume pasitelkti tą patį sidabriškos mėnesėtos nakties, keliančios asociacijas su tyrumu ir skaidrumu, įvaizdį. XX a. bengalų poetas Rabindranathas Tagore, kurio poetinių vaizdinių plėtotei didelę įtaką darė aukščiau minėti vaišnavų poetai, elegantiškai perteikė pojūtį, kuris kyla kvepiant motijos žiedų aromatą.

Ak, tie jazminai, baltutėliai jazminai!
Neišdyla diena, kai pirmąsyk jų prisisėmiau pilnas rieškutes.
Rudens saulėlydis lūkuriuoja ties kelio vingiu vienišoj dykroj,
Nelyginant nuotaka, praskleidžianti šydą mylimajam.
Bet atmintis dar mena tą švelnumą, kuris užliejo,
Kai vaiko ranka pirmąsyk paliečiau baltąjį jazmino žiedą.

Nesunku pastebėti, kad Tagore, prisimindamas kvapiąsias malikas vartoja tuos pačius su jomis siejamus klasikinius įvaizdžius: čia ir saulės laida, ir vienišumas, ir vakaras, ir švelnumas, ir drovus noras atsiduoti išsvajotam mylimajam. Ir išties kvapas neegzistuoja be konteksto. Jis gali būti neprilygstamas kultūrinių klodų nešėjas, jei augalas ir jo žiedas, iš kurio yra gauta substancija, yra autentiškas tos kultūros paveldas. Kita vertus, įvairios aromatinės substancijos, atkeliaujančios iš tolimų šalių, gali padėti užmegzti ryšius su kitonišku laiku ir kitomis vietomis, jei atsiduodame jų savaimingam veikimui ir kylančių pojūčių per prievartą nespraudžiame į proto Prokrusto lovą.

Įvairiopoje ir turtų apsčioje Indijos kultūroje nuo seno egzistuoja tradicija perduoti išmintį neverbaliniu būdu. Tam kuo puikiausiai pravertė ir gėlės. Be gyvų gėlių, kurios yra labai iškalbingi ir per amžius nuglūdinti simboliai, beveik neįmanoma įsivaizduoti religinių apeigų. Tie trapūs, spalvingi ir kvapnūs botanikos pasaulio perlai neša žinią (beje, sanskritiškas žodis gandha, reiškiantis kvapą, etimologiškai yra tapatus lietuviškam žodžiui gandas), kurią supranta ir rafinuočiausi intelektualai, ir dvasinio pasaulio puoselėjimui atsidėję atsiskyrėliai sadhūs, ir paprasti valstiečiai, ariantys ryžių laukelius baltais jaučiais, ir valtininkai, kurie šventajame Varanasio mieste šūkauja Gangos pakrante vaikščiojantiems turistams ir piligrimams: „Sir, boat, boat!“. Nors Indija ir sparčiai modernėja, tradiciniai jos šeimos ir bendruomenės institutai, kuriuose nuo mažumės pradedama mokyti vaikus tos sudėtingos simbolių kalbos, tebeturi didelę reikšmę. Net šeimos, kurios iš skurdžių Indijos rajonų ir atokių kaimų atsikrausto į didmiesčius siekti geresnio gyvenimo ir kurioms tenka nepavydėtinai sunki benamio gatvės gyventojo dalia, savo dukrų plaukus dabina jazminaičių ir kitų gėlių žiedais. Nebylioje gėlių kalboje prabyla nesuskaičiuojamų kartų jėga ir išmintis. Nesvarbu, ar jazminų žiedeliai yra laikomi rankoje, ar yra įpinti į juodus ilgakasių moterų plaukus, ar supinti į girliandą, kuri pakabinama ant kaklo, jie nepaliauja savo kvapnia kalba byloti toms širdims, kurios į jų žinią geba atsiliepti nereikalaudamos žodinio paaiškinimo.

Tas, kas įstengia pasinerti į Indijos ar kitų šiltųjų kraštų pasaulį, turi galimybę atsidurti visiškai nepatirtame švelnumo ir saldžių emocijų glėbyje, stačiai pasilenkti prie kvapaus jazminų krūmelio. Sakoma, kad subtropiniame ar atogrąžų klimate žmogaus juslės yra suaktyvinamos aukščiausiu mastu. Juk kone visą dieną tenka praleisti lauke, o naktį nereikia uždaryti langų, tad niekas netrukdo švelniam brizui kasnakt padvelkti vis nauja nakties karalienės, paridžatos, čampako ar jazminų žiedų žinia.

Pati nuo tų kvapų kas vakarą atgydavau, tarsi įgaudama naują kūną, kad ir kaip būčiau pavargusi ir išsekusi per dieną. Labiausiai ilgėjausi tų dieviškai švelnių, lipšnių, saldžių ir užliūliuojančių aromatų Indijos miestuose, kuriuose tesimaišo dulkių, dūmų, asfalto, šlapimo ir puvėsių tvaikas, kur medis ar net medeliūkštis yra didelė retenybė.

Vis dėlto indai yra dideli kvapų mėgėjai ir mylėtojai. Maistą jie gamina su daugybe kvapnių prieskonių, nuolat degina smilkalus, dėvi kvapniausių žiedų girliandas per religines apeigas ar pasaulietines ir šeimos šventes, aukoja gyvas gėles dievybėms ir puošia jomis jų atvaizdus, mūrčius, kasdien trenkasi plaukus kvapiais aliejais ir randa dar daugybę visokeriopų būdų juos panaudoti.

Motijomis barstomos vietos, kur vyksta sakralinės ceremonijos, nes dieviškas jų kvapas sukuria atmosferą, kurioje širdis pamiršta tai, kas tvaru, ir prisimena tą netvarią anapus laiko ir erdvės esančią buveinę, iš kurios niekad ir nebuvo išėjusi ir kuri yra jos tikrieji namai.

Šiaurės Indijoje yra distiliuojami motijos atarai, nes tik čia kol kas tebegyvuoja taurus atarų gamybos menas. Trapūs arabinių jazminaičių žiedai popiet yra surenkami į negilius bambukinius krepšius. Tuose krepšiuose jie išlaikomi pavėsyje iki vėlaus vakaro, kai ateina metas pradėti distiliaciją. Arabinių jazminaičių pumpurai labiausiai išsiskleidžia apie 10 valandą vakaro, o kvapiausi jie būna pačiu tamsiausiu nakties metu. Prieš distiliaciją žiedeliai kartu su krepšiais, kad nesuliptų ir nesukristų, yra sudedami į varinius alembikų katilus, kuriuose telpa iki 45 kg žiedų. Distiliavimo katilai pripilami vandens, kad apsemtų krepšius su žiedais ir uždengiami dangčiais. Į garų kondensato surinkėją, arba bhapką, pripilama santalo eterinio aliejaus. Distiliuojamas hidrolatas sunkiasi per santalo aliejų, kuris „sugaudo“ iš hidrolato trapią jazminų substanciją. Per 4 – 5 valandas lėtos distiliacijos, kuri atliekama palaikant minimalią temperatūrą, bhapka prisipildo hidrolato, santalo ir jazminų aliejaus mišinio. Prisipildžiusi bhapka yra pakeičiama nauja, ir distiliacija tęsiasi dar 4-5 valandas. Po šio etapo distiliavimo procesas užbaigiamas ir indai paliekami ataušti. Aušimo metu santalo aliejus prisisodrina jazminų substancijos, o vanduo visiškai atsiskiria. Kitą vakarą, kai yra pradedamas naujas distiliavimo procesas, hidrolatu, nupiltu iš abiejų bhapkų, yra užpilama nauja žiedų porcija. Tas pats procesas kartojamas 15 dienų, kol santalo aliejus prisisotina jazminų substancijos. Cheminė analizė rodo, kad po 15 dienų distiliavimo atare esama 3-5 proc. žiedų esencijos. Todėl motijos ataras uodimo metu uoslės receptorius veikia itin švelniai, sužadina juos tarsi glostydamas savo slėpiningo aromato dvelksmu.

Kaip ir kitos taurios substancijos motijos ataras per laiką bręsdamas tik gerėja. Keturiasdešimt metų išlaikytas ataras yra imamas vadinti motijos ruhu (roh-e mothia), jazmino dvasia. Tai ne tik brangi, bet ir reta substancija.

Motijos ataro kvapo puokštės gamą sudaro sudėtingi leitmotyvai. Pačios pirmosios — atveriamosios — jo natos gali pasirodyti net kažkiek aitrokos, salsvai sodrios ir gilios, tačiau bemat jos užgauna tokias permainingas eteriškas gaidas, kad uostytojas pasijunta traukte įtraukiamas į slėpiningą šio sakralinio ataro esatį, o netrukus ima vertis ir jo esmė — karštis užlieja podraug su kažkokia nepaaiškinama vėsa, tarsi kartu su motijų žiedais būtų buvę distiliuojami ir į neregimus kvapus perkeisti patys atogrąžų pilnaties spinduliai.

Netvarioje žemėje išsiilgimas tveria todėl, kad ilgimės to, kas tvaru ir amžina. Kvapiojo išsiilgimo perlo kvapas irgi praeis tik tada, kai mirksnis persikeis į amžinybę.


Laimė Kiškūnė
Kazimieras Seibutis

Vilnius, 2009-2010-ųjų sąvartoje
 

 

 

(Laimės nuotr. arabinis jazminaitis, Indija, 2009)

Atarais kvėpinamasi kaip bet kuriais kitais kvepalais.
Kad maloniai nukviptumėte, nereikia sunaudoti nė  lašo ataro, - atsukus buteliuko dangtelį pakanka perbraukti per odą specialiu kamšteliu su skylute.  

Ši laukelį palikite tuščią

Member since 2013.
International Federation of
Essential Oils and Aroma Trades