Miti - žemės kvapo ataras

5,0/5
19,60 €
1 ml
Mes galime jus informuoti, kai prekę vėl turėsime. El. laiškas bus išsiųstas šiuo adresu:

Aš esmi žemės tyras kvapas
ir liepsnos pražūtingas kaitrumas;
Aš— visų, kas alsuoja, gyvybė,
ištvermė— asketo vienišiaus.*

 

Mitė — laimusis alsuojančios žemės kvapas

— Puņyo gandhah pŗthivyam — išsitaria karo vežimą vadelėjantis Viešpats Krišna prieš pat brolžudišką Kurukšetros mūšį, vardydamas savo tapatybes pasimetusiam karžygiui Ardžunai. Poeto Bukonto eiliuotame Gytos vertime ši eilutė skamba kaip „esmi žemės tyras kvapas“ — sanskritiškas žodis puņya čia perteikiamas būdvardžiu tyras. Tačiau puņyos semantinis laukas Indijos pasaulėvokoje, kuri visa dalija į tai, kas laimu ar našu, ir kas nelaimu ar nenašu, yra kur kas platesnis. Laimumu čia pasižymi tie veiksmai ar įvykiai, kurie atitinka kosminę santvarką (ŗtą) ir brandina bei uždera laimę. Taigi galima teigti, kad pats žemės (pŗthivi) ir jos kvapo (gandha) švarumas ir nesuteptumas veikiau yra jos metafizinio laimumo raiška, tesudaro tik dalį jos laimaus derliaus, kuriuo jinai gausingai atsimokanti. Žemė juk Bhūmidevė — laimės deivė Lakšmė, apsireiškianti kaip vaisumas. Bet jos laimumas ne tik gimdo, bet ir priglaudžia, tad neveltui žemėmis apsikloti reiškia mirti, o jos uodimasis byloja mirtį arti esant. O ir žmoniją kone išnaikinusią Kurukšetrą ji pati išmeldė, nes skundėsi tokios naštos nebepajėgianti pakelti.

Debesų drambliai

Indijoje šios metafizinės ir poetinės metaforos juoba jaudina, nes žemės kvapas yra neatsiejamas nuo gyvybę nešančių pietvakarinių musonų — smarkių liūčių, kurias iš Arabijos jūros atneša sezoniniai vėjai. Visi žino, kad jei musonai vėluos ar bus silpni, užeis sausra ir ištiks pražūtingas kaitrumas.

Todėl kaimuose lietaus ne tik laukiama su pamaldžiu viltingumu, bet ir meldžiama nedelsti. O ir patys per dangaus melsvumą traukiantys tiršti lietaus debesys yra įsivaizduojami kaip žeme vaikštantys sparnuoti drambliai — deivės Lakšmės karališkosios galios apvaisinti žemę ir pripildyti ją palaimingos gyvybės įsikūnijimai.


 

Apiprausa

Drambliai apiprausos vandenimis apipurškė Lakšmę, kai ji buvo išplakta iš pirmapradžio vandenyno ir intronizuota lotoso soste viešpatinga laimumo valdove, tad ir dabar manoma, kad pasikartojus šioms karališkosioms abhišekos apeigoms dangaus suvilgyta žemė pastoja laimybe ir ima iš dirvos virsti. Kuo labiau išlyta žemė pabliūra, ištižta, tuo žmones, apsvaigintus jos naujo alsavimo, smarkiau apima stiprus prabudimo ir atgijimo jausmas. Kuo daugiau lietaus sugeria žemė, tuo svaigiau ji pakvimpa. Tas kvapas verčia žmones šokti, dainuoti, verkti iš džiaugsmo... Kaimiečių gyvenimas yra taip artimai susijęs su žeme, kad jie jaučia tai, ką jaučianti jinai, ir prapliupus lietui pajunta, kad juose nelyginant prižliugusioje žemėje irgi ima lietis vaisingi ir jėgas grąžinantys syvai. Tižingoje dangaus ir žemės sueityje nebelieka pirmapradžio skilimo į sklismą ir tvermę, visa, kas yra, sykiu yra pertvinę palaimiu kuriamuoju apstu.

Varša

Tad nenuostabu, kad musonų ar liūčių (varśa) sezonas, trunkantis maždaug nuo birželio iki rugsėjo, pasak Indijos kvapų tyrinėtojų, yra metas, kai mitės ataras, arba žemės distiliatas, bent kiek plačiau atskleidžia savo slėpinius. Pasak kvapus tyrinėjančio profesoriaus Ramakanto, kai visa dirvos mikroorganizmų, kurių arbatiniame šaukštelyje žemės gali būti per 10 milijonų, drėgmė išeikvojama, jie pasidaro nebeaktyvūs, virsta sporomis. Bet ėmus lyti jie nematant ima atsigauti ir žaibiškai daugintis. Būtent tuo metu išsiskiria tas stulbinamas kvapas, kurį užuodę vargu ar kada pamirštame. Kai karštą vidurvasario dieną nugriaudėja perkūnija ir užeina smarkus lietus, gardžiai ir svaigiai smagiai ima kvepėti ne tik kietai sumintas molio takelis sode ar prie namo, bet ir smėlio dulkės ant šaligatvio. Apimti beprotiško smagumo vaikai laksto ir šokinėja, o tu nesupranti, kas darosi, tik nenoromis trokšti kuo daugiau įkvėpti to kvapo. Vis dėlto molis yra tik netiesioginis šio įmantraus, sūdraus, gilaus, slėpiningo kvapo šaltinis — jį paskleidžia įtižusioje žemėje esantys mikroorganizmai. Džiugus jų alsavimas atgaivina orą, ir tiesiog fiziškai junti, kokį virsmą išgyvena prisikelianti žemė. Niekas neatsispiria šiam pirmapradiškiausiam gyvybės kvapui, gamtos džiugybės kvapui, jis išjudina ne tik mūsų išorę, bet įsismelkia į pačias prigimties gelmes.

Liūčių kvapas

Ir vėl lietus lyja.
Koks dieviškas kvapas
iš žemės įmurusios kyla —
meni visas gyvenime merkusias liūtis.

Lietūs išbudina, ir vėl
kertelėje viduj mergystę susisukusią.
Gvajavos aitrios, sunokusios pusiau kaip mes,
dangumi mūsų juoko aidas skardena,
kai einame namo, tyčia lėtomis,
kiaurai permerktos ir sulytos.

Energingais judesiais motina
man šiurkščiai šluostydavo plaukus.
Bet besibardama patylomis juokės
prisimindama galbūt savo pačios vaikystę,
palaidotą sarės klostėse.

Tada kaip ir dabar
lietaus pertvinkusios žemės kvapas
šiurpuliais nueina per mūsų mergystės metus.

Vieną dieną ji pripuolė prie manęs,
„Pažiūrėk, mamyt, ką turiu tau!“, - tarė ji
ir ištiesė kietai sugniaužtą kumštelį.
Paskui lėtai atgniaužė pirštelius —
Delne glaudės mažytis buteliukas,
o jo etiketėj buvo parašyta:
`Itr: gili mitti“.**

Lakshmi Kannan

Bhū

Dante savo Rojų (Paradiso XXXIII,145) užbaigia žodžiais apie „meilę, kuri išjudina Saulę ir kitas žvaigždes“ — l'amor che move il sole e l'altre stelle, tačiau ji neneštų mūsų troškimo ir valios tarsi tolydžiai besisukantis ratas (sì come rota ch'igualmente è mossa), jei nesiremtų į tai, kas nejuda — į žemę. Šią tvaringą nejudamybę Indijos metafizinėje mintyje reprezentuoja pradmuo bhū — žemė kaip žemiškojo buvimo paklotas, kaip materijos, arba maisto (anna) — taip prasmingai vadinamos šios visa maitinančios vaisingos įsčios, principas, kaip objektyvus pasaulis, kuriantis „buveines kūniniams sielos pavidalams“, kaip materialiosios energijos santalka. Vedanta Dievystę, arba Nelygstamą Tikrovę, nusako kaip Sačidanandą — santybės (sat), vokybės (čit) ir džiugios laimybės (ananda) vienovę. Jei kalbėtume šiais terminais, tai būtų galima tarti, kad žemė yra „Sačidananda, pateikianti save savo pačios patyrimui kaip formalus objektyvaus žinojimo, veikimo ir buvimo palaimos pagrindas“.

Mitė

Šios išjudintos nejudamybės distiliatas yra vadinamas mite, taip pat kaip ir Gangos dumblas, iš kurio jis daromas. Hindi kalbos žodis mitė (mittī) kyla iš sankskritiškų žodžių mritika (mŗttikā) ir mrid (mŗd), kurie taip pat reiškia žemę, dumblą ir molį. Tačiau nors ir ne griežtai etimologiškai, bet homonimišku požiūriu sanskritišką žodį mritiką galima susieti ir su vardažodžiu mriti (mŗti) — mirtis, ir su būdvardžiu mridu (mŗdu) — švelnus, silpnas, trapus, gležnas, subtilus. Šios pastarosios reikšmės išplečia mitės semantinį lauką, tad šiuo žodžiu nusakomas ir lavonas bei palaikai, ir purvas ir perkeltine prasme nusakomas virtimas moliu, t. y. mirtis. Mite vadinamas ir gydomasis purvas bei purvo vonios (mitti ke snān). Iš šio reikšmės kilo išvestinis veiksmažodis mitijana (mitiyānā) — valyti ar šveisti žeme arba moliu.

Kuprotosios mergelės

Nėra tiksliai žinoma kada Kanaudžo kvepalininkai pradėjo distiliuoti Gangos dumblo esenciją, kuri skleidžia šviežiai sulytos žemės kvapą. Bet paties dabartinio Kanaudžo, įeinančio į šiaurinę Indijos Utar Pradešo valstiją, istorija siekia amžių gilumą. Dešiniajame šventosios Gangos krante įsikūrusį Doabo, arba Dviupio, — plokščio samplovinio ruožo tarp Jamunos ir Gangos — miestą savo veikale „Geografija“ mini jau II a. Aleksandrijos kartografas Klaudijus Ptolemėjus. Tačiau labiausiai jis klestėjo laikotarpyje tarp Guptų dinastijos nuosmukio ir musulmonų užkariavimų pradžios, ypač VII a., kai apsišvietęs hindų valdovas Harša jį pasirinko savo imperijos sostine. Tuomet jis buvo vadinamas Kanjakubdža, arba Kuprotąja mergele, — ezoteriniu didžiosios deivės Durgos vardu. Pasak legendos, anksčiau šis miestas vadinosi Mahodaja, arba Didysis klestėjimas, ir jį valdė šimtą dukterų turėjęs karalius Kušanabha. Vieną kartą gražiąsias dukras, kurios žaidė sode, pamatė vėjo dievas Vajus. Apžavėtas gražuolių Vajus mėgino joms pasipiršti, tačiau buvo atstumtas ir kerštaudamas pavertė jas kuprėmis. Nuo tada Mahodaja ir tapusi Kanjakubdža.

Gėlių miestas

Kita vertus, VII a. budistų piligrimas iš Kinijos Xuánzàngas savo kelionės užrašuose rašė, kad anksčiau Kanjakubdža buvo vadinama Kusumapura, arba gėlių miestu. Ir po didžiausio suklestėjimo Haršos laikais, Kanaudžas dar buvo galinga senosios Arjavartos — Arijų žemės valstybė. „Šis Kanaudžo karalius turi didelę armiją ir daug dramblių. Jo karalystė plati ir didinga, ir niekas iš Al Hindo karalių neturi tiek daug dramblių“, - XII a. rašė Andalūzijos geografas al-Idrisi. Bet hindų valstybėms jau grėsė besiveržiantys musulmonai, ir Mahmudas Gaznietis, kuris nuo 1000 iki 1026 m. 17 kartų buvo įsiveržęs į Hindustaną, 1018 metais nusiaubė ir Kanaudžą. Mahmudo Gazniečio invazija atvėrė kelią islamo įsiviešpatavimui Indostane, o sykiu ir tiurkų užkariautojų nešamai persiškai kultūrai, kuri Indijoje, o ypač Šiaurės Indijoje, per šimtmečius vaisingai sąveikaus su didžiosiomis vietos tradicijomis. Mitė tuomet buvo imta vadinti ir persišku žodžiu gil, kuris taip pat reiškią žemę ar molį.

Tad visiškai įmanoma, kad Kanaudžo žmonės jau galbūt nebe pirmą tūkstantmetį kasmet laukia, kada nuseks Ganga ir jie vėl eis į tas pakrantės vietas, kur dumblas kvapniausias, ir prisikasę molio luistų veš juos pas puodžius. Puodžiaus dirbtuvėje atvežti molio luistai bus susmulkinti ir šlapinant suminkyti į tešlą, iš kuriuos bus prisižiesta puodų. Šie gruboki indai bus sudėti į degimo krosnis, apdegti ir nugabenti į distiliatorinę. Čia jie bus sudėti į didelius varinius arba molinius katilus, kurie yra įkasami į žemę arba apmūrijami, kad šiluma pasiskirstytų kuo tolygiau. Katilai su maža pakura apačioje, kurių paprastai būna 9 ar 10 ir kurie yra išrikiuojami viena eile, kūrenami karvių mėšlu arba malkomis.

Bhabha

Apdegtus puodus sudėjus į distiliavimo katilą ant jo yra užlipdoma šlapio molio „gyvatė“, o ant jos užspaudžiamas vadinamasis sarposas (sarpos) —sandarus varinis dangtis su dviem skylėmis. Į platesniąją jų įstatoma čonga (congā) — izoliuojančia žole aprištas bambuko vamzdis. Kitas jo galas sujungiamas su bhabhka (bhabhkā) — ilgakakliu variniu surinktuvu, kuriame yra 5 kg gryno santalo aliejaus. Gerai izoliavus sujungimo su čonga vietą bhabhka yra panardinama į vandens vonią, kad distiliavimo metu būtų vėsu, nes nuo to priklauso garų kondensacijos procesas. Visas alembiko, arba distiliatoriaus, dalis tinkamai sujungus, per antrą dangčio skylę pilamas vanduo. Tai rodo, kad aukštutinių aromatinių molekulių — pačių pirmųjų lengviausių aromatinių molekulių — svarba buvo suvokiama jau nuo žilos senovės. Net pačio švelniausio distiliavimo garais arba vandeniu metu karštis įvairiopai suardo šias molekules, pačias subtiliausias ir rafinuočiausias iš visų kvapiųjų molekulių, kurias tik iškvepia augalas ar išskiria mikroorganizmas, mat jos egzistuoja tik aplinkos temperatūroje ir tik tam tikru metu. Kanaudžo kvepalininkai, intuityviai suvokę šį esminį faktą, pasistengė, kad būtų išsaugota kiek įmanoma daugiau subtiliausių atgyjančios žemės aromato komponentų. Vanduo, pilamas prieš distiliavimą, atgijusių mikroorganizmų paskleistas aromatines molekules priverčia judėti bambuko vamzdžiu, todėl jos pasiekia santalo eterinį aliejų ir yra jame absorbuojamos dar nesuardytos ir neperkeistos karščio. Mat miti ataro vertė ir nusakoma pačių aukščiausių subtiliausių molekulių kiekiu — sulytos žemės aromatu.

Tik pasibaigus šiam procesui pradedami kaitinti katilai ir prasideda normali distiliacija.Po kelių valandų kaitinimo ugnimi į bhabhką prilaša pakankamai hidrolato, ir jis paliekamas atšalti ir nusistovėti iki sekančio ryto. Per tą laiką vanduo ir eterinis aliejus visiškai atsiskiria. Tada hidrolatas yra nupilamas per nedidelę angelę indo šone, o bhabhka su aliejumi prijungiama prie naujo katilo. Pakartojus šį procesą apie 20 kartų (distiliacija iš viso užtrunka apie 3 savaites), gautas ataras yra supilamas į odinius indus ir čia brandinamas, kol ima skleisti nepakartojamą tikrąjį mitės kvapą.

Virsmas

Žmonės, kurie verčiasi šiuo subtiliu įstabių kvepalų kūrimo menu, gyvena toli gražu ne ištaigingai, o jų darbas gali pasirodyti ne tik kad neromantiškas, bet ir nekvalifikuotas. Tačiau tas, kas geba bent keletą minučių tylomis parimti su mažyčiu ataro buteliuku, gali išgyventi tikrą žemės virtimo nežemišku kvepalu misteriją.

Šiuolaikiniam pasauliui toks didelių pastangų reikalaujantis triūsas kasdien darosi vis mažiau suprantamas. Juoba ir patiems Indijos parfumeriams dabar kur kas labiau apsimoka „atpiginti“ atarų gamybą brukte brukamais pigiais chemikalais, kuriais skiedžiamas santalo aliejus arba tiesiog naudojant skystą parafiną ar šiųdviejų medžiagų mišinį. Įvairiais vertinimais, maždaug 85-95 proc. visų substancijų, išdidžiai vadinamų atarais, yra jei ne visiškai, tai bent iš dalies falsifikuoti panaudojant sintetinius cheminius junginius. Tai didelis nuostolis senovinio kvepalų kūrimo meno puoselėtojams, o drauge netektis tiems, kam autentiški kvepalai yra substancija, bylanti apie slėpiningą visuotinę perkaitą.

Vis dėlto, kaip sako mūsų bičiulis iš Mumbajaus profesorius Ramakantas, reikia tikėtis, kad autentiškų atarų kūrimo menas neišnyks. Tam įtakos gali turėti ne tik tai, kad į juos vėl ima gręžtis ajurvedos gydytojai. Neatmestina galimybė, kad galbūt bus įmanoma patobulinti tradicinį jų gamybos būdą: padidinti išeigą ar sunaudoti mažiau kuro. Ramakantas, kuris yra vienas iš nedaugelio šio meno žinovų, ir pats prisideda prie jo modernizavimo. Kad jo pastangos jungti senąsias technologijas ir naujausias žinias yra vaisingos, rodo aukščiausios kokybės tradiciniai bei naujoviški atarai, kurie, beje, puošia ir  Kvapų namų kvapiųjų medžiagų kolekciją.

gili mitti ki chušbū

Miti ataras yra substancija, kurią mėgstu ne tik pačią savaime, bet ir kaip komponentą kvepalams kurti. Pakanka vos kelių jo lašų, kad gaminami kvepalai įgytų specifinio sausumo, pakviptų žeme, aukso dulkėmis, paslaptinga ištaiga. Itin nepriekaištingai mitė dera su saldžiaisiais kvapais – vanile, kvapiąja tongapupe, vaško absoliutu ar benzoinu. Lengvus ir salsvokus kvepalus ji tvirtai pastato ant žemės, o emociškai pernelyg paskydusius — pasausina.

Bolivudo aktorė Kritika Kamra viename interviu buvo paklausta, kokios asociacijos jai kyla pagalvojus apie musonų liūtis? Ekrano žvaigždė atsakė daug negalvodama: „Jei apie ką ir pagalvoju tai tik apie šlapios žemės kvapą (gili mitti ki chušbū), aš jį tiesiog myliu“.

Laimė Kiškūnė,
Kazimieras Seibutis,
Haridvaras-Lakhnau-Varanasis, 2009

(C) Kvapų namai

 

 

 


*Bhagavadgyta, Septinta giesmė, vert. A. Bukontas

**Kvepalai (itras) „Šlapia žemė“

Atarais kvėpinamasi kaip bet kuriais kitais kvepalais. 
​Kad maloniai nukviptumėte, nereikia sunaudoti nė  lašo ataro, - atsukus buteliuko dangtelį pakanka perbraukti per odą specialiu kamšteliu su skylute.  

Ši laukelį palikite tuščią

Member since 2013.
International Federation of
Essential Oils and Aroma Trades