Dervos ir jų smilkymas (straipsnis)

Truputis istorijos

Iš augalo žaizdos tekančios kvapnios ašaros gydo žmogaus žaizdas. Neįmanoma pilnai suvokti ar pervertinti aromatinių augalų substancijų įtakos žmogaus gyvenimui.

Tūkstančius metų žmonių gyvenime egzistuoja kvapių dervų, medienos gabalėlių, žolių, šaknų, žievės, sėklų, žiedų mišiniai. Jų kvapas nepaliaudamas sklinda šventyklose, užpildo vienuolynų celes, pripildo prakilnaus virpėjimo ritualų ar ceremonijų atmosferą, padeda nurimti ir atsiverti dievystei meditacijose, praskaidrina ligonių kambarėlių nuotaiką, neatsiejamas nuo laidojimo ritualų ir medicininės praktikos, o kasdienybėje padeda sureguliuoti fizinius ir emocinius sutrikimus, juslėms teikia pasitenkinimą, aplinkos orą daro tyrą ir švarų, odą skaistesnę ir sveikesnę.

Ankstyviausi liudijimai apie dervų naudojimą smilkymui mus pasiekė iš Egipto, 3 tūkst. pr.m.e. Babilone buvo naudojamos vietinės kvapnios ir dervingos medienos – kedrai, kiparisai, mirtos, augusios Zagroso kalnuose. Tie patys augalai buvo sutinkami antikos Graikijoje ir Italijoje. Homeras Penktoje „Odisėjos“ giesmėje rašė apie iš tolo sklindanti gardžiausią kvapą nuo Kalipsės židinyje degančio kedro ir kadagio. Plinijus Vyresnysis (apie 70 m.e.m.) pabrėžia, kad vietinės kvapiosios substancijos buvo skiriamos nuo atvežtinių. Atvežtinės turėjusios net savo specialų pavadinimą.

Senojoje Indijoje žmonės smilkymui naudojo keletą medienos rūšių, iš jų sužinojome apie „šventą medį“ aranī arba Ficus religiosa, kuris naudotas įkurti ugnį ir „pašvęstą medį“ samidh arba Butea frondosa, arba Palāśa medį, kuris palaikydavo šventą ugnį.

Smilkalai dar nežinoti ankstyvajame budizme, vėliau imti plačiai naudoti, ypač šiaurės Indijoje, Tibete, Centrinėje Azijoje, Kinijoje ir Japonijoje. Liudininkai pasakojo, kad 1882 m. Lhasoje per Budos nirvanos arba mirties paminėjimo dieną –švenčiausią metų dieną budistų pasaulyje – buvo deginama tiek smilkalų kiekvienoje šventykloje, koplyčioje, vienuolyne ir namuose, kad oras užtemo nuo dūmų“. Budistinė smilkalų tradicija atėjo iš Indijos, kartu su sanskrito žodžiu nusakančiu kvepalus, kurie būdavo skirti aukojimui.

Oras, kurį kvėpuojame

Klasikinėje graikų arabų medicinoje nurodoma, kad pagrindinė sveikatos ar ligos sąlyga yra oras, kuriame gyvename, kurį kvėpuojame.

Jeigu skiriame šiek tiek dėmesio savo aplinkai, tai kartais ją smilkome. Dažniausiai – gatavomis smilkstančiomis lazdelėmis. Natūralūs kokybiški smilkalai turi daugybę privalumų – jų natūralios kvapnios sudedamosios dalys naikina bakterijas, gerina imunitetą, pataiso nuotaiką, mažina nerimą, padeda atsipalaiduoti, išsilaisvinti iš įkyrių minčių raizgalynės, nuraminti protą ir atsidėti ramiam aplinkos kontempliavimui.

Deja, daugumas smilkalų lazdelių, kaip ir kvepalų, nūdien padaryti su sintetiniais chemikalais. Lengviau, greičiau ir itin pelninga gaminti tokius surogatus. Todėl smilkalai praktiškai yra virtę savo priešybe – sintetinės substancijos degdamos dar labiau užnuodija orą ir jis tampa nebetinkamas mūsų gyvenimui.

Kaip smilkyti dervas?

Tačiau niekas netrukdo smilkyti tai, ką dievams aukojo pirmieji žmonių tėvai - šventų medžių ašaras– kvapias dervas. Dervų smilkymas mūsų gyvenime tebėra toks pat svarbus, kaip ir senovėje. Pirmapradžių kvapiųjų medžiagų – dervų, kvapiosios medienos, džiovintų žolių ar sėklų smilkymas tereikalauja tik truputėlį daugiau atidos ir laiko, negu uždegant smilkalų lazdelę.

Reikia pakaitinti anglies gabaliuką ir palengva dėti ant jo dervos gabalėlius ar berti susmulkintų kvapių žolių žiupsnelius. Kylantis kvapnus baltas smilkalų dūmas įtraukia mus į patį seniausią žmonijos žinomą ritualą – atnašavimą dieviškoms galioms, atitraukia nuo kasdienybės rutinos ir primena akimirkos šventumą.
Smilkydami pirmaprades kvapiąsias substancijas turime galimybę prisiminti, kad jos yra brangenybės - atkeliavusios iš trapaus ir nykstančio augalų pasaulio į kultūras ir civilizacijas, persmelkdamos jas tam tikrais aromatais ir tuo pakreipusios žmonių mintis bei vaizduotę.

Biblijos smilkalų receptas

Biblijoje, Išėjimo Knygoje pateikiamas vienas seniausių žmonijos žinomų smilkalų receptų.

Iš 30 34 Smilkalai

34 [i2]VIEšPATS tarė Mozei: „Paimk kvapių balzamų – natofo, onychų ir galbano, – šių kvapiųjų balzamų, kartu su grynais smilkalais (frankincensu) po lygią dalį 35 ir pagamink iš jų smilkalus, meistriškai sumaišytą mišinį, pasūdytą, gryną ir šventą. 36 šiek tiek jo sugrūsi į miltelius ir jo dalį padėsi priešais Sandoros lenteles Susitikimo palapinėje, kurioje aš susitiksiu su tavimi. Jis bus jums ypač šventas. 37 Kai darysite smilkalus pagal šio mišinio sudėtį, nedarysite jų sau, – laikysite juos šventais VIEšPAČIUI. 38 Kas tik darys nors truputį tokio pat sau pauostyti, bus pašalintas iš tautos“.

IšNAšOS: Iš 30,1-30,10: Smilkalų atnaša buvo senovinė apeiga (žr. Iz 1,13), turbūt perimta iš kanaaniečių.
Iš 30,34: Formulė šiam smilkalui, kaip ir aliejui pagaminti, rodos, buvo kunigiška paslaptis. Natofas – augalas, kurio syvai buvo kvapus miros aliejus; onychai – kvapūs Raudonosios jūros moliuskai; galbanas – kvapūs sakai augalų, atvežtų į Palestiną iš Persijos.

Kas yra augalų dervos ir kas yra sakai?

Reikėtų išsiaiškinti, kas yra augalų dervos arba smala (resin, смола, канифоль, камедь) ir kuo jos skiriasi nuo kitų substancijų, kurios irgi dažnai vadinamos derva ar smala.

Iki šiol dervos yra painiojamos su kitomis augalų išskiriamomis substancijomis – sakais, gleivėmis, aliejais, vašku ir lateksu (kaučiuku). Sakai dažnai suvokiami kaip dervos sinonimas. Lietuvių kalboje pušų dervų rinkimas taip pat vadinamas pušų sakinimu. Sakai vadinami gum, смолистое выделение, гумми, клей, tačiau taip pat ir resin, ir камедь, ir смола. Taip dažnai atsitinka dėl to, kad tais pačiais augalo sekrecijos kanalėliais į paviršių išsiskiria ir dervos, ir sakai.

Dervų apibūdinimas kardinaliai pakito vystantis molekulinei chemijai ir mikroskopų technologijoms, kurios leido pažvelgti į augalo vidų ir į substancijas. Viena žymiausių šiuolaikinių dervų tyrinėtojų Jean H. Langenhem augalų dervą arba smalą apibrėžia kaip riebaluose tirpių medžiagų mišinį, pirmiausiai sudarytą iš lakių ir nelakių terpeninių ir/arba antrinių fenolinių aromatinių junginių.

Paprastai dervas augalas gamina ir saugo sekrecinėse sistemose, tačiau sužalojus augalą derva gali pasirodyti šalia pažeistos vietos arba pačioje pažeistoje vietoje, nors toje vietoje ir nėra dervas sintetinančios struktūros. Dažniausiai dervas gamina sumedėję sėkliniai augalai. Gintaras yra suakmenėjusi derva.

Sakai yra visiškai kitos prigimties dariniai – tai polisacharidai, kurie tirpsta vandenyje. Prisiminkime vyšnių sakus, kuriuos kramtydavome vaikystėje arba saldų gumiarabiką, kuris gaunamas iš akacijų sakų ir naudojamas kaip natūralus tirštiklis konditerijoje. Sakai dažniausiai yra salsvo skonio ir palengva burnoje ištirpsta.

Kvapų namuose galima įsigyti įvairių natūralių dervų smilkymui - miros, frankincenso, elemių, benzoino.

Daugiau apie dervas ir jų poveikį skaitykite straipsnyje "Kvapiosios dervos- šventų medžių ašaros"

Laimė, 2010 
(C) Kvapų namai

Susijusios prekės

Member since 2013.
International Federation of
Essential Oils and Aroma Trades