Istorinė kosmetika: lūpų dažai

 

Lūpų dažų istorija nuo aušros iki paskutinio potėpio 

 

Tarpupio priešaušris


Spalvinga lūpų dažų istorija prasideda jei ne nuo pačios žmonijos aušros, tai bent jau nuo vieno seniausių pasaulio civilizacijos židinių — Mesopotamijos, ar Tarpupio, — istorinės srities Tigro ir Eufrato upių baseine, dabartinėje Irako teritorijoje. Kad ir kaip ten būtų, šumerų miesto-valstybės

Ūro karališkojo kapinyno kasinėjimai parodė, kad maždaug 3 tūkst. pr. m. e. viduryje šiame mieste viešpatavusi Ūro pirmosios dinastijos valdovė kunigė Puabė, dar žinoma kaip Šubad, jau naudojo lūpų dažus, pagamintus iš baltojo švino ir skaisčiai raudonų smulkiai sugrūstų akmenėlių. Jie buvo nuodingi, tačiau senovės Mesopotamijos moterų, kurios, kaip spėja archeologai, ir išrado lūpų dažus, mirties grėsmė nesustabdė.

Be kitų vertingų lobių, Ūro karališkame kapinyne buvo rastos kriauklės su lūpų dažais ir kosmetikos dėžutės. 

2 tūkst. pr. m. e. pradžioje šiaurinėje Mesopotamijos dalyje iškilo Asirija, kita šio regiono politinė ir kultūrinė galybė. Jų palikti tekstai liudija, kad Asirijos gyventojai, ir vyrai, ir moterys, dažėsi lūpas raudonai.

Ar jie buvo pirmieji, kuriems tai tapo papratimu, dabar pasakyti sunku, tačiau akivaizdu, kad nuo tų laikų lūpų dažai taip niekada ir nebeišėjo iš mados.

 

Nilo slėnio aušra


Po Mesopotamijos žinios apie lūpų dažus mus pasiekia iš Egipto, kur jų dažymusi taip pat buvo pažymimas socialinis statusas, o ne lytinė skirtis. Egiptiečiams, ir vyrams, ir moterims, gausus kosmetikos naudojimas buvo tapęs kasdieniu reikalu. Nors didžiausią reikšmę turėjo akių dekoravimas, lūpas taip pat buvo stengiamasi ryškiai dažytis. Tam buvo naudojama ryškiai raudona ochra, kurią paprastai maišydavo su dervomis ir sakais, kad dažai ilgiau laikytųsi.

 

Egiptiečių lūpų dažai, kaip ir visa kosmetika, buvo gaminami mažose kvepalininkų dirbtuvėlėse. Saugodavo juos akmeninėse, varinėse ar medinėse dėžutėse, ir būtinai kvėpindavo. Raudonų atspalvių dažus jie išgaudavo iš daug jodo turinčių dumblių ir bromo junginių, kurie buvo nuodingi.

Dažų lūpoms pasitepti buvo pasisemiama drėgna medžio šakele.

Populiariausios lūpų dažų spalvos buvo oranžinė, violetinė ir mėlynai juoda. Skaisčiai raudona taip pat minima tarp madingų spalvų, tačiau lūpų dažai su karminu (žr. istorinė kosmetika 1 dalis) veikiausiai būtų buvę laikomi pernelyg avangardiška užgaida. Jie buvo pradėti gaminti gan vėlai, I a. pr. m. e. pusėje, kai Egiptą valdė paskutinė faraonė Kleopatra.

Kad lūpų dažymasis tapo socialiniu reiškiniu, rodo ir tai, kad mirus turtingai moteriai, į jos kapą buvo padedami ir bent du puodeliai lūpų dažų, veikiausiai praversiantys pomirtinės kelionės metu.

 

Elados dienojimasis 


Egipte prasidėjus nuosmukiui, kitoje Viduržemio jūros pusėje ėmė kilti graikų kultūra. Senovės graikai, kurių santykiai su lūpų dažais buvo gan permainingi, suteikia vertingos medžiagos apie socialinius ir netgi teisinius lūpų dažų kultūros aspektus.

Be to reikšminga tai, kad Graikijoje lūpų dažai pirmą kartą tapo nebe šiaip socialinės hierarchijos, bet moters padėties visuomenėje žymeniu. 

Ankstyvaisiais laikais dauguma graikių vengė bet kokio makiažo, nors plaukų dažais ir dirbtiniais plaukais buvo labai domimasi. Tuo tarpu lūpų dažymas tapo privalomu heterų, išsilavinusių meilužių, amato ženklu. Remiantis graikų teise, heterą, pasirodžiusią viešumoje nedažytomis lūpomis ir be makiažo, buvo galima nubausti kaip moterį, kuri neteisėtai apsimeta kilminga ištekėjusia ponia.

Graikų kaimynai, tuometiniai Kretos ir Santorinio salų gyventojai, kurie dar brangino prisiminimus apie Minojo kultūrą, laikėsi kur kas laisvesnio požiūrio į lūpų dažus. Jie gaminosi purpurą — itin brangų pigmentą iš Viduržemio jūroje gyvenančių pilvakojų purpurinių mureksų. Jis buvo naudojamas ne tik garsiesiems audiniams dažyti, bet taip pat dėtas ir į lūpų dažus bei skaistalus.

Tarp 700 – 300 m. pr. m. e. lūpų dažai, nežinia, ar dėl kaimynų įtakos, ar dėl vylingo gražiųjų heterų kerų, prasismelkė ir į nuosaikiąją klasikinę graikų kultūrą. Istorikas Plutarchas, jei galima juo pasitikėti, pažymi, kad lūpų dažai ir kosmetika buvo uždrausti tik Spartoje, kurioje buvo vienpusiškai orientuojamasi į karybos dalykus. Šiuo laikotarpiu graikų mene imtos vaizduoti moterys, perduodančios viena kitai kosmetikos reikmenis.

Naujai priimtiems ir socialiai išskirtiniams lūpų dažams gaminti buvo naudojamos įvairios medžiagos, dažniausiai augalinės kilmės: jūržolės, gėlių žiedų milteliai, šilkmedžio uogos, dažinės alkanos šaknys ir gerokai pavojingesnė medžiaga - cinoberis (kiniškasis raudonis, vermilionas) — ryškiai raudonas cinoberio pigmentas, kurio pagrindą sudaro nuodingas gyvsidabrio sulfidas.


Lacijaus įsidienojimas


Kritus Graikijai, lūpdažiai tarp 150-31 m. pr. m. e. išpopuliarėjo kylančioje Romoje. Lūpų dažai, kurių naudojimo romėnai nereguliavo, vėl tapo socialinio statuso žymeniu ir nebebuvo siejami su reikalu atskirti lytis. Tad nenuostabu, kad jais dažėsi vyrai, tuo pabrėždami visuomeninę padėtį ir einamas pareigas. Tačiau tai nereiškė, kad moterys atsisakė lūpų dažų.

Imperatoriaus Nerono žmona Popėja Sabina turėjo apie 100 patarnautojų, kurie rūpinosi jos išvaizda ir tuo, kad jos lūpos būtų visą laiką tinkamai nudažytos. Daug pasiturinčių romėnių taip pat turėjo specialiai parengtų vergų kosmetų, kurie rūpinosi jų makiažu ir šukuosenomis.

Nenusileisdami šumerų švinui ir graikų cinoberiui, romėnai gaminosi lūpų dažus iš rudadumblių guveinių, turinčių gyvsidabrio. Tie vargšai, kurie išgalėjo lūpas dažytis tik vyno nuosėdomis, pasirodė, buvo laimingesni, nes nenusinuodydavo.


Vidurio Karalystės diena 


Senovės Kinijoje kvapnius lūpų balzamus gamino iš mineralų, vaško, gyvulinių riebalų ir cinoberio. Lūpų dažus kinai kvėpino dvylika kvapų, iš kurių ypač populiarus buvo gvazdikėlių aromatas. Kosmetika Kinijoje visuomet užėmė svarbią vietą, tačiau itin išsiplėtojo viešpataujant Tangų dinastijai (618 – 907 m.). Šios dinastijos gražuolės turėjo atlikti septynis makiažo žingsnius: uždėti pudros bazę, nudažant veidą, „aukso arba gėlių blizgesiu“ patamsinti akis ir antakius, paryškinti skruostų duobutes, parausvinti skruostus ir padažyti lūpas.

Lūpų dažymas buvo laikomas religine praktika ir atliekamas norint pradžiuginti dievus. Iš Rytų Han dinastijos (25 – 220 m.) žodyno matyti, kad lūpų grožio produktai senovės Kinijoje buvo vadinami lūpų arba burnos balzamais.


Apniūkęs vidurdienis

 

Žlugus Romos imperijai, o su ja ir daugeliui prekybos kelių, Vakarų Europa kone puse tūkstantmečio paniro į miglotus laikus, kuriuos įprasta vadinti Tamsiaisiais amžiais. Iš tų laikų apie kasdienę buitį galima daugiausia sužinoti tik iš religinių autorių nusiskundimų ir pagraudenimų. Vis dėlto ir iš šių nuotrupų akivaizdu, kad moterys nesiliovė naudojusios lūpų dažų. Kitaip jų nebūtų reikėję kaltinti parsidavinėjant šėtonui ir stengiantis pagerinti tobulą Dievo darbą.

Pabirūs dokumentai rodo, kad Ispanijoje apie 500 m. žemesniojo luomo moterys gana dažnai dažėsi lūpas, po dviejų šimtmečių Vokietijoje ir Britanijoje buvo populiarūs oranžiniai lūpų dažai, o 800 m. iš Konstantinopolio į Europą buvo gabenami brangakmeniais puošti krištoliniai kosmetikos indeliai. 


Andalūzijos pašvaistė

 

Anapus Viduržemio jūros ir Iberijos pusiasalyje padėtis buvo kitokia. Kordobos kalifatui išgyvenant aukso amžių garsus kosmetologas, chirurgas ir parfumeris Abu al-Kasimas al-Zahravis (Abulkasis) apie 1000 m. e. m. išrado kietuosius lūpų dažus — pagamino kvapnias kietas lazdeles, supresuotas specialiose tūbelėse. Šį savo išradimą Abulkasis aprašė veikale al Tasrif. Kordoboje didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Abulkasis, kuris buvo asmeninis kalifo gydytojas, taip pat sukūrė daug naujų kosmetologinių preparatų. Tam jis naudojo ir neseniai islamo mokslininkų atrastą distiliacijos procesą.

 
Vakarų išsigiedrijimas 

 

Krikščioniškoje Europoje viešpatavęs nepalankus požiūris į lūpdažius ir net jų siejimas su šėtonu neatlaikė kelis šimtmečius iš Andalūzijos per Provansą besismelkusios kurtuazinės kultūros, o Kryžiaus karų laikotarpiu, su kariais grįžtančiais iš tuomečio islamiško pasaulio, į tamsą nusikratančius Vakarus smelkėsi ir rafinuotesnė kasdienybės buitis.

Su skaidrėjančia Antikos atgimimo kultūra vėl grįžo ir lūpų dažai, nors prekiautojai jais vis dar rizikavo kartuvėmis kaip kerėtojai ir šėtono tarnai. Tam būta ir pagrindo, nes lūpų dažus kūrė ir alchemikai, kurie medžiagas maišė kartodami maginius užkeikimus. 

Pirmiausia juos su džiaugsmu sutiko Anglijos, Prancūzijos, Venecijos ir Milano kurtizanės, negailėjusios gražinimuisi lūpų ružo, o pamažu ir diduomenė. 

Italijos damos dažėsi lūpas itin subtiliai, mat to meno išmoko mėgindamos apeiti bažnytinius draudimus. Prancūzija lūpų dažus irgi aprobavo, o Paryžiuje net vienuolės dažėsi lūpas. 

Anglijos karaliaus Eduardo VI (1547-1553) dvare visi, ir vyrai, ir moterys, gausiai dažėsi lūpas. Karalius turėjo keletą oficialių lūpdažių, kuriems suteikdavo tokių pavadinimų kaip „Šviežia mėsa“. Toks neįprastas pavadinimas nebuvo retenybė — puošeivos graibstė lūpdažius, pavadintus ne mažiau skambiai: „Arklio mėsa“, „Žiurkė“, „Vėmalai“, „Kraujas“, „Liūdnas“, „Permirkęs vyne“.

Lūpų dažus labai buvo pamėgusi ir Eduardo VI netikra sesuo Elzbieta I (1558 – 1603). Mergele pasiskelbusi monarchė visą gyvenimą balinosi veidą, o lūpas dažė skaičiai raudonai — karmino, gumiarabiko, kiaušinio baltymo ir figų pieno mišiniu. Ja sekė ir jos dvaro damos bei sparčiai turtėjančių miestelėnų žmonos. 


Vis dėlto didžioji lūpdažių ir kosmetikos karštinė turbūt labiausiai užvirė dėl Renesanse iš naujo atrasto „gyvenimo, grožio, formos ir spalvos teikiamo džiaugsmo“.

Lūpų dažams populiarumo pridėjo ir tikėjimas, kad jie turi maginių galių, netgi pajėgūs atitolinti mirtį. Tai gana ironiška, nes pagrindinė tų neva mirtį atitolinančių lūpų dažų sudedamoji dalis buvo ceruse (lot. cerussa, baltalai), medžiaga praktiškai identiška „baltajam šumerų švinui“, žodžiu, švino karbonatui, kuris buvo gaunamas šviną laikant acto rūgšties garuose.

Venecijos ceruse, dar vadinamas Saturno dvasia, XVI a. kosmetikoje buvo naudojamas kaip odos baltalai. Šie švino turintys pigmentai buvo itin paklausūs, nors žalojo odą ir skatino plikimą, o nuo ilgo jų naudojimo žmonės net mirdavo. 

 

Naujųjų sambrėškių prošvaistės

 

Tačiau puritoniški moralistai visai neketino nutraukti savo kovos su raudonai dažytomis lūpomis. Bene didžiausia šio žūtbūtinio mūšio pergale tapo 1770 m. Anglijos parlamento priimtas įstatymas, skelbiantis, kad tų moterų, kurios suviliojo vyrus naudodamos lūpų dažus ir skaistalus, vedybos bus anuliuotos, o pačioms moterims teks atsakyti už šį raganavimą.


Įstatymas skelbė: „Visos bet kurio amžiaus, padėties ar profesijos moterys, skaisčios mergelės, tarnaitės ar našlės, jei po šio Akto priėmimo stengsis vilioti Jo Didenybės pavaldinį ir apgaule ištekėti už jo naudodamos kvepalus, dažus, kosmetinius vandenis, dirbtinius dantis, netikrus plaukus, ispanišką vilną, metalinius korsetus, krinolinus, aukštakulnius batelius ar dirbtinai paplatintus klubus, bus patrauktos teisinėn atsakomybėn už raganavimą, o jų santuokos, remiantis įkalčiais, buvo pripažintos negaliojančiomis ir niekinėmis".

Tuo tarpu Amerikoje moterys buvo apžavėtos lūpų dažų kerų nemažiau kaip ir prancūzės ir nesuko sau galvos dėl puritoniškų britų įstatymų. Marthos Washington, JAV prezidento George’o Washingtono žmonos, pamėgtas lūpų dažų receptas buvo toks: vaškas, šerno taukai, spermacetas, dažinės alkanos šaknys, migdolų aliejus, balzamai, razinos ir cukrus. 
Kita vertus, lūpų dažai tapo netikėta šimtametes tradicijas griovusia Prancūzų revoliucijos auka. Dažytis lūpas tapo nebemadinga ir net pavojinga, mat viliojantis lūpų ružas liudijo apie simpatijas aristokratijai ir galėjo nuvesti į giljotiną.


Žengimas atgal į sutemas

 

Pastangos Anglijoje uždrausti lūpų dažus XVIII a., kitame šimtmetyje virto kraštutiniu kosmetikos smerkimu. Kai kurių mokslininkų nuomone, tai galbūt lėmė požiūris į moteris kaip į vaikiškas būtybes, kurį dar labiau aštrino romantikų kurstomas natūralios gamtos kultas.

Galutinį žodį tarė karalienė Viktorija, kuri viešai paskelbė makiažą „nemandagiu“. Verdiktas buvo neapskundžiamas — kosmetika bematant tapo socialiai nepriimtina visoms moterims, išskyrus prostitutes ir aktores. Ypač „nepadoru“ buvo dažytis lūpas, tad moterims teko kurti ištisas strategijas siekiant apeiti socialinius draudimus. Ne viena moteris pradėjo naudoti „nekosmetinius“ metodus, tokius kaip rožinio krepinio popieriaus bučiavimas, lūpų kramtymas ir lūpų gimnastika, kuri suteikdavo tuo metu idealizuotą patinusių lūpų formą.

Moterys slapta dalijosi receptais ir kūrė pogrindines lūpų dažų bendrijas. Labiausiai privilegijuotos ištrūkdavo į laisvesnį Paryžių, kur buvo galima įsigyti Guerlainų lūpų pomadų. Būtent čia, Prancūzijos sostinėje, Guerlainai sukūrė pirmąją komercinę lūpų dažų lazdelę. Šis lūpų pieštukas buvo vyniojamas į šilkinį popierių, maloniai kvepėjo, o jo sudėtyje buvo Meksikos karmino, vaško, muskuso ir ricinų aliejaus. Pačioje XIX. a. pabaigoje natūralus karminas buvo pakeistas sintetiniu. 

 

Vakaro žaros raudonis

 

Tačiau lūpų dažų persekiojimo laikai ėjo į pabaigą. 1880 m. legendinė Sarah Bernhardt pasirodė viešumoje pasidažiusi lūpas — tai sukėlė šimtmečio skandalą, tačiau aistroms atslūgus, lūpų ružas buvo vėl legalizuotas.

XX a. pradžioje lūpų dažai tapo simboliu, liudijančiu moterų laisvėjimą, jų ekonominės nepriklausomybės didėjimą. Sufražisčių judėjimo lyderės Elizabeth Stanton ir Charlotte Perkins Gilman 1912 m. Niujorko sufražisčių demonstracijoje paskelbė lūpų dažus moterų emancipacijos emblema. Amerikos ir Anglijos moterys pradėjo ryškiai dažytis lūpas, siekdamos demonstratyviai atstumti vyrus. Ilgus amžius trūkęs socialinių, religinių ir juridinių vyriškų institucijų draudimas moterims dažytis lūpas sukūrė puikų moterų pasipriešinimo simbolį.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lūpų dažai imti pardavinėti popierinėse tūbelėse. Lūpų dažai galbūt pirmą kartą nuo antikinio Egipto tapo laisvai prieinami, o kosmetikos naudojimas daugiau nebebuvo ribojamas nei dėl socialinių nuostatų, nei dėl moralinių nusiteikimų.

Pasak kai kurių autorių, tam, kad lūpų dažai virstų emancipacijos simboliu įtakos turėjo ir keletas kosmetikos magnačių. Viena iš jų žymioji kanadietė feministė Florence Nightingale Graham. Ji pasiskolino iš savo giminaičio 6 tūkst. dolerių ir 1910 m. įkūrė kosmetikos kompaniją „Elizabeth Arden“. Jau po pusmečio ji sugrąžino skolą, o po dešimtmečio atmetė siūlymus parduoti savo kompaniją už visus 15 mln. dolerių.

Pirmojo pasaulinio karo metais amerikiečiai pratęsė prancūzų inovacijas lūpdažių srityje. Pirmoji moderni lūpdažio tūbelė pasirodė 1915 m. Konektikute. Inžinierius Maurice’as Levy suvokė, kad lūpų dažai gali tapti masiniu produktu ir pasiūlė juos pakuoti į metalinius futliarus. Levy futliarai buvo dviejų colių ilgio (apie 5 cm) ir žvilgėjo nikeliu, tačiau vertingiausias išradimas buvo jų mechanizmas — slystanti svirtelė, kuri išstumdavo lūpdažį iš tūbelės. 

Tuo metu lūpų dažai Amerikoje buvo gaminami iš karmino, bičių vaško ir alyvų aliejaus — todėl po kelių valandų apkarsdavo ant lūpų. Taip pat apkarsdavo ir lūpų dažai su lajumi, lanolinu ir sviestu.
1923 m. Jamesas Bruce’as Masonas jaunesnysis užpatentavo pirmąjį išsukamąjį lūpdažį su tūbele ir dekoruotu sraigtiniu dangteliu, kurį reikėdavo pasukti norint pasidažyti lūpas.

Maždaug tuo metu Maxas Factoras sukūrė lūpų blizgį (lip gloss), kad aktorių lūpos visuomet atrodytų drėgnos ir joms nereikėtų nuolat lūpų laižyti prieš kamerą.

Ketvirtajame dešimtmetyje lūpų dažai buvo laikomi brandaus seksualumo simboliu, o paauglėms lūpų dažai įkūnijo moteriškumą. Tačiau dar ir XX a. viduryje respektabilioje visuomenėje lūpų dažai buvo siejami su prostitucija. 1937 m. statistika liudija, kad daugiau nei 50 proc. paauglių kovojo su tėvais dėl lūpdažių, nes tėvai nenorėjo, kad jų dukros būtų painiojamos su laisvo elgesio merginomis.

Dalis naujųjų moterų nebuvo itin feministiškai nusiteikusios, tačiau taip pat pamėgo dažytis lūpas. Kai kurios iš jų tikėjo žurnalų reklamomis, kad lūpdažis apsaugo nuo mikrobų ir industrinių teršalų patekimo į burną.

Žinia, tai nebuvo tiesa, nes lūpdažių pagrindinės sudedamosios dalys tapo iš naftos atliekų gaminamas pigus vazelinas, kiti petroliatai, ricinų aliejus ir sintetiniai pigmentai.

Antrojo pasaulinio karo metais, kai daugumas vyrų buvo užsiėmę karo reikalais, moterims atsirado daugiau galimybių reikštis įvairiose mokslo ir technikos srityse. Penktojo dešimtmečio pabaigoje Hazel Bishop, chemikė iš Niujorko, po ilgų bandymų sukūrė pirmąjį nenusivalantį (no-smear) lūpdažį.
O šeštajame dešimtmetyje Holivudo deivės Marlyn Monroe ir Elizabeth Taylor įtvirtino skaičiai raudonas lūpas. 1951 m. apklausos rodo, kad jau du trečdaliai paauglių ir 98 proc. amerikiečių dažėsi lūpas (tuo tarpu dantis valėsi 96 proc. moterų).

Nuolat keitėsi ne tik lūpdažių formos, bet ir spalvos. Septintajame dešimtmetyje į madą atėjo blyškūs spindintys lūpdažiai. „Max Factor“ sukūrė populiarius braškių putėsių (Strawberry Meringue) spalvos lūpų dažus. Kiti gamintojai pradėjo gaminti violetinius, blyškiai rožinius, baltus, persikų spalvos lūpų dažus. Kadangi tėvai vis dar draudė paauglėms ryškiai dažytis lūpas, jos mielai dažėsi violetine, rožine ar persikų spalva, ir tai tapo mada.

 

Paskutiniai vakaro potepiai 

 

Tačiau permaininga lūpų dažų istorija tuo dar nesibaigė. Antroji feminizmo banga 8 dešimtmetyje nušlavė lūpų dažus ir kosmetiką. Feministės kvestionavo socialinę sąrangą ir ypač smerkė grožio industriją, kuri, anot jų, degradavo moterį iki paklusnios vartotojos. Jos beveik du dešimtmečius nervino kosmetikos gamintojus ir vadybininkus, demonstruodamos estetiškai motyvuotą moters be makiažo įvaizdį.

Maždaug po dešimties metų kovos su feministėmis kosmetikos industrijos vadybininkai sukūrė „natūraliai atrodantį“ makiažą ir jį pateikė kaip „laisvos moters triumfą“. Kiek tai buvo sėkminga, kitas klausimas...

XX a. paskutiniame dešimtmetyje į madą atėjo juodi lūpdažiai, kurie išpopuliarėjo pankų ir gotų subkultūroje.

XXI a. tendencija yra Naujojo amžiaus (New Age) judėjimo padiktuota „natūralių“ produktų ir ekologijos idėja. Kosmetikos ir lūpų dažų gamintojai itin lanksčiai atsiliepė į šį eklektišką judėjimą — natūralios medžiagos naudojamos pramaišiui su lūpų dažų cheminiais ingredientais, kuriami cheminiai pigmentai, atrodantys kaip natūralūs, gaminamos „natūraliai“ kvepiančios ir „natūraliai“ pavadintos medžiagos, pakuojamos į „ekologiškas“ pakuotes, peršama reklama, susijusi su gamta, ar propaguojanti neva gydomąjį poveikį — visi šie atributai nesunkiai susuka galvas patiklioms pirkėjoms.

 

Fabrikinio lūpų pieštuko sudėtis


Lūpų dažų pagrindą sudaro vaškas, aliejus, antioksidantai ir minkštikliai. Vaškas lūpų dažams suteikia kietą formą. Vaškas nėra vien bičių ar augalinis vaškas, dažniau naudojami petroliatai (naftos perdirbimo produktai), mineralinis aliejus, rečiau kakavos sviestas, lanolinas. Daugiau nei 50 proc. lūpų dažų, pagamintų Amerikoje, turi kiaulių taukų ir ricinos aliejaus, nes šios medžiagos suteikia blizgesio.

Esminė lūpų dažų sudedamoji dalis yra įvairūs pigmentai ir lakai. Pigmentų esama organinės ir neorganinės kilmės. Matiniai lūpų dažai turi daugiau silicio ir mažiau minkštiklių. Kreminiai lūpų dažai turi daugiau vaško negu aliejų. Nenusivalantys lūpų dažai turi daug silikono. Blizgantys lūpų dažai turi žėručio, silicio, žuvų žvynų ir sintetinių perlų dalelių, kurios suteikia švytėjimą.

Kaip liudija cheminiai tyrimai, neretai lūpų dažuose, ypač raudonos spalvos, randama švino pėdsakų, taip pat boro junginių.

 

Laimė Kiškūnė, 
Red. Kazimieras Seibutis
2012, birželis
 

Member since 2013.
International Federation of
Essential Oils and Aroma Trades