Pomanderis — kvapusis Mūsų Jūros obuolys

 

Kartu su pamirštais Antikos autoriais, hermetinėmis spekuliacijomis, damaskinėmis rožėmis ir aibe kitų dalykų per lemtinguosius kryžiaus karus į Europą iš arabų pasaulio po užsitęsusių tamsiųjų laikų grįžo ir pomanderis — dar vienas įstabus Viduržemio jūros, arba Mūsų Jūros, civilizacijos veikalas.

Žodžiu pomanderis, kildinamu iš prancūziškų žodžių pomme d‘ambre (ambros obuolys), vadinamas kvepalų rutuliukas, suvoliotas iš brangių kvapiųjų substancijų — muskuso, ambros, civeto — ir įvairių augalų dervų ir sakų. Nors Europoje jie išpopuliarėjo vėlyvaisiais Viduramžiais ir Renesanso metu, jie siekia Antikos laikus.

Esama archeologinių duomenų, kad jau senovės Egipte žmonės nešiojo kvapniųjų dervų rutulėlių, pramaišiui suvertų su perlais ir auksiniais karoliukais, vėrinius. Ilgainiui pomanderiai darėsi vis sudėtingesni. Garsiuosius Renesanso pomanderius sudarė daug skiltelių su skirtingomis substancijomis, ir juos drąsiai galima vadinti tikrais meno kūriniais.

Jie būdavo nešiojami ne tik, kad leistų nė akimirkai neišsiskirti su pamėgtos substancijos kvapu, bet ir apotropėjiniais ar maginiais tikslais, siekiant apsisaugoti nuo ligų, epidemijų, blogo oro, nuodingų kvapų, ar tiesiog paslėpti savo kvapą.

Neišnyko jie ir nūdien, tačiau dabar šie prašmatnūs kvepiantys papuošalai neretai pavadinami „auksiniais rutuliukais“, „auksiniais kiaušinukais“ ar „kvepiančiaisiais akmenėliais“.

Paprasčiausių pomanderių dažnai pasigaminama Kalėdoms — pakanka paimti apelsiną ir prismaigstyti jį gvazdikėlių, cinamono žievės atplaišėlių, pipirų, kardamonų.

Juvelyrai savo ruožtu irgi bando įvairiopai sujungti akmenis, metalus ir kvapą — rasti dermę tarp to, kas itin tvaru ir kieta, ir to, kas bemaž nepačiuopiama ir nesulaikoma.

Apie Kvapų namų pomanderius reikėtų pakalbėti atskirai. Juos pagamino garsus armėnų juvelyras Noryaras Simonianas, už savo nuopelnus juvelyrikos menui gavęs Armėnijos liaudies artisto vardą. Šio meistro originalūs kūriniai ir istoriniai analogai saugomi įvairiuose pasaulio muziejuose, puošia privačias kolekcijas. Jo biografijoje figūruoja ir legendinis Fabergé vardas, mat jam teko prisiliesti prie originalių Fabergé namų darbų, juos studijuoti ir iš jų mokytis.

Kaip matyti iš nuotraukų, jis geba emalę, inkrustacijas, spalvas ir formas sujungti į harmoningą derinį, kuris pakeri savo slėpininga alchemija. Pakanka kartą išvysti jo papuošalus, kad jų niekada nebepamirštum. Tai tiesiog tikros brangenybės. Kiekvienas jų yra vienetinis kūrinys, turintis savo numerį.

Nesikraustau iš proto dėl papuošalų, tačiau kai prieš kelerius metus pirmą kartą pamačiau Noriko darbus nebegalėjau jų pamiršti... Įsigyti tuomet jų nebūčiau išgalėjusi, ir net svajoti apie tokio meistro darbus buvo baugu. Bet vis dėlto svajojau...

Kitais metais vėl lankydamasi su ekspedicija Armėnijoje bėgte nubėgau į tą pačią galeriją Jerevane turėdama viltį, o gal... Pasirodė, tas man į širdį kritęs papuošalas tebegulėjo vitrinoje... ir dar su nuolaida! Šįsyk jaučiausi esanti visagalė pirkėja, tad pardavėjai neliko nieko kita kaip iškviesti Noriką į galeriją.

Taip susipažinau su pačiu meistru, kuris mielai leido apsilankyti ir jo šventovėje — mikroskopinėje dirbtuvėlėje, įsirengtoje daugiaaukščio namo balkone. Tik čia, pabėgęs nuo didelių erdvių, jis gali nevaržomai keltis su aušra ir besiklausydamas bundančio miesto šurmulio atsidėti kūrybai.

 

Laimė Kiškūnė
2012

 

Nuotraukos- Giedrės Rein

 

-------

 

---------

 

--------
 

 

---------

 

---------

 

----------

 

-------

 

----------

 

---------

 

-------

 

--------

 

--------

 

Member since 2013.
International Federation of
Essential Oils and Aroma Trades