Metų laikų kvapai: ruduo

 

 

Ruduo kvepia šaknimis


Gamtos vaizdinys sutampa su mūsų įsitikinimais.
Nicholas H. Battey

Maždaug prieš 200 milijonų metų žemėje įvyko įdomių evoliucinių šuolių ar kokybinių pakitimų. Pirmieji paparčiai, greičiausiai kilę iš dumblių, pradėjo vystyti ypatingą struktūrą ir substancijas, kurios leido jiems prisitaikyti prie gyvenimo sausumoje. Jie ėmė gaminti medienos plaušus arba ligniną, kuris jiems suteikė mechaninio stabilumo ir kryptį.

Šalia gebėjimo augti į ilgį (pirminis augimas), jie išsiugdė dar vieną gebėjimą – augti į storį (antrinis augimas). Be to, jie pradėjo gaminti tam tikras chemines medžiagas, kurių pagalba galėjo išvystyti izoliuojančias ir apsaugančias nuo išorinio pasaulio sistemas. Tos medžiagos teikė jiems tvirtą apsauginį sluoksnį. Palaipsniui augalai sukūrė galingą šaknų sistemą, kuri padėjo įsitvirtinti dirvos paviršiuje ir siurbti iš dirvožemio vandenį bei mineralines medžiagas.

Taigi iš pirmapaparčių mezozoinėje eroje (maždaug prieš 200 milijonų metų) pradėjo vystytis pataisai, asiūkliai, paparčiai, ginkmedžiai, cikūnai (panašūs į palmes augalai, priklausantys plikasėklių induočių grupei) ir spygliuočiai, arba pušūnai, tikrieji plikasėkliai: kedrai, kiparisai, kadagiai, maumedžiai,eglės, pušys, sekvojos, kukmedžiai, kauri medžiai.

Maždaug prieš 150 milijonų metų Jūros ir Kreidos periodai laikomi spygliuočių suklestėjimo laikotarpiu. Plikasėklių era tęsėsi maždaug 80 milijonų metų.

Prieš 100 milijonų metų, žemės vystymuisi pereinant į neozoinę, arba kainozoinę, erą, ėmė rastis gaubtasėkliai, šiandien didžiausią grupę sudarantys augalai. Dabartinės augalų karalystės vaizdas yra maždaug toks, koks jis buvo pačioje kainozoinės eros pabaigoje, po dinozaurų išmirimo ir Didžiojo ledynmečio, tuo metu, kai pasirodė Homo erectus. t.y. prieš 2,5 milijono metų. 

Dabartinis žmogus atsirado pasaulyje, pilname įvairiausių augalų. Homo sapiens su jais gyvena jau apie 400 000 metų.

Mokslininkai teigia, jog evoliucijos aušroje pagrindiniai fotosintezės organizmai buvo mikroskopinės ląstelės plaukiojančios saulės užlietame vandenyne. Energijos tuomet buvo perteklius, ji plūste plūdo iš anglies, vandenilio ir deguonies atomų, bet ląstelių kolonijos irgi didėjo milžinišku greičiu ir greitai eikvojo atviro okeano mineralinius resursus. (Tas pats pagrindinių mineralų trūkumas riboja dabartinius planus rinkti derlių iš jūrų). Kaip to pasekmė, gyvybė ėmė sparčiau vystytis arčiau krantų, kur vandenyje buvo gausu nitratų ir mineralų, suneštų upių ir vandens srovėmis, plūstančiomis iš kalnų ir nuplautų į vandenynus bangoms nepaliaujamai skalaujant krantus.


Žengimas į sausumą


Krante daugialąsčiai fotosintezės organizmai galėjo geriau atsilaikyti prieš bangas ir susidūrę su uolėtu krantu, vystyti ir tobulinti naujas formas. Jie išvystė tvirtas ląstelių sieneles ir specialias struktūras, kad prisitvirtintų prie akmenų paviršiaus. Fotosintezę vykdančio organizmo poreikiai yra ganėtinai paprasti: šviesa, vanduo, anglies dvideginis fotosintezei vykdyti, deguonis kvėpavimui ir keli mineralai arba neorganiniai jonai. Sausumoje yra daug šviesos, deguonies ir anglies dvideginio, kurie ore cirkuliuoja daug laisviau nei vandenyje, o dirvoje pakankamai daug neorganinių medžiagų. 

Sausumos gyvūnai, bendrai imant, yra judrūs ir gali pasiekti vandenį taip pat kaip maistą. Grybai yra nejudantys ir tūno po dirvožemio sluoksniu arba ten, kur yra pūvančios organinės medžiagos. Augalai gi naudoja alternatyvią evoliucinę strategiją. Šaknys pritvirtina augalą prie pagrindo ir siurbia vandenį, kuris gyvybiškai būtinas augalo kūnui ir fotosintezei. Nenutrūkstančiu srautu vanduo įsiurbiamas į šaknų plaukelius, šaknų ir stiebo indais keliamas į viršų ir išgarinamas per lapus.

 

Augalų namai

 

Kaip teigia prancūzų botanikas Gerard‘as Ducerf‘as, iki šiol augalų sistematikai mažai kreipė dėmesio į augalą, kaip į gyvą būtybę. 20 a. antroje pusėje keičiantis mokslo paradigmai, novatoriški mokslininkai pradėjo žvelgti į augalus kaip į gyvas būtybes, domėtis jų namais, t.y. aplinka, kurioje augalai auga. G. Ducerf‘as sako, kad esminė augalo sritis yra paslėpta po lapais ir šakomis, prie jos reikia pasilenkti, kad įdėmiai apžiūrėtum ir suprastum, ar augalui gera augti.

Gerokai svarbiau rūpintis ne tuo kaip augalas žydi, kokios formos jo lapai ar kiek vaisių užaugina, o kaip jis įsitvirtinęs žemėje, kokia jo sukibimo su žeme, įsišaknijimo, istorija. Kaip augalas žydės ir kokius vaisus užaugins priklausys nuo jo įsišaknijimo. Jo gyvenimą nulemia tai, ar sėklai pavyko pagulėti dirvoje tiek, kiek priklausė. Jei sėkla buvo pažadinta pirma laiko dirbtiniais būdais, augimo hormonais, trąšomis ir pan., iš jos išaugęs augalas nebus tinkamai įsišaknijęs ir nesukaups reikiamų medžiagų. Jeigu mes vartosime tokius silpnai žemėje gyvenančius augalus, net jei ir turėsime ką valgyti, mus ištiks badas. Tokios yra šiuolaikinių botanikų prognozės ir raginimai suvokti, jog augalai yra gyvos ir jaučiančios būtybės, kurias privalu gerbti ir atsižvelgti į jų poreikius, net jei turime vien tik vartotojiškų tikslų.

 

„Šaknelės“ nuo visų ligų

 

Ruduo – šaknų rinkimo metas. Šaknų pasaulis sudėtingas ir paslaptingas. Šaknies viršūnėlė, arba šalmelis, labai trapus ir lengvai pažeidžiamas, tačiau būtent jis suranda mažiausius plyšelius kietoje, šiurkščioje dirvoje ir paskui save nuveda visą šaknį. Kai kurių augalų šaknys sutrupina akmenis tiesiogine prasme. Šaknys yra įvairios ne tik savo forma (kuokštinės, liemeninės), bet ir funkcijomis (šakniastiebiai, šakniagumbiai, šakniavaisiai).

Liaudies žolininkystė populiarioje vaizduotėje dažniausiai siejama su „žolelėmis“ ir „šaknelėmis“. Gal, kad šaknys gyvena po žeme ir jų gyvenimas paprasta akimi yra nematomas, o gal dėl to, kad šaknys yra tarsi gyvenimo atrama, kaupianti maistines ir vaistines medžiagas, o gal ir dėl to, jog šaknys primena gyvatę – jau šumerų laikais naudotą, ir visų vėlesnių gyduolių priimtą simbolį. Lietuvoje gydomųjų šaknų prikastume ne vieną dešimtį, tačiau kvapniųjų šaknų surastume turbūt nedaug, tačiau kitų kraštų augalų karalystėje jų tikrai netrūksta.

Pasakojimą apie kvapiąsias šaknis pradėsime nuo vienos seniausiai klasikinėje ir liaudies medicinoje naudotos, paslaptingos ir visais laikais itin brangintos šaknies. Net šiuolaikinės farmacijos vadovėliuose vardijant jos gydomąsias savybes, neretai priduriama, jog ši šaknis nuo seno buvo naudojama ne tik gydymui, bet ir dvasinėse praktikose bei smilkalų gamybai.

 

Biblinė šaknis

 

Brangųjį nardą šilko keliais karavanai tūkstantį metų gabeno nuo Nepalo Himalajų iki Egipto. Egiptologai jį rado Kleopatros kvapiųjų tepalų dėžutėse, jis apdainuotas Saliamono „Giesmių giesmėje“, aprašytas Jono, Mato ir Morkaus Evangelijose. Jono evangelijoje pasakojama kaip Marija, iš numirusiųjų prikelto Lozoriaus sesuo, likus kelioms dienoms iki Jėzaus nukryžiavimo, jo kojas ištepė nardų tepalu (Jn 12:3 „Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais“.) Evangelistai Matas ir Morkus paraleliai aprašo kaip nežinoma moteris prieš Paskutinę vakarienę tepa Jėzaus galvą brangiu nardų tepalu iš alebastrinės dėžutės. Toks tad jis buvo reikšmingas ir brangus – nardų tepalas. Nardų aliejų naudojo romėnų kvepalininkai ir Didžiųjų Mugulų imperatorė Nur Jehan, kurdama savo atjauninančią kosmetiką. Dioskūridas 1 m.e.a. rašė, kad nardai padeda nuo pykinimo, nevirškinimo, bėdų susijusių su menstruacijomis, uždegimų ir konjunktyvito (akies junginės uždegimo).

Sušrutos rankraščiuose, kurie yra senosios ajurvedos dokumentas, (Sušruta garsus Indijos chirurgas, gyvenęs apie 6 a. Jo rankraštis žinomas kaip Sušruta Samhita) nardas minimas kaip vaistas nuo epilepsijos ir skiriamas kaip nervinis tonikas, nuo vidurių pūtimo ir kaip aromatinis priedas gaminant vaistinius aliejus ir ghi. 

Nardai auga 3500 - 4500 m aukštyje sub-alpinėse ir alpinėse pievose Nepalo ir Tibeto Himalajuose. Gerai auga atviruose, akmeninguose, žolėtuose šlaituose ir ledynų pakraščių durpėse. Jie ypač mėgsta sidabrinių beržų giraites. Nardai jose užauga su ilgais lapais ir ilgais šakniastiebiais. Lapų humusas jiems yra gera trąša, o medžių šešėliai suteikia pavėsį.

Džiatamansiai (Nardostachys jatamansi) renkami nuo spalio iki gruodžio. Jei iškrenta ankstyvas sniegas, tai visas rinkimas pakrinka. Itin sunku iškasti šakniastiebius iš po storo sniego sluoksnio. Šiais laikais vietiniai žmonės, nesilaikydami nardų rinkimo taisyklių arba bijodami ankstyvo sniego, neretai juos surenka gegužės - birželio mėn. Tačiau taip rinkti yra nuostolinga, nes augalai nesukaupia reikiamų medžiagų. Ilgus trapius šakniastiebius iš po akmenų vietiniai žmonės iškasa rankomis, kartais naudodamiesi trumpu kastuvėliu, mat pačios vertingiausios eterinių aliejų ląstelės išsidėsčiusios ant mažyčių šakniastiebio plaukelių, kurie greitai nubyra. Šakniastiebius suriša į ryšulėlius ir gabena į gyvenvietes, kur perrenka, džiovina, smulkina arba distiliuoja. 

Turbūt nerastume Himalajuose gydytojo, kuris neturėtų nardo šaknų ir jų nenaudotų galybėje preparatų. Tradiciniai ajurvedos ir Himalajų medicinos gydytojai nardo šaknis naudoja kaip priemonę, kuri stipriai ramina nervų sistemą ir odą, kaip antiseptiką, epilepsijos gydymui, nuo spazminės isterijos, nervinių konvulsijų, nervinio galvos skausmo, širdies permušimų, pilvo skausmų, vidurių užkietėjimo, nuo prisirišimų ir kaip aromatinę jungiamąją medžiagą kitų vaistų gamyboje. Tradicinėje medicinoje nardas naudojamas nepagydomoms odos ligoms ir praguloms gydyti. Kosmetikoje naudojamas kaip priemonė prieš senėjimą.

Pakistano klasikinėje jūnani medicinoje nardus naudoja vaistams nuo hemiflegijos (vienos kūno pusės paralyžius), veido paralyžius ir Parkinsono ligos.

Klinikiniais tyrimais nustatyta, kad nardų aliejus giliai ramina, todėl rekomenduojamas esant depresijai, neuropatijai; nemigai; nerviniam nevirškinimui; migrenai, stresui ir įtampai; skatina prakaitavimą, todėl naudingas esant aukštai temperatūrai; aktyviai veikia virusus; nardų eterinio aliejaus inhaliacijos gali būti naudojamos esant astmai, taip pat nuo sauso varginančio kosulio; ramina reumato „sukamus“ sąnarius. 

Išoriškai nardų eterinį aliejų prancūzų aromatologai plačiai naudoja įvairių tepalų ir mišinių, skirtų odos egzemoms ir psoriazei, sudėtyje; alergijų sukeltų negalavimų lengvinimui; odos uždegimų ir niežėjimo mažinimui.

Nardų eterinis aliejus garsėja kaip užtikrinantis plaukų augimą ir suteikiantis plaukams juodumą. Šis jo poveikis plaukams buvo patvirtintas klinikiniais tyrimais. 

Kvapnios nardų šaknys, panašios į madingus „dredus“, dar vadinamos „Šyvos plaukais“ ir „jogų žole“. Nuo neatmenamų laikų Indijos ir Nepalo jogai nardų šaknis naudojo siekdami sustiprinti sąmoningumą ir „įžeminti protą“ meditacijų metu. 

Kokybiškas nardų eterinis aliejus yra žalsvos spalvos ir kvepia saldžiai, su lengvu valerijonų atspalviu, truputėlį dvelkia pačiuliais bei prabangiu muskuso kvapu. 

Nardų šaknys yra itin svarbi smilkalų sudedamoji dalis. Medicininis kinų traktatas apie smilkalus, „Xian pu“, parašytas apie 1100 m. mini raminantį nardo poveikį, jį naudojant smilkaluose. Nardų šaknys arba eterinis aliejus ir šiandien naudojamas kartu su santalu ir agarmedžiu gaminant smilkalų lazdeles (senko), tiek Japonijoje, tiek Kinijoje. 


Auksinė barzda


Daugelis turbūt žinome, kad varpinių šeima yra viena gausiausių, tačiau ne visada prisimename, kad ši augalų šeima turi itin kvapnių atstovų – tarp jų - citrinžolės, vetiverijos, stumbražolės, pagaliau, minkštos, saldžiai kvepiančios gardūnytės, kuriomis ne taip seniai mūsų močiutės prikimšdavo čiužinius ir pagalves. Visais atvejais kvepia žolė, išskyrus vetiverijas. Kai Indijoje vetiverijų augintojų paklausiau, kaip atskirti šias žoles nuo kitų, jie atsakė, kad tai vienintelė žolė, kuri neturi kvapo. Iš tiesų vetiverijų lapai ir stiebeliai šiek tiek kvepia vandeniu, vėsa, chlorofilu. Tačiau jų šaknų kvapas yra įspūdingas.

Chrysopogon zizanioides, kaip lotyniškai vadinami kvapieji auksabarzdžiai, kildinami iš Rojaus žemės - Šri Lankos ir šiai salai artimų Indijos regionų. Šiuo metu auginami Karibuose ir kituose atogrąžų kraštuose. Vetiverijų ūgis nemenkas - tai 2 m žolė su siaurais lapais ir gerai išvystyta šaknų sistema. Indijoje šis augalas sėjamas ne tik dėl kvapnių šaknų, šios žolės gelbėja žmogų nuo jo paties piktadarybių gamtai – stabdo be saiko iškirstų miškų regionuose sunkią dirvos eroziją. Vetiverijų auginimas, jų apdorojimas reikalauja be galo daug rankų darbo, nes šaknys turi būti ne tik atsargiai iškasamos, bet ir kruopščiai nuvalomos bei nuplaunamos. O jų aliejus distiliuojamas itin ilgai ir lėtai.

Laukinės vetiverijos veši Himalajų šlaituose ir pietinėje Indijoje, Šri Lankoje ir Malaizijoje. Vetiverr tamilų k. reiškia iškirstas, iškeltas iš žemės – tuo žodžiu nusakomas būdas, kuriuo surenkamos vetiverijų šaknys. 

Vetiverijų šaknys susuktos, supintos į įvairiausius demblius pridengia miegamųjų langus ir durų angas per vasaros popiečio karštį Indijoje. Nuolat palaistomos vandeniu jos skleidžia vėsios ir drėgnos žemės kvapą, saldus šaknų kvapas pasklinda kaip drėgnas ir balzaminis brizas ir ištirpsta virpančiame pietų karštyje. 

Indijoje vetiverijas kvepalams gaminti naudoja daugiau nei pora tūkstančių metų. Kartu su pačiuliais ir santalu, vetiverijos sukuria nuostabią bazinę natą kvepalams. Indijoje tų kvapiųjų substancijų tepalu tepamos nuotakos. Ajurvedoje vetiverijų šaknys ir jų aliejus naudojami malšinti troškuliui, širdies priepuoliams raminti, karščiui ir galvos skausmui mažinti. Tepalai su vetiverijų aliejumi mažina sąnarių ir odos uždegimus bei skausmus, reumatinį artritą ir egzemą.

Jeigu pažvelgtume į augalų šaknis iš holistinės filosofijos taško, tai visos šaknys turi įžeminantį, maitinantį, gyvybines jėgas sustiprinantį poveikį. Todėl nenuostabu, kad vetiverijų aliejus turi itin ryškių energinių savybių. Ypač vetiverijos stiprina maitinančią, palaikančią, atkuriančią kūno yin energiją. Dėl to vetiverijų aliejus skiriamas esant blogam apetitui, kepenų, o ypač kasos nepakankamumui, anemijos atvejais. 

Atkuria jungiamąjį audinį, dėl to naudojamas silpnų sąnarių stiprinimui, o taip pat sausai, besiraukšlėjančiai odai. 

Tonizuoja liaukas, ypač padeda esant estrogenų ir progesterono nepakankamumui, todėl itin gerai vartoti vetiverijų aliejų ar hidroliatą PMS ir menopauzės metu. Mokslininkai, tyrinėję vetiverijų aliejų, daro išvadą, jog jis veikia kaip liaukų ir visos endokrininės sistemos stimuliatorius; teigiamai veikia arterinę, veninę ir limfinę cirkuliaciją; mažina kraujo užsistovėjimus, venų uždegimus, tinimus, varikozes, reguliuoja menstruacijas; maloniai ramina ir vėsina; gerina kepenų veiklą.

Ypač gerai veikia odą, mažina infekcijas, padeda nuo aknės.

Kai kurie autoriai nurodo, jog vetiverijų eterinis aliejus efektyviai padeda nuo depresijos po gimdymo.

Maitinančių ir vėsinančių vetiverijų aliejus ar vanduo veikia ne tik kūną, šios substancijos atpalaiduoja įkaitusį, pernelyg aktyvų protą ir padrąsina nesaugią individualybę. Vetiverijų aliejus tarsi pripildo mus ramios, liūliuojančios Žemės Motinos jėgos. Tiek išsekusiems nuo per didelės intelektualinės veiklos, tiek praradusiems ryšį su kūnu, vetiverijos grąžina sveiką savęs pojūtį ir sumažina tarpą tarp materijos ir Dvasios. Turbūt nėra kito tokio eterinio aliejaus, kuris padėtų greitai ir gerai susikaupti, susikoncentruoti. Jeigu negalite įveikti išsiblaškymo, pasinaudokite šiuo aliejumi ar kvepalais su vetiverijomis ir netrukus pajusite, jog esate pakankamai susikaupę. Vetiverijų aliejus taip pat laikomas gera priemone nuo netikėtų pykčio priepuolių. 

Vetiverijų eterinis aliejus yra itin švelnus ir neturi kontraindikacijų. 

 

Šaknis, vardu „eik aukso“

 

Klasikinė ajurveda paremta vienu principu – ligų prevencija. Ji mus moko priešintis ligoms maisto įpročių ir gyvenimo būdo pagalba. Dar Hipokratas sakė, „leisk maistui būti vaistu“. Pasidomėkime, ką sako ajurveda apie vieną seniausių ir geriausiai žinomų prieskonių. Ajurvedoje jis yra karalius tarp kitų prieskonių, tačiau kitose kultūrose jo savybes nelabai žinomos.

Tik keletą pastarųjų metų vėl buvo susidomėta ciberžole, arba kurkuma, ir jos gydomosiomis savybėmis, tačiau ajurvedoje be ciberžolių turbūt nėra nė vieno preparato, skirto kepenų ir odos problemoms įveikti.
Indijos virtuvėje ši žolė žinoma jau maždaug 6,000 metų ir laikoma virtuvės karaliene. Ji naudojama kiekvieną dieną gaminant maistą. Be to, ji itin vertinama kaip grožio ir kosmetikos priemonė ir kaip dažai. Tai tampa akivaizdu paskaičius senuosius ajurvedos tekstus. Čia ji vadinama:


- haridra – stiprinanti kūno sudėjimą; 
- kanchani – atrodanti kaip auksas; 
- nisha – atverianti grožį, suteikdama kūnui apvalumo, kuris yra toks gražus kaip mėnulio pilnatis naktį; 
- gowri – geltonoji; 
- krimighni – naikinanti infekcijas ir kirminus; 
- yoshit priya – naudojama ginekologinėms ligoms gydyti; 
- hindi kalboje kurkuma vadinama haldi.


Curcuma longa, kurkuma, arba ciberžolė, priklauso imbierinių šeimai ir yra daugiametė tropinių rajonų gyventoja. Indijoje ji auga beveik visur, bet labiausiai paplitusi Bengalijoje, Bombėjaus apylinkėse ir Tamilnade. Turmeric, pažodžiui reiškia,“eik aukso“.

Medicinoje ir virtuvėje naudojamos šios augalo šaknys ir šakniastiebiai. Šakniastiebiai verdami, džiovinami, sumalami į miltelius, arba distiliuojami. Ajurvedoje ciberžolė priskiriama prie karštų ir sausų substancijų. Ji yra sutraukiančio, deginančio ir kartaus skonio. 

Aktyvusis ciberžolių arba kurkumos ingredientas yra polifenolis kurkuminas, kuris ir lemia jų spalvą. Kurkuminas yra itin stiprus antioksidantas, jis mažina uždegimus reguliuodamas histamino lygį organizme. Kurkuminas saugo kepenis, mažina cholesterolio kiekį, saugo nuo kraujo kūnelių sukibimo (sulipimo), tuo būdu apsaugodamas širdį ir kepenis nuo pažeidimų. 
Ciberžolės itin veiksmingos nuo bronchitų, ypač sauso kosulio ir astmos. Ajurvedos gydytojai rekomenduoja 1 arb. š. ciberžolių išvirtų piene suvalgyti su šaukšteliu ghi. Šis mišinys greitai nuramina kosulį ar astmos priepuolį ir padeda atsikosėti, nes paskatina gleivių gamybą plaučiuose. Antioksidantinės ciberžolių savybės padeda jaustis žvalesniam ir jaunesniam. Jos mažina sąnarių uždegimus (eterinis aliejus itin tinka aplikacijoms), saugo širdį.

Jeigu kepenys sveikos ir kraujas švarus, oda taip pat sveika ir spindinti. Tačiau ciberžolės ne tik valo kraują, jos maitina odą ir suteikia jai natūralų švytėjimą bei spindesį. 

Ciberžolės itin gerina virškinimą, harmonizuoja metabolizmą ir išvaro žarnų parazitus. Kurkuma skatina gijimo procesus, o taip pat mažina skausmą ir uždegimą. Tiršta ciberžolių pasta uždėta ant žaizdų veikia kaip puikus antibiotikas ir priešuždegiminis vaistas.

Ciberžoles itin vertina jogai. Jos ne tik valo ir tyrina kūną, bet ir pagerina raumenų lankstumą, mažina raumenų ir sąnarių skausmą, todėl lengviau daryti jogos asanas. 

Tiriamas kurkumino poveikis vėžinėms ląstelėms ir smegenų neuronams - Alzhaimerio prevencijai. Ciberžolės praktiškai neturi jokių kontraindikacijų, tačiau ciberžolių reikėtų vengti turint tulžies pūslėje akmenų, skrandyje opų, obstrukcinę (gleives kaupiančią) geltą ir labai padidėjusį skrandžio rūgštingumą.


Raguota šaknis


Ryškaus skonio ir kvapo imbieras žinomas ir naudojamas jau ne vieną tūkstantį metų. Iš šiltų tropinių Pietryčių Azijos miškų - Kinijos, Indijos, Malajų (Malakos) pusiasalio kilęs augalas ne tik yra vienas mėgstamiausių prieskonių pasaulio virtuvėse, bet ir nuo seno naudojamas gydymui, ritualams, parfumerijoje. O supjaustytas, karštu vandeniu užpiltas imbieras su medumi yra turbūt plačiausiai pasaulyje naudojama liaudies gydymo priemonė nuo peršalimo. 

Inji ver išvertus iš tamilų ir malajų kalbų reiškia „aitrią šaknį“, sanskrito srngaveram reiškia „raguotą šaknį“. Iš čia kilo lotyniškas zingiber, zingiberis (gr.), ginger (angl.), gingembre (pranc.). Iškart reikėtų patikslinti - tai ką mes vadiname šaknimi, yra šakniastiebis, ir būtent jis yra tapęs “vaistu ir maistu“ daugelyje kultūrų.

Zingiber officinale, tai daugiametis imbierinių šeimos žolinis augalas. Populiariausias šios šeimos augalas imbieras laukinėje gamtoje neauga, tačiau sėkmingai auginamas beveik visose tropinėje ir subtropinėje zonose esančiose pasaulio šalyse: Indijoje, Kinijoje, Australijoje, Karibuose, Indonezijoje, Nepale, Nigerijoje ir t.t..

1-1,5 m aukštį pasiekiantis augalo stiebas yra tiesus, apsuptas pailgų, lancetinių pražangiai išsidėsčiusių lapų. Deja, pramoniniams tikslams auginami augalai retai pražysta. Dažniau žalsvą kuokelės pavidalo žiedyną su baltais ar gelsvai-rudais žiedais galima pamatyti prie namų, kur imbieras auginamas kaip dekoratyvinis augalas. Šakniastiebiai pirštuoti, panašūs į įvairias figūrėles, padengti plona odele. Jais imbieras ir dauginamas, padalinus į 3-5 cm gabaliukus, kurie šiltoje dirvoje netrukus išleidžia šaknis. Šakniastiebių derlius, priklausomai nuo augimo sąlygų, renkamas po 6-10 mėnesių. Imbierą galima auginti ir namuose – vazone, šviežią šakniastiebį nusipirkus maisto parduotuvėje.

Iš „raguotosios šaknies“ gaunamas dviejų rūšių eterinis aliejus. Itin gaivaus, malonaus citrusinio kvapo eterinis aliejus gaunamas spaudžiant šviežią imbierą šaltuoju būdu, o duslokas, kartokas, žemesnės gaidos eterinis aliejus gaunamas garais distiliuojant džiovintus šakniastiebius. Auginti imbieras pradėtas Šiaurės Indijoje, iš čia jis pirmiausia ir paplito po pasaulį.

Ajurvedoje imbieras minimas kaip universalus vaistas vishwa bhesaj (snskr. vishwa: universalus, bhesaj: vaistas) augalas nuo visų ligų, rekomenduotas gerinti virškinimą, gydant dispepsiją, meteorizmą, vidurių dieglius, podagrą, esant kosuliui, karščiavimui, peršalimui, astmai, chroniškam reumatui. 

Išoriškai imbieras naudojamas esant galvos ir dantų skausmui, ir kaip priemonė aktyvinanti kraujotaką. Iki šiol imbieras klasikinėje kinų medicinoje ir ajurvedoje naudojamas tuomet, kai kūnas nesusitvarko su drėgme: arba jame per daug drėgmės, t.y. gleivių, arba jų trūksta, arba drėgmės per daug aplinkoje. Viduriavimas ir kataras rodo, kad kūnas nesusitvarko su vidine drėgme, reumatas ir daugumas šaltojo metų laiko ligų yra susijusios su išorine drėgme ir ugningos imbiero savybės padeda jas nugalėti.

Kinų medicinoje apie imbierą rašyta jau prieš 2500 metų. Pasakojimuose apie Konfucijų (VI-V a. pr.m.e.) rašoma, kad kiekvieną valgį jis užkąsdavo imbieru. Senovės Kinijoje sakyta „Valgyk griežčius žiemą, imbierą vasarą ir tau nereikės gydytojo“. Kinai tikėjo, kad imbieras suteikia jėgų ir užtikrina ilgaamžiškumą. Teigta, kad pusryčiams valgomas imbieras pažadina yang energiją Inkstuose. 

Tiems, kas kenčia nuo jūros ligos, ar pykinimo skrydžio metu, siūloma ne tik valgyti, bet už ausies pririšti mažą gabalėlį šaknies arba vatos gniužulėlį, sumirkytą imbiero sultimis ar eteriniu aliejumi.

Arabų ir finikiečių pirkliai imbierą iš Kinijos ir Indijos, per Artimuosius Rytus, Aleksandriją, Bizantijų (vėliau Konstantinopolį) gabeno graikams ir romėnams. Antikos gydytojai ėmėsi aktyviai tyrinėti aitriojo svečio iš Rytų gydomąsias savybes. Tais laikais dėl ilgo kelio iš rytų į vakarus buvo naudojamas tik džiovintas imbieras. Imbiero paklausa ir kaina antikos laikais augo ir dėl sklidusių gandų apie jo ypatingas afrodiziakines savybes – tikėta, kad imbieras padeda seksualumui (ypač vyrų). Romėnai imbieru skanindavo vyną, o legionierius į žygius lydėdavę gydytojai jo veždavosi savo medicininiuose krepšiuose. Romėnų gydytojas Galenas (II-III a.), apie imbierą rašė: “ Jo kaitinamoji jėga galinga, nors ir ne tokia greita kaip pipiro”. Stiprus imbiero kaitinantis poveikis medicininėje astrologijoje jį susiejo su Marso galia – jėgos, vyriškumo, ugningo gyvybingumo pradais. Ugninga imbiero esencija aktyvina valią, iniciatyvą ir grąžina pasitikėjimą savimi.

Į Europą imbieras sugrįžo (ir liko populiarus iki šių dienų) po Kryžiaus žygių, nors senuose medicinos veikaluose, receptuose jis buvo minimas ir anksčiau. Tad netrukus į Europą „Šilko keliu“ vėl pradėtas gabenti imbieras tapo paklausiu prieskoniu, kurio dėta į duoną, pyragus, saldainius, paplotėlius.

Renesanso laikotarpiu imbieras buvo žinomas ir Lietuvoje. Dokumentuose užfiksuota, kad Žygimanto Augusto dvaro gydytojas Piotras, paskirtas rūpintis jaunosios karaliaus žmonos Barboros Radvilaitės sveikata, 1549 m. net kelis kartus pirko tais laikais Lietuvoje itin brangų imbierą. Greičiausiai jis buvo reikalingas prasidėjus pirmiesiems Barboros ligos požymiams – pilvo skausmams – kaip virškinimą gerinanti priemonė. 

Mokslinėje aromaterapijoje imbieras pripažįstamas kaip stimuliuojantis, seksualinis tonikas, puikus afrodiziakas; aperityvas, gerinantis virškinimą, mažinantis vidurių putimą; nuskausminantis, mažinantis uždegimą; gera priemonė nuo kosulio ir spazmų; mažinantis pykinimą, ypač rytinę nėščiųjų nausėją. Jean Valnet Aromaterapijos įvade (L'Aromathérapie) aprašo kaip senegalietės pina diržus iš imbiero šaknų, kad vyrai sendami neprarastų seksualinio šaunumo. Autorius apgailestauja, kad tokio papročio nėra Europoje.

Praskiestą baziniame aliejuje imbierų eterinį aliejų patariama naudoti įtrynimams: labai pavargus 1% masažiniu aliejumi su imbieru patepti išilgai stuburo, saulės rezginį ir pakaušį; nuo seksualinio nuovargio 1% masažiniu aliejumi pamasažuoti pilvo ir nugaros apačią, bei išilgai stuburo; sunkiai virškinant – pamasažuoti pilvą; nuo kvėpavimo takų problemų – masažuoti krūtinę ir pėdas; vietiškai patrinti skausmingus sąnarius ar pamasažuoti skaudančius raumenis. 
Dėl itin stiprių imbiero kaitinančių gebėjimų, patartina jo eterinio aliejaus vartoti ne daugiau nei 1-1,5% baziniame aliejuje.


Veneros šaknis


Ajero istorija yra mažai žinoma. Nežinia, ar Dioskorido minimas akoron yra tas pats acorus calamus. Senovėje buvo tikima, kad akoron yra legendinių Kolchidės sodų, plytėjusių rytinėje Juodosios jūros pakrantėje, augalas. Ar ajerai buvo naudojami kaip afrodiziakai ir viena svarbiausių kvepalų sudedamųjų dalių senaisiais laikais, ar tik moderniajame Egipte, taip pat nežinoma. Tačiau Italijoje ajerą iki šiol vadina Veneros augalu - Erba di venere. Ajerų šaknų buvo rasta Tutanchamono kape. Kinijos šaltiniuose pateikiamos seniausios žinios apie ajerus. Mažasis ajeras, acorus gramineus, buvo paminėtas senojoje kinų Shih Ching arba Dainų knygoje. (apie 1000-500 pr.m.e.).

Europoje ajeras tapo žinomas vėlyvaisiais viduramžiais ir nuo to laiko vertinamas kaip medicininis augalas. Nežinoma, ar jis buvo ikikolumbinėje Amerikoje. Tačiau Š. Amerikos indėnai jį pažįsta ir mano, jog ajeras turi haliucinogeninių savybių. 

Ajero gimtine laikoma C. Azija ir Indija, taip pat jis auga Šri Lankoje ir Himalajuose. Po pasaulį jis paplito, nes buvo auginamas. Centrinėje Europoje, taigi ir Lietuvoje ajeras pasirodė 16 a., nuo to laiko ėmė augti stovinčio vandens telkiniuose, o dėl kvapnių šaknų ir lapų buvo pradėtas naudoti duonos kepimui, uostomajam tabakui ir alkoholiniams gėrimams pagardinti. Ajerų arbata iš susmulkintos šaknies (1 arb š. puodeliui vandens) gali būti geriama nuo silpnumo, nervingumo ir skrandžio bei žarnyno skausmų bei kaip afrodiziakas. Stiprus nuoviras gali būti naudojamas į vonią. Ajeras yra daugelio širdies vaistų sudedamoji dalis.

Š. Amerikos indėnai tvirtina, jog ajerų šaknies gabalėlio, lygaus piršto dydžiui, pakanka sukelti haliucinacijas. Tačiau mokslininkai, išbandę ir pakankamai didelius kiekius, 200 – 300 g sausų šaknų, ir nepastebėję jokio psichotropinio poveikio, padarė išvada, kad ajero haliucinogeninės savybės labiau panašios į troškimą, kad taip būtų, nei į jo realų poveikį. Arba indėnai turėjo omenyje kurį nors kitą augalą.

Kinijoje ajerai yra laikomi sėkmę lemiančiais augalais. Sakoma, kad daosai gamino eliksyrą su ajerais, kuris leido jiems tapti ne tik nemirtingiems, bet ir nematomiems. Deja, to eliksyro receptas neišliko. Tačiau ajerai kartu su pelynais ir kitais kiečiais naudojami kaip talismanai, kabinami viršum durų, kad apsaugotų nuo blogų dvasių. Indijoje ajerai irgi laikomi laimę nešančiais augalais. Jie kabinami taip, kad rytą atsibudus pirmiausia pamatytum ajero šaknį. Indijos gyvačių kerėtojai naudoja ajerų šaknį kobrų kerėjimui. Š. Amerikos indėnai ajerus laiko panacėja ir toniku, ajerų šaknis naudoja pirtyje malonaus kvapo dūmui gauti, tiesiog jas dėdami ant karštų akmenų. Iki 1950 m. evangelikų bažnyčiose per Velykas ajerus degindavo kaip smilkalus.

Ajurvedoje ajerai rekomenduojami gydyti nemigai, melancholijai, neurozėms, epilepsijai, isterijai, atminties praradimui ir karščiui mažinti. Ajerų šaknys ir šafranas verdami piene ir duodami gimdyvei, jei ilgai neprasideda gimdymas. 

Nepalo šerpai šviežių ajerų šakniastiebių pastą naudoja gydyti gyvulių žaizdoms. Nepaliečiai ajerus naudoja nuo gripo, kosulio ir kaip nervų toniką. 

Tibete ajerų šaknų miltelius dažnai deda į smilkalų mišinius, kurie deginami norint stiprinti nervų sistemą ir padidinti meditacinę koncentraciją. Ajerai įeina į daugelį rūkymo mišinių. Ajeruose yra gana daug eterinio aliejaus. 


Šventosios Dvasios šaknis


Angelica archangelica, vaistinė šventagaršvė - didingas skėtinių šeimos augalas, augantis labai greitai, žydintis žalsvai baltais žiedais, susikaupusiais į didelius skėčius, briaunotu stiebu. Visas augalas stipriai kvepia, o žiedai turi itin malonų medaus kvapą. Jo gimtine laikoma Europa. Šiuo metu auga ir auginamas visame pasaulyje. 

Šventagaršvių eterinis aliejus distiliuojamas iš šaknų ir sėklų. Jis turi ypatingą kvapą ir plačiai naudojamas likerių ir aperityvų, ypač šartrezo ir benediktino, gamyboje.

Šventagaršvės naudingos visų konstitucinių tipų žmonėms. Garsioji viduramžių vienuolė Hildegarda iš Bingeno rašė, kad į šį augalą įsikūnijo Archangelas Gabrielius: tai jis per augalą dovanoja jėgą, sveikatą, drąsą ir ištvermę. Šventagaršvių jėga sukaupta šakniastiebyje, kuris suteikia tvirtybę ir žemės elemento savybes.

Šventagaršvių eterinis aliejus yra vienas iš pirmųjų, kurį reikėtų naudoti nuo infekcijų ir imuninės sistemos sutrikimų. Jis tonizuoja, harmonizuoja organizmo veiklą ir ypač hormonų gamybą. Tokiu būdu suteikia ir atjauninantį poveikį organizmui, ypač moterims. Pagrindinės veikliosios medžiagos yra esteriai felandrenas ir angelicinas. 

Šventagaršvę kaip vaistažolę žmonės naudojo nuo antikos laikų. Jos pavadinimas greičiausiai susijęs su beveik stebuklingomis jos gydomosiomis savybėmis. Šventagaršvė liaudyje buvo vadinama tiesiog „Šventosios Dvasios šaknimi“. Paracelso laikais (16 a.) šventagaršvių šaknis naudojo nuo maro.

Šventagaršvių eterinis aliejus maloniai tonizuoja kūną ir imuninę sistemą, todėl jis iš tiesų itin vertinga įvairių epidemijų metu. Tradiciškai šventagaršvių šaknys naudojamos jėgoms atgauti persirgus sunkia liga ir nuo anemijos. 

Aromaterapijos specialistai šventagaršvių preparatus rekomenduoja nuo anemijos, chroniško nuovargio, išsekimo. Aperityvai ir antpilai su šventagaršvėmis gerina apetitą, skatina virškinimą. Kai kurie aromaterapeutai šventagaršvių eterinį aliejų skiria nuo anoreksijos. Mokslininkai patvirtino, jog šventagaršvių eterinis aliejus iš tiesų vertingas esant nervinio pobūdžio virškinimo sutrikimams.

Šventagaršvių eterinis aliejus gali būti inhaliuojamas nuo visų rūšių respiratorinių susirgimų, pradedant paprastu peršalimu ir baigiant bronchitais, ypač padeda nuo įkyraus sauso kosulio. 
Kitas svarbus šventagaršvių eterinio aliejaus poveikis yra skysčius varantis ir valantis toksinus. Jis padeda visiems šalinimo organams: kepenims, inkstams, odai ir pagerina limfos tekėjimą. Dėl to itin tinka reumato, artrito, skysčių susilaikymo ir celiulito atvejais. Puikiai ramina sudirgusią odą. 

Tačiau reikia nepamiršti, kad daugelis skėtinių augalų, taip pat ir šventagaršvių eterinis aliejus, didina odos jautrumą saulei. Be to, jo nereikėtų naudoti nėščiosioms.

Laimė Kiškūnė,
2011, ruduo
(C) Kvapų namai
 

Susijusios prekės

Member since 2013.
International Federation of
Essential Oils and Aroma Trades