Natūralūs rankų darbo klasikiniai Indijos smilkalai ir truputis žinių apie juos

20 a. natūralisto Tomo Luiso darbuose skaitome apie pažinimą: „Uostymas kažkuo yra panašus į patį mąstymą. Tą akimirką, kai kažką suvokiame, galime pajusti kaip dirba protas, pasiųsdamas mintį tarsi kvapą iš vienos smegenų vietos į kitą, atverdamas begales saugyklų, pasibelsdamas į smegenų centrus vieną po kito – atpažinimų, senų prisiminimų, ryšių, santykių. Uoslės ląstelės elgiasi panašiai arba visiškai taip pat kaip ir smegenų ląstelės.“ Mokslininkas sako, kad mums gal dar prisireiks šimtmečių, kad pasiektume pilną, supratingą, sąmoningą kvapo suvokimą. Tačiau treniruotis galime jau dabar. Viena maloniausių, įdomiausių kvapo patirčių yra smilkalai ir jų smilkymas.

Tam, kad lengviau įsisąmonintume kvapą, mums gali padėti tyrinėjimas kaip uoslė tarnauja konstruojant visatos modelį. Onges kosmologija siūlo tokio „olfaktorinio mąstymo“ paradigmą.

Smilkalų visuomenė

Bengalijos įlankoje Mažosiose Andamanų salose gyvena medžiotojų ir rinkėjų gentis – onges. Jiems kvapas yra pagrindinis tarpininkas laikui, erdvei ir asmenybei suvokti. Kvapas onges žmonėms yra gyvybinė jėga, kuri įdvasina ir suteikia gyvybę viskam kas gyva, visoms organinėms būtybėms. Naujagimis, sakoma, įgyja truputėlį kvepalų/kvapo. Augdamas žmogus ugdo savo olfaktorines galimybes. Kvapą, kurį žmogus išskleidžia aplinkui save per dieną, sakoma, jo dvasia surenka naktį, kai žmogus miega, ir grąžina atgal į kūną, tuo būdu padarydama įmanomu tolesnį jo gyvenimą. Mirtis ištinka, kai žmogus praranda savo kvapą – ar susirgęs, ar ištikus nelaimingam atsitikimui, ar tiesiog dėl to, kad jo kvapą susiurbė kvapus medžiojanti dvasia. Miręs žmogus pavirsta bekvape ir neorganine dvasia, nuolat ieškančia gyvųjų kvapo, tam, kad galėtų atgimti. Visas onges gyvenimas yra paremtas uoslės vystymu/si. Iš tiesų, onges žodis „augti“, genekula, reiškia „palaikyti/vystyti kvėpavimą“.

Onges gyvenimas yra nuolatinis uoslės slėpynių žaidimas. Jie persekioja gyvūnus pagal kvapą ir nuolat stengiasi paslėpti savo kvapą, tiek nuo medžiojamų gyvūnų, tiek nuo dvasių, kurios medžioja pačius onges. Žodis „medžioti“ gitekwabe onges kalboje reiškia „išlaisvinti kvapą, ir taip nulemti mirties įtekėjimą“. Žodis „medžiotojas“ yra gayekwabe, arba „tas, kuris tvirtai laiko savo kvapą“.

Kad tvirtai laikytų savo kvapą, onges naudoja įvairias technikas. Gyvenimas bendruomenėje, tikima, sujungia individualius kvapus ir sumažina galimybę alkanoms dvasioms juos užuosti.

Onges savo kvapą slepia dūmų pagalba. Keliaudami kaip grupė iš vienos vietos į kitą, onges rūpestingai eina vienas už kito ir už savo vado nugaros, kuris nešasi smilkstantį pagalį, jo dūmai uždengia visų einančių iš paskos asmeninius kvapus, juos sumaišo ir supainioja dvasias, kurios persekioja atskirus žmones, norėdamos užgrobti jų kvapą. Dėl tos pačios priežasties onges gyvenvietėse nuolat kūrena ugnį. Onges namuose irgi nuolat tvyro dūmai, kylantys nuo įvairiausių smilkomų augalų. Ugnį onges vertina ne pagal tai, kokia ji karšta, ar kokia ryški, o kiek dūmų iš jos kyla. Dūmai onges neatsiejami nuo kvapo. Jie užuodžia net ir saulės kvapą, ir tiki, kad saulė gamina nematomus dūmus.

Kvapo sklidimą iš kūno onges sumažina nutepdami save moliu. Molis, tikima, pririša kvapą prie kūno, kai tuo tarpu kiti piešiniai ir ornamentai ant kūno keičia skleidžiamo kvapo kryptis ir būdus. Pavyzdžiui, onges jaunuolis, ką tik baigęs puoštis piešiniais ant kūno, sako: „šitas molio piešinys - geras. Aš jaučiu kaip mano kvapas sklinda lėtai ir zigzagais lyg gyvatė.“

Erdvę onges suvokia ne kaip statišką sritį, kurioje yra daiktai, bet kaip nuolat kintantį aplinkos srautą. Olfaktorinė erdvė nuolat kinta; ji gali būti mažiau intensyvi, labiau intensyvi, priklausomai kiek tuo metu yra stipriai kvepiančių substancijų, tokių kaip šerno ar kiaulės mėsa, ir kiek jų atneša vėjas iš kitur. šitie kvapai, tikima, privilioja tiek kenksmingas, tiek naudingas dvasias. Ne fizinės erdvės užkariavimas savo kvapo plėtimu, o nuolatinės kvapios aplinkos palaikymas yra didžiausias onges rūpestis. Onges „kvapovaizdis“ ne pastovi, bet kaip tik labai taki struktūra, kuri gali keistis priklausomai nuo atmosferos ir metų laikų.

Onges kalendorių rašo pagal tai, kada išsiskleidžia kvepiantys augalai džiunglėse. Jie metų periodus vadina vardais gėlių, kurios tuo metu žydi ir skleidžia ryškiausią kvapą. Onges metai yra kvapų kaitos ciklas, jų kalendorius yra „kvepalų kalendorius“.

Onges metų laikų ciklas dar priklauso nuo vėjų, kurie pučia įvairiomis kryptimis, atnešdami kvapus, juos išsklaidydami, o taip pat atnešdami ir kvapų išalkusias dvasias.

Laikas ir erdvė onges žmonėms įgauna prasmę kartu su vėjų ir dvasių, žmonių ir gyvūnų judėjimu ir jų kvapais.

Kad ši kultūra paremta uosle netikėtai suvokė Indijos etnografas Vishvajit‘as Pandya, gyvendamas kartu su onges, kai vieną dieną jo oficialus salos žemėlapis pasirodė bevertis. Kai jis pasiskundė draugui iš onges genties, jog tai, ką jis mato saloje, niekaip nesutampa su jo geografiniu žemėlapiu, tas draugas atsakė: „Kodėl tu tikiesi pamatyti tą pačią erdvę, kai tu judi? Mes galime tik tikėtis, kad galų gale pasieksime tą vietą į kurią keliaujame. Visos vietos erdvėje nuolatos keičiasi. Įlanka niekada nebūna ta pati; ji platėja ir mažėja, nes mangrovių miškai auga ir nuolat keičia įlanką. Potvyniai ir atoslūgiai keičia pakrantę ir įlankas... Jūs negalite prisiminti kaip ta vieta atrodo. Jūsų žemėlapis meluoja. Vietos keičiasi. Ar jūsų žemėlapis kalba apie tai? Ar jūsų žemėlapis sako, kada upė išdžiūvusi, o kada ji putoja ir veržiasi iš krantų? Mes prisimename kaip nueiti ir grįžti atgal, bet ne vietas, kurios yra kelyje pirmyn ir atgal.

Erdvė yra tokia pat netiksli ir kintanti kaip ir kvapas, kuris įdvasina ir suteikia gyvybę onges pasauliui. Laikas taip pat yra olfaktorinis produktas, prarandamas ir įgyjamas. Tokios olfaktorinės kosmologijos neįmanoma atspindėti žemėlapiu ar kalendoriumi – ji gali būti tik įkvepiama, užuodžiama ir kvepianti.

Onges mums gali atrodyti kaip kažkoks išskirtinis arba labai neįprastas atvejis, nes tie žmonės naudoja kvapą ir uoslę kaip pagrindinę atramą pasaulyje. Tačiau šios „grynosios“ smilkalų kultūros atspindžių galime pamatyti, praktiškai, visose iki šiol pasaulyje egzistuojančiose kultūrose. Netgi tokioje „bekvapėje“ ir chemiškai išsterilizuotoje, kokia yra šiandien mūsų vakarietiška kultūra, mes vis dar smilkome.

Dvasinis, gydomasis ir kosmetinis smilkalų poveikis

Smilkymas ir smilkalai yra sudėtingas kultūrinis reiškinys, todėl apie juos prirašyta tiek daug įvairių būtų ir nebūtų dalykų. Populiarioje literatūroje nuolat kartojama, kad smilkalai pirmiausiai yra „dievų maistas“, t.y. smilkalus nuo seniausių laikų žmonės degino kaip atnašas dievams, ritualų, religinių, maginių apeigų metu, Indijos jogai ar budistų vienuoliai juos naudoja kontempliacijų ar meditacijų sustiprinimui, tačiau daug rečiau užsimenama, jog dažnai smilkoma medicininiais, higienos, kosmetikos ir net gi kulinariniais sumetimais.

Grynųjų dervų ir kvapiųjų sakų deginimas siekia seniausius žmonijos istorijos laikus, tačiau smilkalai, kaip mes juos įpratę naudoti, t.y. smilkalų lazdelės, yra vėlyvas reiškinys - 19 a. antroje pusėje smilkalų lazdeles į Europą atgabeno britai iš Kinijos ar Indijos. Tačiau jiems pradžią galbūt davė šventieji Vediniai Ugnies altoriai dhuni.

Dhuni nevartojama kam nors aukoti – asketai joje gaminasi maistą ir tepasi dhuni pelenais. Kai žmogus šventinamas į sanjasus, jis simboliškai sudeginamas dhuni ugnyje.

Dhuni altorius - tai taisyklingos formos keturkampis, kuris, kaip teigia tyrinėtojai, galėjo būti galinga smilkyklė, kurioje smilko sakralinio medžio santalo šerdies gabalai, kušo žolė, kuri iki šiol smilksta visuose Ugnies altoriuose, ir specialūs aromatinių augalų bei dervų mišiniai, sukurti tam tikroms progoms ar metų laikams. Žmonės prie tų altorių rinkdavosi giedoti mantrų, įkvėpdami kvapnių ir gydančių dūmų, gerino savo sveikatą, valė organizmą, gražino odą, nes dauguma aromatinių augalų ir jų substancijų pasižymi ypatingai geromis odą valančiomis, gydančiomis, tonizuojančiomis, stangrinančiomis savybėmis.

Ilgainiui tie smilkalų mišinių kūgeliai imti lipdyti į dhūpas. Tai tradicinė smilkalų forma, kuri iki šiol tebenaudojama Indijoje.

Laikui bėgant dhūpų pasta buvo modifikuota ir tam, kad supaprastinti jos naudojimą, imta lipdyti ant bambuko lazdelių. Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje iš smilkalų pastos imtos gaminti smilkalų lazdelės be medžio strypelio. Jas žmonės šventyklose aukoja glėbeliais, atlikdami įprastinį aukojimo judesį.

Didžiausiuose budistiniuose centruose, tokiuose kaip Bodhaja ir Sarnatha, vienuoliai iki šiol degina dhūpas.

Smilkalai apsčiai aukojami ir muslimų dargose.

Ryšiai tarp Kinijos ir Indijos itin sustiprėjo I m.e.a., tuo metu, kai budizmas ėmė energingai plisti Tolimuosiuose Rytuose. Indų vienuoliai keliaudami į Tibetą ir toliau į Kiniją gabenosi su savimi ir turtingą smilkalų paveldą, kuris buvo neatsiejama ne tik dvasinių apeigų, bet ir Ajurvedos dalis. Kaip jau minėjome, aromatinės substancijos gautos iš šaknų, dervų, medienų, sėklų, lapų, žiedų ir t.t. buvo deginamos įvairiausiomis kompozicijomis ir įvairiausiu metu – ne tik per religines šventes ir apeigas, bet ir ginantis nuo įvairių ligų, ypač keičiantis metų laikams. Galima sakyti, taip radosi tam tikra socialinė medicina, žmonės suvokė, kad kai kurios gydančios medžiagos gali būti veiksmingos jas deginant. Taip pat tam tikrais periodais (keičiantis metų laikams) buvo skatinama vienu metu deginti pakankamai didelius kiekius aromatinių substancijų, tokiu būdu išvengiant epidemijų arba jas sumažinant iki minimumo.

šitos žinios natūraliai perėjo į Indijos budizmą ir buvo nugabentos į Tibetą ir Kiniją, kur, patyrusios tam tikrus pokyčius, tapo sudėtine šių kultūrų dalimi. Tibetiečiai išvystė labai sudėtingą ir rafinuotą medicinos sistemą, kurioje smilkymas ir smilkalai vaidino pagrindinį vaidmenį. Smilkalų formulės, kurias sukūrė Tibeto gydytojai, išliko per šimtmečius iki mūsų dienų ir tebėra naudojamos gaminant specialius gydančius Tibeto, Nepalo, Korėjos smilkalus. Gyvas religinis ir kultūrinis Tibeto, Indijos ir Kinijos bendravimas suformavo itin subtilią ir sudėtingą smilkalų kultūrą.

Keris Hjuzas knygoje „Smilkalų biblija“ aprašo tiesos ieškotoją, kuris nori pažinti Budhą ir savo dvasinių ieškojimų kelyje sutinka daug dvasios mokytojų, kurių kiekvienas jam atskleidžia kažkokią jo klausimo „Kas yra Budha?“ dalelę. Galiausiai jis susitinka vienuolių Vyresnįjį, Utpalos žiedą, kuris yra smilkalų mokytojas.

Mokytojas jam sako: „Gerasis žmogaus, aš skiriu ir pažįstu miriadus smilkalų. Aš žinau visus jų maišymo ir gaminimo metodus. Visas smilkalų rūšis: visus deginamuosius smilkalus, visas kvapiąsias pastas, visus smilkalų miltelius. Aš žinau visas vietas iš kurių atkeliauja karališki smilkalai. Dar daugiau, aš vis dar siekiu suvokti ir pažinti dievų smilkalus, drakonų smilkalus, žmogiškus ir nežmogiškus smilkalus – miriadus smilkalų.

Dar daugiau, aš skiriu ir pažįstu smilkalus, gydančius miriadus ligų; smilkalus, sunaikinančius bet kokį blogį; smilkalus, kuriančius laimę; smilkalus, didinančius kentėjimus. Smilkalus, naikinančius kentėjimus; smilkalus, kurie lemia tarnavimą ir prisirišimą prie to, kuris juos turi. Smilkalus, kurie lemia atstūmimą ir norą kuo greičiau atsiskirti nuo to, kuris juos turi. Smilkalus, kurie priverčia atsisakyti puikybės ir prisitaikymo; smilkalus, kurie atsidavusiajam atveria visų Budhų išmintį; smilkalus, kurie paliudija skirtingas dharmos duris; smilkalus, apie kurių naudojimą žinias suteikia išminčiai.“

Daug vertingų tekstų apie smilkalus buvo sukurta Kinijoje. Vienas iš seniausių šaltinių yra I m.e.a. parašytas tekstas „Apie smilkalų maišymą Han rūmuose“ (Han Kung Hsiang Fang). Itin vertingas yra Hsiang P‘u „Aromatų sąrašas“, kuriame kuo detaliausiai aprašomos smilkalų sudėtinės dalys. Panašus veiklas yra Hsiang Cheng „Smilkalų aprašymai“.

Pagal šiuos ir kitus išlikusius šaltinius minimi 258 Kinijos augalai, kurie buvo naudojami smilkalų gamybai.

Dažniausiai buvo naudojamos 25 žolės: Aquilaria agallocha (agarmedžiai), Santalum album (baltieji santalai), Rheum palmatum (plaštakiškieji rabarbarai), Lysimachia foenum-graecum, Lysimachia capillipes, Nardostachys chinensis (nardai), Aucklandia lappa (kostus šaknis), Glycyrrhiza uralensis (uralinės saldyšaknės), Aglaia odorata (kvapiosios aglajos), Syzygium aromaticum (gvazdikėliai) , Cinnamomum cassia (kasija arba cinamoniniai kamparmedžiai), Angelica dahurica (šventagaršvių šaknys), Umbilicaria esculenta (kerpių rūšis), Illicium verum (žvaigždiniai anyžiai), Periploca sepium (vaistinės savisukės), Foeniculum vulgare (paprastieji pankoliai), Ligusticum chuanxiong (kininių smikmykų šaknys), Kaempferia galangal (alpinijų šaknys), Alpinia officinarum (vaistinių alpinijų šaknys), Asarum heterotropoides (pipirlapės), Magnolia biondii (siauralapės magnolijos), Paeonia suffruticosa (peonijos), Ang elica sinensis (kininės šventagaršvės), Styrax benzoicum (melsvųjų stirakų (benzoino) derva) ir Liquidambar formosana (kvapieji dervamedžiai).

***

Smilkalų gamyboje dirba labai daug žmonių, ypač moterų. Smilkalų gamyba toms moterims dažniausiai yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Iš dalies, tai nesunkus darbas. Moterys pasiima iš darbdavio medžiagas, nešasi jas namo, gamina smilkalus ir darbdaviui gražina jau pagamintas lazdeles, už kurias gauna atlygį, priklausomai nuo pagamintų smilkalų kilogramų kiekio.

Mums, smilkalų vartotojams, pirmiausiai iškyla smilkalų natūralumo klausimas. Visų rūšių smilkalai privalo būti natūralūs.

Gero natūralaus smilkalo dūmas ne kenkia, ar teršia aplinką, o priešingai - ją taurina ir valo. Pastarąjį dešimtmetį ypač daug tyrimų buvo atlikta nustatyti smilkalų žalai, tačiau rezultatai buvo priešingi. Pasirodė, kad natūralūs kokybiški smilkalai nedidina plaučių vėžio rizikos, o dažnai priešingai – ją sumažina. Jų antidepresinis, nuotaiką gerinantis, harmonizuojantis ir dvasią keliantis poveikis buvo įrodytas vienareikšmiškai.

Beje, dar visai neseniai pirmajai pagalbai nuo astmos priepuolio veiksmingai buvo naudojami tam tikrų žolių mišinio dūmai. Dūmas, kuris turi aromatinių molekulių, švelniai aktyvina smegenų centrus ir leidžia maloniai atsipalaiduoti bei padidina jautrumą aplinkai.

Tik nereikėtų savęs apgaudinėti. Masinėje smilkalų gamyboje į pastą gausiai pridedama cheminių aromatizatorių, stabilizatorių, o kartais smilkalų lazdelėse iš viso nėra natūralių medžiagų, gal tik išskyrus anglies miltelius. Natūralūs smilkalai net ir Indijoje yra brangūs.

Smilkalų klasifikacija
 
Smilkalai Indijoje kiekvienoje kalboje vadinami bent keletu bendrinių žodžių, hindi kalboje jie neretai vadinami agarbattī. Agarbattī reiškia tiesiog kvapi lazdelė. Smilkalus kaip ir visas kitas kvapiąsias substancijas suklasifikuoti yra labai sunku, o gal praktiškai ir neįmanoma, todėl jų klasifikacijose yra nemažai painiavos.

Darosi sunku suklasifikuoti netgi kelias smilkalų rūšis, kurias turime Kvapų namuose, o ką jau kalbėti apie visus smilkalus.

Visi smilkalai, nepriklausomai, ar jie užlipdyti ant medžio skalelės, ar sukočioti į lazdeles, ar suspausti į vienokios ar kitokios formos kūgelį, vakarietiškose klasifikacijose skirstomi į masalas ir anglies smilkalus.

Apie anglies smilkalus pasakysime tik tiek, kad tai bekvapės lazdelės padarytos iš smulkintos anglies ir medienos dulkių mišinio. Jos jau pagamintos primirkomos kvapiųjų substancijų, dažniausiai sintetinių. Tai masinės produkcijos smilkalai, jų lazdelės yra juodos spalvos arba nudažytos ryškiais pigmentais.

Įdomiausia yra pagrindinė smilkalų grupė, tai yra taip vadinamos masalos.

Masalų smilkalai
 
Masālā hindi kalboje vadinami prieskonių mišiniai. Agarbattī masālā  – tai iš įvairių prieskonių pagamintos smilkalų lazdelės, kurios pastaruoju metu yra populiarios ir pačioje Indijoje, ne tik už jos ribų. Jas žmonės degina kasdieną namuose, šventyklose, biuruose, taip pat ir per religines apeigas. Smilkalų masalos tradiciškai kildinamos iš Misūrio ir Bangaloro apylinkių, tačiau šiuo metu jos gaminamos visoje Indijoje.

Tikri masalų smilkalai maišomi ir gaminami iš kokybiškų medžiagų, kurios degdamos skleidžia norimą kvapą.

Masalų smilkalų lazdelių gamybai naudojama:
 

-          labai smulkūs medžio anglies milteliai, praktiškai pudra;

-          skysta džigato derva, kaip rišamoji kvapiųjų substancijų medžiaga;

-          Ailanthus malbarica ir kitų giminingų augalų dervos, kurios dar vadinamos hālmaddi, dedamos dėl nepaprastai malonaus medžio kvapo ir kaip rišamoji medžiaga;

-          santalo ir kitų medienų pudra (dažniausiai distiliuota), kuri kartu su anglies milteliais palaiko smilkalų kūgelio ar lazdelės degimą.

Tie visi produktai sumaišomi į minkštą pastą. Natūraliuose tradiciniuose smilkaluose, kurie dabartinėje Indijoje yra labai reti, nededama nieko daugiau, išskyrus kvapiąsias augalines (kai kuriais atvejais ir gyvulines: ambrą, muskusą) substancijas.

Pasta iškočiojama ir užlipdoma ant 8 – 10 colių ilgio bambuko skalelės. ši pasta prilimpa prie bambuko ir drėgna lipni lazdelė apvoliojama santalo milteliuose (jeigu smilkalai yra prabangiai natūralūs). Tada lazdelės padedamos išdžiūti. Išdžiūvusios lazdelės supakuojamos į sviestinį popierių arba celofaną.

Masalų gamybai naudojamos sausos medžiagos su trupučiu skystų dervų, todėl masalos stovėdamos atvirai per ilgesnį laiką netenka kvapo subtilumų. Jas reikia laikyti sandariai uždarytas, kaip prieskonius ar eterinius aliejus.

štai Kvapų namuose turime itin subtilią majmū’a/madžiumos masalą, kuri pagaminta iš hālmaddi dervos, santalo miltelių ir madžiumos itro (ataro).

Madžiumos ataras tai klasikiniai Indijos kvepalai. Literatūroje dažniausiai jie vadinami majmua. Jie kaip ir mitės ataras dvelkia nenusakomu musonų aromatu. Madžiumos kvepalai meistriškai sukomponuojami iš laukinių vetiverijų rūho, įvairių atarų – kadambų, rožių, pandanų, mitės ir truputėlio pačiulių, ambrečių ir nardų. šių subtilių ir rafinuotų kvepalų klampi ir tiršta substancija maišoma su halmadžio derva ir santalo milteliais. Be abejo, tokius prabangius smilkalus reikia laikyti sandariai uždarytus, kaip laikote savo mylimus eterinius aliejus, itrus ar šiuolaikinius kvepalus.

Masalų smilkalai dalijami į kelis pogrupius:

-          Pagrindinis masalų smilkalų pogrupis yra darbarai, (durbar sanskrito k. reiškia dvarą). Tai smilkalai, kurių receptūros praktiškai nežinomos vakarų pasaulyje. Jie pasižymi itin sudėtingu, neįprastu, rafinuotu kvapu. Darbarai dega lėtai, skleisdami saldų, šiltą, prieskoningą aromatą. Jie gaminami tiek iš sausų, tiek ir iš skystų substancijų, kurios suriša smilkalus. Būdingas darbarų bruožas tas, kad jie niekada iki galo neišdžiūva ir paspaudus smilkalų lazdelė yra minkšta.

Kvapų namuose turime dviejų rūšių natūralius rankų darbo darbarus:

-          jańgal/miško kvapo masala – šių smilkalų išraiškingą ir ryškią kvapo puokštę sudaro įvairių prieskonių (cinamono, kardamono, gvazdikėlių), santalo masalos ir minkštos halmadžio (hālmaddi)dervos mišinys. Tai tradiciniai Indijos pietų smilkalai, lėtai degantys;

-          çandana /santalo masala – šių smilkalų ramus, iškilmingas kvapas susidaro degant įvairių prieskonių, aromatinių medienų, taip pat ir santalo, masalai. Tai tradiciniai Indijos pietų smilkalai, lėtai degantys;

Darbarams priskiriamas smilkalų pogrupis, kurio pavadinimas plačiai žinomas, tačiau tikrojo nagčampos smilkalų kvapo turbūt nedaug kam teko įkvėpti.

Tikrieji nagčampos smilkalai gaminami su Indijoje labai gerbiamo ir švento medžio, lot. mesua ferrea (liet. tikrojo gelžmedžio) žiedais arba tų žiedų itru (ataru). Indijoje jis vadinamas „naga keshar“, „naga champa“ arba „kobros šafrano“ medžiu. „Naga“ daugelyje rytų kalbų reiškia gyvatę.

Budistinėje tradicijoje ateities Budha arba Budha Maitrėja vaizduojamas su nageškaro arba nagčampos žiedais. Budistų šventyklose aliejus lempelėms daromas su nagčampos medžio sėklų aliejumi ir dažnai aukojami jo žiedai.

Nagčampos žiedų ataras arba jų aliejinė ištrauka pasižymi ryškiomis priešgrybelinėmis, antibakterinėmis, priešuždegiminėmis ir kraujavimą stabdančiomis savybėmis. Ekstraktai iš šio augalo žiedų, sėklų, lapų ir žievės ajurvedos medicinoje buvo naudojami nuo seniausių laikų ir tebenaudojami šiandien. Nageškaro arba nagčampos medžiai auga pradedant pietiniais Himalajų šlaitais ir baigiant šri Lanka bei Andamanų salomis.

Mezua arba gelžmedis yra vidutinio aukščio medis, kuris garsėja nepaprastai kieta mediena ir įstabaus kvapo žiedais. Žiedai plačiai naudojami itrų ir kvepalų gamybai. Patys kvapniausi darbarų pogrupio smilkalai yra gaminami būtent su „nagčampos“ medžio žiedais.

Kvapų namuose turime vienos rūšies natūralią klasikinę nagčampą/nāgcampā. Ji pagaminta iš kvapnios minkštos halmadžio (hālmaddi)dervos, nagčampos (Mesua ferea) žiedų ataro ir įvairių dervų masalos.

Antras žymus smilkalų masalų pogrupis yra dhūpos. Dhūpa yra seniausias Indijos smilkalų pavadinimas. Savo forma šie smilkalai taip pat liudija archainę prigimtį - jie neturi bambuko lazdelės. Daugelis dhūpų pasižymi stipriu kvapu ir smilkdamos skleidžia nemažai dūmų. Indijoje turbūt labiausiai paplitusios gugulio, lobano ir čandanos dhūpos. Gugulio dhūpos yra minkštos, lipnios, nulipdomos prieš pat deginant iš didesnio minkštos dervos gabalo. Lobano dhūpos dažniau būna padarytos ir išdžiovintos. Čandanos dhūpos taip pat būna sausos ir turi didelį kiekį santalo miltelių.

Kvapų namai neslėpdami didžiuojasi nuostabaus kvapo tradicinėmis rankų darbo çandana/santalo dhūpomis, pagamintomis iš Misūrio aukščiausios kokybės čandano, baltojo santalo, miltelių.  Misūrio santalas pripažįstamas kvapniausiu ir kokybiškiausiu santalu pasaulyje. Tačiau tai labai tausotinas santalas, nes nepaisant nuolatinio atsodinimo, jo ištekliai palengva mažėja. Todėl čandanos dhūpą gal vertėtų užsidegti tik kokia nors ypatinga proga.

Negalėdama atsispirti santalo kvapo gelmei, kartais užsidegu čandanos dhūpą, kupančią baltuoju nebūties kvapu. Ir kiekvieną kartą prisimenu kokių vertybių žmogui suteikia gamta. Ir kaip žmogus jų nesugeba įvertinti arba savo neprotinga veikla jas tiesiog sunaikina...

Tradicijų mėgėjams galime pasiūlyti ypatingų sāmbrāni dhupų, pagamintų iš lobano (lobān), minkštos pluoštinių bosvelijų (indiško frankincenso/Boswellia serrata) dervos, ir medžio anglies miltelių masalos. Tai stipriai kvepiantys tradiciniai Indijos smilkalai.

Tamilai šią dervą vadina sambrani, sanskrite ji vadinama guggul. Gugulių yra kelios rūšys - commiphora mukul gugul, salai gugul ir t.t. Tos dervos gaunamos iš to paties medžio, kuris botaniškai vadinamas Boswellia serrata arba pluoštinė bosvelija, žievės. Tačiau gamtoje net ir tų pačių pluoštinių bosvelijų dervos kvapas labai skiriasi, priklausomai ar derva buvo rinkta pavasarį, ar rudenį. O jei medžiai auga labiau į šiaurę ar į pietus, aukščiau ar žemiau, tai taip pat labai įtakoja dervos kvapą ir savybes. Ajurvedoje ši derva laikoma nepamainomu vaistu nuo artritų ir uždegimų. Moterys šią dervą smilko džiovindamos plaukus, kad jie įgautų blizgesio ir, be abejo, nuostabiai kvepėtų.

Vienos gaidos smilkalai
 
Rūšiuodamos Kvapų namuose turimus smilkalus, išskyrėme dar vieną jų grupę ir pavadinome ją vienos gaidos smilkalais.šie smilkalai gaminami labai panašiai kaip ir masalos, tačiau šių smilkalų receptūrose kvapiųjų ir skystų substancijų rūšių paprastai būna nedaug – viena pagrindinė kvapioji substancija ir viena rišamoji, arba kvapioji ir rišamoji yra viena ir ta pati substancija. Tai itin švelnaus kvapo smilkalai, paprastai plonos, kietos lazdelės arba agarbatės.

  Kvapų namų natūralūs vienos gaidos smilkalai:

-          çandana/santalo agarbatės (santalo smilkalų lazdelės) – pagamintos iš Misūrio aukščiausios kokybės čandanos, baltųjų santalų miltelių, surišančios dervos ir nedidelio kiekio rožių žiedlapių. Nuostabaus kvapo tikri santalo smilkalai.

-          svarņa/auksinės agarbatės – pagrindinė jų substancija yra raudonųjų santalų milteliai, sumaišyti su hālmaddi derva, todėl jie yra prabangaus medienos kvapo.

-          nagarmothā/nagarmočių agarbatės. Nagarmočių smilkalai gaminami tik iš nagarmočių šaknų (Cyperus scariosus) miltelių, sumaišytų su įvairiais augaliniais aliejais (sezamų, kokosų). Itin švelnaus kvapo smilkalai, labiau kuriantys lengvą, elegantišką erdvę, nei skleidžiantys kvapą.

-          lobān/frankincenso agarbatės pagamintos iš pluoštinio frankincenso dervos, pluoštinių bosvelijų (Boswellia serata) medienos ir trupučio rožių žiedlapių. Jos apvoliotos frankincenso dervos milteliais ir skleidžia nepaprastai subtilų frankincenso ir vos juntamą rožių aromatą.

 
laimė,

2009 – 2010,

Delis – Haridvaras – Vilnius

 

Nuotr. iš kelionės po Indiją 2009 m. rudenį ir žiemą.

 

Susijusios prekės

Member since 2013.
International Federation of
Essential Oils and Aroma Trades