Atarai - seniausi pasaulio kvepalai

Jei užsimotume rašyti išsamią kvepalų kūrimo ir parfumerijos istoriją mums tektų išties nedėkingas uždavinys. Juk gyvename amžiuje, kai žodis „kvepalai“ tapo maginiu užkeikimu, vos ištarus kurį, oras prisipildo gališkų Eau de Toillettes ir Eau de Colognes kerų. Neatsisakius įsigalėjusių stereotipų vargu ar būtų lengva sutikti su idėja, kad itrai ar atarai, dar vadinami otais, yra seniausi pasaulio kvepalai, o visi nūdienos perfumes tik modernių technologų kuriami jų substitutai, žodžiu, išsivedėjusios iškvėpos. Tai galbūt paaiškintų ir tą paradoksą, kad nors kosmetikoje sintetiniams preparatams vis sunkiau nurungti natūralius žolių produktus, sintetiniai kvepalų klonai vis dar tebėra užgožę atarų gėlių galią.

Tačiau atarų gamybos menas tebegyvuoja. Tik, deja, nedaug kas žino apie autentiškus itrus ar atarus – šiuos tikrus parfumerijos perlus, be to, kaip visi prabangūs ir ypatingi daiktai, jie dar yra ir klastojami.

Būtina užsiminti ir apie dar vieną kvepalų ir jų kūrimo stereotipą. Mes įsivaizduojame, kad kvepalai kuriami sumaišant įvairius kvepiančius „lašiukus“ ir juos supilant į spiritą ar specialų parfumerinį skiediklį. Pastaraisiais šimtmečiais, kai lėtą amato išmonę išstūmė beatodairiška technologinė pramonė, siekianti greito rezultato, toks maišymas tapo visuotine modernia praktika. Beje, tie „lašiukai“ dažnai užuot kvepėję trenkia pačia nemaloniausia chemija. Jei kas nebijo paraukyti nosies, tai Kvapų namuose yra ir šių cheminių parfumerinių junginių pavyzdžių.Pakaks tik kvėptelėti, kad taptų aišku, iš kokio gero yra maišomi šiuolaikiniai kvepalai.

Atarai, reikia pabrėžti, nėra maišomi, jie kuriami distiliuojant, t. y. naudojant procesą, kuris kvepalų gamybos mene yra sakramentinis tikriausios alcheminės substancijos esmėkaitos atitikmuo.

Taigi grįžkime į tuos laikus, kai Persijos dvarų gražuolės varžėsi kurdamos vis nuostabesnius kvepalus, valandų valandas maišė žiedų, lapų, prieskonių, žievių, šaknų bei kvapiųjų medienų mišinius, distiliavo juos ir užgniaužusios kvapą laukdavo, kol iš alembikų imdavo lašėti tirštos ir klampios aukso ir purpuro, juodžemio ir gintaro spalvos aromatinės substancijos, persunktos ambra ir muskusu, rožėmis ir santalu, hena ir vetiverija.

Itr – arabiškas žodis, reiškiantis kvepalus. Per persų kalbą jis paplito visose Viduriniųjų Rytų ir Pietų Azijos civilizacijose, kurioms turėjo įtakos klasikinė persiška kultūra. Jei nesate matę, kaip gaminamas ataras, nesate uodę jo kvapo, kuris pasklinda dešimtis valandų ant lėtos ugnies distiliuojant atarą, tada turbūt sunku įsivaizduoti tą auksinį procesą, kurio metu gimdavo ir tebegimsta saldūs kaip medus, aitrūs kaip dūmai, sunkūs kaip žemė, lengvi kaip ryto migla, šalti kaip Himalajų sniegynai, karšti kaip iki baltumo deginanti atogrąžų saulė ir paslaptingi kaip pilnaties nutvieksti sodai ir miestai kvepalai. Šios kvapų visatos neįmanoma palyginant su jokiais šiuolaikiniais sintetiniais kvepalais.

Tikri atarai distiliuojami dideliuose molio induose daug rankų darbo ir didelio substancijų išmanymo reikalaujančiu būdu. Distiliavimas priklausomai nuo ataro rūšies užtrunka nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Kartais atarai distiliuojami į jau išdistiliuotą santalo aliejų, o kartais gėlės kartu su santalo milteliais ir drožlėmis iš lėto distiliuojamos tame pačiame molio arba vario katile. Santalo aliejus veikia kaip fiksatorius ir savotiška talpykla itin trapiems ir nestabiliems gėlių aromatams. Santalo aromatas laikomas visų aromatų kvintesencija – kokybiškas santalas kvepia nelyginant balta spalva, nelyginant „tuštuma“, apimanti visas olfaktorines erdves. Jis visus kvapus saugo ir puoselėja, tačiau pats savęs neprimeta.

Kvepalų, kvapnių augalų ir ypač rožės kultas su persų kultūra plito ir į kitų civilizacijų židinius, ypač į Indiją, kur valdant Didiesiems Mogolams susiklostė itin savita persų-indų kultūra. Į Al Hindą, kaip muslimai vadino Indiją, Damasko rožę ir kvepalų kultūrą iš Persijos per Afganistaną 16 a. veikiausiai atgabeno Mogolų dinastijos įkūrėjas Babūras. šį nuožmų užkariautoją traukė ne tik karo žygiai, bet ir palaimingas laiko leidimas soduose, kur jis netrukdomas galėdavo atsidėti gamtos stebėjimui, eilėms ir gėlių paišymui.

Babūro vaikaitis Akbaras, kaip rašo šio garsiausio Mogulų valdovo istorikas Abul Fazlas, labai domėjosi kvepalų gamyba ir entuziastingai ją palaikė „religiniais sumetimais“. Priėmimų salė jo rūmuose „visąlaik buvo iškvėpinta ambra, agarmedžiu ir Jo Didenybės sukurtais mišiniais“.

Aistringos kvepalų gamintojos buvo ir aukštuomenės moterys. Olandų Rytų Indijos bendrovės pareigūnas Francisco Pelsaertas, parašęs prisiminimus apie Akbaro sūnaus Džahangiro valdymo metus, rašo, kad moterys „dieną naktį nesiliovė mėginusios pasidaryti kuo subtilesnių kvepalų“.

Tačiau pačią žymiausią istoriją apie kvepalus savo autobiografiniame veikale Tuzuki Džahangiri papasakojo pats Džahangiras (1605-1627). Kaip rašo imperatorius, jo žmonos Nur Džahan motina Asmat Begam vieną kartą gamino rožių vandenį ir atkreipė dėmesį, kad „ant indų, į kuriuos iš ąsočių yra pilamas karštas rožių vanduo, paviršiaus susidaro tirščiai“. Asmat ėmusi rinkti tuos tirščius ir galop atrado, kad jie yra tokie sodrūs, „jog vos vieną jų lašelį ištrinus ant delno oras taip pakvimpa tarsi vienu metu būtų pražydėję daug raudonų rožių kerų“. Tai buvę tokie puikūs kvepalai, jog stačiai pakerėjo Džahangirą. „Nėra jokio kito kvapo, kuris susilygintų su juo. Jis pakelia parbloštą dvasią ir atgaivina sielą. Kad atsilyginčiau už šį atradimą, aš apdovanojau atradėją perlų vėriniu“. Akbaro žmona, imperatorienė Salima Sultan Begam, šį esencinį aliejų pavadino Džahangiro kvepalais (Džahangiri itr).

Vakaruose labiau žinoma daug vėliau Mogulų dvare gyvenusio italų keliautojo Niccolao Manucci (1639–1717) versija, anot kurios, šiuos kvepalus neva atradusi ne Asmat Begam, bet jos duktė Nur Džahan. Pasak šios legendos, imperatorienė ruh-e gulabą atrado besimaudydama šahi hamame, karališkojoje pirtyje, kai atkreipė dėmesį, jog vanduo, kuriame buvo prismulkinta rožių lapelių, pernakt pasidengia aliejine plėvele. Jo distiliatas ir virstąs rožių itru, kvepalais.

Kvepalų, ar itro, naudojimas Indijoje buvo neatsiejama Mogulų laikų kunigaikštysčių dvaro kultūros dalis. Savo itrais garsėjo Gvalijaro, Patijalos, Darbhangos ir Maisūro maharadžų dvarai. Ypač dideles kvepalų gaminimo meno aukštumas pasiekė palei Gangą įsikūrusios Avadho kunigaikštytės navabai šiitai, kurių sostinė buvo Lakhnau. Valdant šiems persofilams, uoliai puoselėjusiems kurtuazines manieras, poeziją, muziką ir kulinariją, Lakhnau ėmė garsėti kaip širaz-i Hindas – Indijos (Al Hindo) širazas.

Kvepalų gamybos menas ypač suklestėjo valdant paskutiniam Avadho navabui Vadžidui Ali šachui, kuris į kunigaikštystės sostą įžengė 1847 m. ir išviešpatavo devynerius metus iki pat Didžiojo sukilimo laikų, po kurio Mogulų epochą Indijoje pakeitė britų radžo šimtmetis. Britų imperialistams ėmus marginalizuoti tradicines Indijos kultūras, persiškas muslimiškas civilizacinis kosmosas prarado turėtas politines pozicijas, tačiau ir po to, kai XX. a. viduryje Indija tapo sekuliaria respublika, Al Hindas tebėra gyvas ne tik kaip pamaldumas, kavalio giesmės ar urdu kalba, bet ir kaip neišsivadėjantis rožių ir kitų itrų aromatas. „Išk or mušk kabhi čupta nahi he, - žaidžiant žodžiais būdavo sakoma Lakhnau. – Slėpk meilę ir muskusą neslėpęs, ilgam nepaslėpsi“. Ir nūdien per muslimiškas vestuves Lakhnau oras būna taip persisunkęs garsiaisiais lakhnavi itrais, kad kvapą gniaužia.

šiandien tradiciniai atarai daugiausia distiliuojami Indijoje. Tačiau tai nereiškia, kad čia jų galima nusipirkti ant kiekvieno kampo. Indijoje, kuri sparčiai keičiasi kylant ekonomikai, tėra likusios vos kelios šeimos, kurios atkakliai tebesaugo savo šimtametes receptūras ir distiliuoja tik tradicinius atarus. Yra ir saujelė žmonių, kuriems šis menas nėra šeimos tradicija, tačiau kurie jo ėmėsi kaip visokeriopai puoselėtinos vertybės. Aukštos kokybės tradiciniai atarai daugiausia parduodami arabų šalims, Japonijai, Tailandui, JAV… na ir Lietuvai.

Didžiausia atarų vartotoja yra tabako pramonė – jais kvėpinamos geriausios cigaretės. Nuo jos neatsilieka greitai auganti masalų (arbatos ir maisto prieskonių mišinių) ir burnos gaiviklių pramonė. Bendrai jos sunaudoja apie 90 proc. visų atarų. Kvepalams gaminti tenka tik apie 5 proc. atarų.

Akyse augančios santalo, o drauge ir atarų kainos verčia masalų ir tabako pramonę natūralius kokybiškus atarus keisti cheminiais pakaitalais. Vis daugiau jaunos kartos nepramoninio verslo atstovų imasi distiliuoti ir ekstrahuoti su parafinu bei kitais naftos produktais ir imituoja atarus talentingai maišydami sintetinius ingredientus. Atvirai pasakius, mane nuliūdino jauni genialūs Indijos parfumeriai, kurių šeimos šimtmečius distiliavo karališkus atarus. Jų atžalos šiandien suka galvas kaip iš sintetinių ingredientų tiksliau pamėgdžioti Chanel ir Bvlgari...

Tačiau yra ir gerų naujienų. Tradicinė atarų gamyba vis dar gyvuoja, atarais ima domėtis ir patys prancūzai. Reikia viltis, jog Kvapų namai nebebus vieniša užuovėja atarams senojoje Europoje. Galbūt rasis profesionalių kolegų ir Provanse...

Kaip rašo dienraštis Indian Express, gamintojai atarus rekomenduoja terapiniais tikslais. „Nuo seno žinoma, kad įvairių žolių ir gėlių kvapai turi gydomų savybių. Tarkim, henos ar šafrano kvapai žinomi dėl savo šildomų ypatybių. Jie populiarūs žiemą, nes maloniai šildo ir kaitina“, - rašo laikraštis. Terapinėmis atarų savybėmis susidomėjo ir kai kurie JAV farmacijos tyrimo institutai.

Patiems atarų kūrėjams nekyla abejonių, kad kai visi tie Yves Saint Laurent, Nina Ricci, Lancome bus užmiršti, senosios jų distiliuojamos substancijos tebeegzistuos, nes tikrasis kvapas kyla ne iš praeinančios žemės, bet nepraeinančios Patybės yra kvepiamas iš viršaus.


Laimė Kiškūnė,
Kazimieras Seibutis,
Lakhnau – Vilnius, 2009
(C) Kvapų namai, 2009
 

(Laimės nuotraukose iš Indijos - indai, kuriuose laikomi išdistiliuoti atarai ir distiliavimo katilai)

Susijusios prekės

Member since 2013.
International Federation of
Essential Oils and Aroma Trades