Kvapai krikščionybėje

 

Trijų Karalių, arba Viešpaties Apsireiškimo, iškilmė, per kurią šventinamas auksas, smilkalai ir mira, – tai puiki proga pamąstyti apie kvapiųjų substancijų smilkymą Bažnyčioje.
 
 
Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. (Mt 2,1-12)
 
Anot šios šventės, Rytų Bažnyčioje dar vadinamos Epifanija, simbolikos aiškinimų, auksą išminčiai Jėzui dovanojo kaip karaliui, smilkalus (frankincenso dervą) – kaip Dievui, o mirą – kaip mirtingam žmogui.
 
Senasis Testamentas kur kas nuodugniau aptaria aukojamas kvapiąsias substancijas, taip pat išvardija medžiagas, iš kurių Viešpats paliepė daryti smilkalus.
 
VIEšPATS tarė Mozei: „Paimk kvapių balzamų – natofo, onychų ir galbano, – šių kvapiųjų balzamų, kartu su grynais smilkalais (frankincensu) po lygią dalį ir pagamink iš jų smilkalus, meistriškai sumaišytą mišinį, pasūdytą, gryną ir šventą. šiek tiek jo sugrūsi į miltelius ir jo dalį padėsi priešais Sandoros lenteles Susitikimo palapinėje, kurioje aš susitiksiu su tavimi. Jis bus jums ypač šventas. Kai darysite smilkalus pagal šio mišinio sudėtį, nedarysite jų sau, – laikysite juos šventais VIEšPAČIUI. Kas tik darys nors truputį tokio pat sau pauostyti, bus pašalintas iš tautos“. (Iš 30,1-30,10).
 
Taigi vargu ar dera šias sakramentiniu ir teologiniu požiūriu itin prasmingas ir simboliškas substancijas liturgijoje keisti kuo papuola, žodžiu, vietoje miros ir frankincenso smilkyti kėnių ar pušų dervas, kadagių spyglius ar gintaro miltelius? Juk esminiai Eucharistijos sakramento ženklai – nerauginta duona ir vynuogių vynas– kol kas nėra pakeisti obuolių ar vaisių fermentuotomis sultimis.
 
********************
Krikščioniškoji tradicija klostėsi pasaulyje, kuriame kvapams ir jų įvairiopam poveikiui buvo teikiama didelė reikšmė. Kvapai veikė viską, ką paliesdavo, jie skleidė patrauklaus, atstumiančio, raminančio, atpalaiduojančio ar bauginančio sandūrio su pasauliu žinią. Iš kvapo buvo galima kone neklystamai sužinoti, ko yra vertas koks nors asmuo, daiktas ar vieta.
 
Ikimodernių Vakarų, taip pat senovės Indijos ir Kinijos žodinių ir rašytinių šaltinių teigimu, kvapas yra Dievystės kvėpavimas, dieviškasis sielos plevenimas. Juk sakoma, kad po mirties išliekąs tik kvapas ir kad iš sielos kvapo būsime atpažinti ir įvertinti. Klasikinėje mitologijoje dieviški kvapai ar kvapas yra vienas iš būdingų slėpiningo Dievystės buvimo ženklų. Antikos dievai (taip pat Indijos) ne tik patys yra kvapūs, bet ir mėgaujasi kvapais. Jiems aukojamos kvapiosios atnašos: gėlių girliandos, smilkalai, deginamosios aukos. Jei dievai malonėja pagirdyti mirtingąjį dieviškąja ambrozija ar ištepti šiuo nektaru jo kūną, jis pelnąs jei ne nemirtingumą, tai bent kūno nepažeidžiamumą. Taip kvapas suvienija žmones ir dievus.
 
Kvapai buvo reikšmingi dvasiniam patyrimui ir dėl to, jog jie yra nematomi, lengvai sklindantys, plastiški ir judrūs. Vieni jų tveria mirksnį, o kiti išlieka ilgai. Jie buvo reikšmingi dėl galios keisti substanciją, patirtį ar net prasmę. Senoji Viduržemio jūros regiono, į kurį yra neatsiejamai įaugusi ir krikščionybės medžiaginė raiška, kultūra rėmėsi samprata, kad pojūtiniams potyriams būdinga didžiulė galia, nulemianti gėrį arba blogį tiek fizine, tiek socialine ir politine prasme. Kitaip tariant, pojūtiniai potyriai nebuvo atskiriami nuo vertybių, rikiuojančių žmogaus gyvenimą visame hierarchiškai sutvarkytame kosmose.
 
Nuo seniausių laikų iki Antikinės kultūros suklestėjimo Viduržemio jūros regione, geri kvapai reiškė viską, kas gera, ir šiame, ir anapusiniame gyvenime: nepriekaištingą maistą, puikią sveikatą, labus santykius, nepaperkamumą, nemirtingumą, dievystės buvimą, dievišką malonę, darną ir t. t. O blogi kvapai bylojo apie visa, kas nelaba: blogą sveikatą, pairimą, netvarką, mirtingumą, ydingus ir griaunamus polinkius.
 
Visos Viduržemio jūros regiono kultūros sutarė dėl minėtų gerų ir blogų kvapų reikšmių. Kultūriniai olfaktorinių (uoslės ir kvapo) praktikų kodai buvo paremti ne bekūniais simboliais, bet patyrimu, kad kvapai realiai dalyvauja procesuose, kuriuos jie ir reprezentuoja, – taigi gali taurinti, valyti, gydyti, taip pat užteršti, užkrėsti, kelti pavojų.
 

Vieninga Viduržemio jūros regiono olfaktorinė pasaulėvoka rėmėsi į to laikotarpio medicinos mokslą, mitologiją, socialines sistemas ir apeigines praktikas. Krikščionims tie įpročiai tapo įrankiais, kurie leido konstruoti savas patirtis, praktikas ir prasmes, gimdžiusias išskirtinę krikščionišką pasaulėžiūrą ir tapatybę visame šiame itin margame regione.

 
Ankstyviausių krikščionių religinei praktikai buvo būdingas asketiškas siekis atsiriboti nuo pasaulietinio gyvenimo. Tyrinėtojai pabrėžia tęstinumą tarp pirmųjų amžių, arba ikikonstantininės, ir vėlyvesnės pokonstantininės krikščionybės, tačiau niekam nekelia abejonių, kad IV a. žymi milžinišką lūžį krikščionybės istorijoje. 313 metais, kai imperatorius Konstantinas savo ediktu leido viešai išpažinti krikščionybę, Romos imperijoje buvo vos saujelė krikščionių. Tačiau jau 380 m. Teodosijus Didysis buvo priverstas krikščionybę paskelbti ne tik valstybine religija, bet ir uždraudė praktikuoti visas iki tol gyvavusias religijas, išskyrus judaizmą. Krikščionybė išgyveno aukso amžių, kliaudamasi imperatoriškomis privilegijomis ir augančia politine, socialine ir ekonomine įtaka Romos imperijoje. Didžia dalimi tokį spartų krikščionybės plitimą ir populiarėjimą lėmė jos gebėjimas absorbuoti ir pasisavinti senąsias tradicijas, reartikuliuoti paveldėtą apeiginį kosmosą.
 
Išsikovojusi oficialų pripažinimą krikščionybė ėmėsi tvirtinti institucinę tapatybę, standartizuoti mokymą ir pamaldumo praktikas. Verdant šiam itin gyvam ir dažnai chaotiškam procesui, krikščionių bendruomenes krėtė nuožmūs konfliktai, o santykiai su kitomis religinėmis bendruomenėmis sukeldavo smurto protrūkius.
 
šiame permainingame IV a. pojūtybė įžengė į krikščionybę kaip neatsiejamas jos raiškos pradas. Fizinė pojūtinė pasaulėvoka imta laikyti pozityvia dvasinio pasaulio išraiška. Krikščioniškas kultas, kurio apeiginė ir meninė raiška pirmaisiais amžiais buvo asketiška ir skurdoka, pokonstantininėje epochoje tapo jutimų švente.
 
IV a. vėl, kaip ikikrikščioniškais laikais, atgimė piligriminės kelionės, suklestėjo bažnyčių menas ir architektūra, ėmė klostytis relikvijų ir šventųjų gerbimo tradicijos, kopijuojant pompastišką imperatoriaus rūmų ceremoningumą buvo plėtojama liturgija. Krikščioniškos apeigos sugėrė pagoniškųjų ritualų vizualinę jėgą ir paveikumą, taktilinius procesijų, per kurias buvo šlakstomas gėlių vanduo ir barstomi gėlių žiedai, pojūčius. (Beje, armėnų, taip pat kitose Rytų bažnyčiose, rožių vandeniu šlakstoma iki šiol).
 
V a. olfaktorinė pamaldumo raiška jau tvirtai įsišaknijo liturgijoje. Smilkalai ir aliejai, kurie, kaip liudija krikščioniška raštija, buvo draudžiami naudoti iki IV amžiaus, dabar tiesiog persmelkė ir permerkė ir viešas, ir privačias krikščioniškas apeigas. Smilkalai ir kvapnūs aliejai įgijo sakramentinę vertę, o kvapnūs tepalai buvo laisvai naudojami paraliturginėse ceremonijose. Be kvapų nebeišsiversdavo apeiginiai veiksmai, jie pradėjo figūruoti giesmėse, homiletinėje raštijoje, hagiografiniuose ir sielovadiniuose tekstuose. Krikščionys vėl pradėjo naudoti smilkalus ir aliejus taip kaip tai buvo priimta senosiose Viduržemio jūros regiono kultūros tradicijose.
 
Senosios olfaktorinės imaginacijos atsigavimą skatino ir biblinė kvėpiningosios nuotakos ir iškvėpintojo jaunikio „Giesmių giesmė“. Teologiniu požiūriu ši Senojo Testamento knyga, kurią galima aiškinti ir kaip sielos pokalbį su Viešpačiu, yra stačiai neišsenkama olfaktorinės imaginacijos versmė.
 
Tokie Bažnyčios tėvai kaip Klemensas Aleksandrietis ir Tertulijonas teigė, jog fiziniai patyrimai padeda krikščioniui suvokti Dievo darbus ir per tai suvokti pačią Dievo prigimtį. Ankstyvųjų krikščionių (kaip, beje, ir kitų religijų išpažinėjų) sakralinėje raštijoje gausu kvapo metaforų, kuriomis nusakomas sąlytis su Dievyste.
 
Kliovimąsi šventumo kvapu skatino mintis, kad krikščionys, gyvenantys malonės būklėje, yra pripildyti dieviško šventosios Dvasios aromato – Dievo kvėpavimo. šitas dieviškas kvapas buvo laikomas tarpininku, leidžiančiu žmonėms pajusti esant Viešpatį. šv. Paulius laiške korintiečiams rašo, kad Dievas „...per mus visur skleidžia mielą savo pažinimo kvapą“ (2 Kor 2, 14).
 
Nors Bažnyčia niekada neskatino kvepalų naudojimo, tačiau smilkalai iki mūsų dienų išliko neatsiejama krikščioniškų apeigų dalis, o kvapios gyvos gėlės – įprasta bažnyčių ir koplyčių detale. Net maldos kyla į Dangų it simboliniai smilkalai, kai meldžiamasi rožiniais su kvapiais karoliukais.
 
Islamas, kita Viduržemio jūros regiono abraomiškojo pamaldumo tradicija, priešingai, visada palankiai vertino olfaktorinę raišką. Viename patikimų hadysų islamo pranašas Muhammadas sako: „Tris dalykus man buvo duota mylėti šiame pasaulyje: moteris (nisa), kvepalus (tîb), ir apeiginę maldą (salat), teikiančią gaivą mano akims“. Įdomu, kad arabiškas žodis „tayyib“ reiškiantis „geras“, „sveikas“, „kvapnus“, turi tą pačią šaknį kaip ir „tîb“ – „kvepalai“. Islamo olfaktorinei kultūrai ypač svarbios rožės (ward ar gulab). Jų vandeniu buvo šlakstomos mečetės, kvėpinamos pirštinės, skaninamas šerbetas ir saldumynai. Rožių vandeniu svečiai buvo šlakstomi iš šlakstyklės, arba gulabdano. Maldos karoliukai, pagaminti iš arabiškos dervos, arba Mekos, Sirijos, Gileado balzamo (Balsamodendron gileadensis), ir rožių pumpurų, besimeldžiant skleisdavo kvapą.
 
Mekos balzamo dervos ir rožių pumpurų maldos karoliukus iki maždaug 14 a. naudojo ir krikščionys.
 
*************
 
Dėmesio trūkumas olfaktorijai kaip dvasinei ir kultūrinei patirčiai gerokai susilpnina ir susiaurina mūsų gebėjimą suprasti sudėtingus mechanizmus, kurių pagalba kultūros išreiškia savo prigimtį, tvarką ir santykius visuomenėje ir suvokti tų kultūrų pasaulėvoką. Istorinės antropologijos studijos įtikinamai parodė, jog atsiveria visiškai nauji supratimo horizontai, jei olfaktorine patirtimi remiamasi kaip sociokultūrinės analizės įrankiu. Ir visiškai nesvarbu, ar yra gilinamasi į senovės Graikiją, ar į nūdienos Prancūziją, ar į ankstyvąją krikščionybę.
 
Iš tokių veikalų būtų galima paminėti J.-P. Albert`o knygą „šventumo kvapai. Krikščioniška kvapų mitologija“ (Odeurs de Saintete: La mythologie chretienne des aromates, 1996), kurioje per šventumo kvapų prizmę nagrinėjama Viduramžių Europos krikščioniška imaginacija. Kita autorė, B. Caseau, tyrinėdama kvapų naudojimą ir jų vaidmenį vėlyvojoje antikoje, rekonstruoja to laiko kasdienybės gyvenimą, gydymo metodus ir mitybos įpročius. Reikšminga ir S.A. Harvey studija „Uodžiant išganymą. Ankstyvoji krikščionybė ir olfaktorinė imaginacija“ (Scenting Salvation: Ancient Christianity and The Olfactory Imagination, 2006). Leisdamasi į kone netirtas aromatinės teologijos paslaptis, ji atskleidžia, kad Biblijos kvapai ne vien teikia malonumą uoslei, bet yra ir svarbi dvasinio atsimainymo prielaida.
 
 
Laimė Kiškūnė
Kazimieras Seibutis

Kvapų namai ©

Member since 2013.
International Federation of
Essential Oils and Aroma Trades