Šiek tiek lietuviškos alchemijos bibliniuose Armėnijos kalnuose

 

2008.07.22 - 08.01

 

EKSPEDICIJOS DALYVIAI

 

Aida Grimalauskaitė, ekonomistė

Aleksandras Platonovas, masažuotojas

Giedrė šilinskaitė, logistikos specialistė

Ingrida Kazlauskaitė, psichologė

Ieva Mačionytė, informacinių technologijų specialistė

Julija Ruseckaja, siuvimo konstruktorė

Laima Sinkevičienė, valstybės tarnautoja, trijų dukrų mama

Soneta Čiblienė, ekologiškų produktų parduotuvės steigėja

Gabrielius Kavaliauskas, 9 metų mokinukas

Ramunė Žukauskienė, žurnalistė

Renata šimelienė, Kvapų namų steigėja, "Aromata Mirabilia" žmogus

Rūta Daunoravičienė, Kvapų namų steigėja, "Aromata Mirabilia" žmogus

Laimė Kiškūnė, kvapų tyrėja, lektorė, Kvapų namų steigėja,"Aromata Mirabilia" žmogus

 

Armėnijoje mus globojo, saugojo ir valgydino gelbėtojų centro "Spitak"

nariai Seržas Hovsepyanas ir Vardanas Kosakyanas. 

 

 

Seržas Hovsepyanas

 

Teksto autorė: Ramunė ŽUKAUSKIENĖ

 

Kiekvieno mūsų gyvenime turi būti bent viena tokia kelionė. Be konkrečių turistinių užmačių, atsisakius buitinių patogumų. Pažerianti išbandymų ir apdovanojanti atradimais. Leidžianti pažinti nematomus virsmus ir paklajoti netyrinėtais savo sielos takais...

 

 

Armėnijoje distiliavimo procese dalyvavo ne tik mūsų surinkti augalai, bet ir mes patys - gamta iš kiekvieno mūsų išvarvino skirtingų formulių eliksyrą.Keisdami augalines substancijas, keitėmės ir tobulėjome patys.

Mums pasisekė: turėjome gidę Laimę Kiškūnę, o Armėnija mums parengė daugybę netikėtumų.

Sakoma, kad niekas nevyksta šiaip sau, dėl to matyt ir straipsnį perketuris prisėdimus kurpiau iki pat pavasario. Pačiai buvo įdomu, kas per tą laiką iš kelionės faktų nubyrėjo, o kas įsirėžė ilgam. Matyt liko svarbiausi dalykai. Be to, į vieną vietą it mozaiką norėjosi sudėlioti visų mūsų įspūdžius.

 

Šiek tiek paaiškinimų: kodėl Armėnija

 

LAIMĖ

"Su šia šalimi pirmąsyk susidūriau turbūt 2005 metais. Gavau kvietimą atvažiuoti ir nufilmuoti kultūrologinį filmą. Tuo pačiu pasidomėjau ir augalais. Patyriau, kad tai nuostabi botaninė šalis.

Vėliau ir mokslinėje literatūroje radau patvirtinimų, kad šiaurės Irane ir teritorijoje aplink Araratą plyti pasaulinio masto botaniniai lobiai.

Iš šių vietų kaip iš kokio šaltinio ištryško daugybė labai gražių augalų, vėliau paplitusių visame pasaulyje. Čia yra tikroji tulpių, narcizų, baltų ir raudonų rožių, abrikosų ir persikų gimtinė. Iki šiol Armėnijoje juos galime pamatyti nesukultūrintu laukiniu pavidalu.

Šis atradimas mane labai sužavėjo, - augalus aš labai myliu, jie man teikia labai daug informacijos apie pasaulį. Tad negaliu praleisti progos ja pasinaudoti. Paskleidžiau šios kelionės idėją, o ji materializavosi. Tam matyt jau buvo subrendusi."

 

 

Šiek tiek išbandymų: išlaikėme karščio egzaminą

 

Prieš kelionę mintyse kaupėmės karščiui. Tačiau nesitikėjome, kad Armėnija pasitiks negailestingai svilinančia kaitra... 39 laipsniai karščio pavėsyje ir dar daugiau prieš saulę. Tokia temperatūra liepos pabaigoje - rugpjūčio pradžioje Armėnijoje - nelabai įprastas reiškinys.

Tokia pekla buvo išbandymas net patiems armėnams. Ką jau besakyti apie mus, šiauriečius. Saunos karštį pajutome vos išsilaipinę Jerevano oro uoste, nors buvo tik ketvirta nakties. Tuomet vijome mintį apie tai, kokį katilą mums užkurs diena.

 

Pirma stotele Armėnijoje tapo Ararato lygumoje esantis abrikosų sodas.

Jo šeimininkas - vienas iš saujelės šioje šalyje ekologinę žemdirbystę plėtojančių ūkininkų - Vano Sargsianas. Tiesa, abrikosų ant medžių jau neaptikome, - jų derlius buvo nuraškytas prieš mums atvykstant. Užtat mėgavomės saulėje džiovintais ekologiškais vaisias.

 

Nors jų išvaizda džiovinant be chemikalų (sieros junginių) buvo visiškai ne tokia, kokią esame įpratę matyti parduotuvėse. Bet skonis nuginklavo natūralumu. Kieti ir neišvaizdūs abrikosai burnose tirpo it medus.

Džiaugėmės ir tuo, kad dienomis glaudėmės pavėsinėje, įrengtoje ant betoninės aikštelės virš keisto kanalo su pažaliavusiu vandeniu.

Nors saulė čia mūsų nepasiekdavo, užtat tapome lengvai prieinamu grobiu vietos uodams, kurių spiečius pakildavo iš aplink liulančio vandens telkinio.

 

LAIMA

 

"Labiausiai pasiilgau normalaus prausimosi, vonios, savo miegamojo ir tualeto. O šiaip viskas buvo puiku. Ir tas uodų pakandžiojimas buvo visai malonus. Jį prisimenu kaip nuotykį, nors išsyk jis man sukėlė paniką".

Antros dienos pavakare sulaukėme kvietimo pasisvečiuoti ūkio šeimininko namuose gretimame Dimitrovo kaime. Iki jo keliukais palei kukurūzų lauką ir per gyvenvietę žingsniavome apie pusvalandį.

Buvo penkta valanda vakaro, bet saulė plieskė kaip pasiutusi, tad teko eiti it įkaitusios keptuvės paviršiumi. Slinkome lėtai, tačiau jau vidurkelyje pajutome, kaip apsunko

kojos ir pavojingai ėmė tvinksėti smilkiniuose. Violetinį atspalvį įgavę kai kurių mūsų veidai irgi rodė, kad jėgos - ties išsekimo riba.

 

Gerai, kad eiti buvo netoli. O sodyboje gaivinti mus ėmėsi šeimininkai: šaltu vandeniu, pieniškais ledais, dieviškai skaniomis šaldytomis šilkauogėmis, mažais puodeliais stiprios turkiškos kavos. O vos atgavę jėgas buvome įtraukti į užburiantį lavašo kepimo ritualą.

Tam naudojamą tradicinę krosnį tundyrą išvydome sumūrytą specialaus namo priestato viduryje. Krosnies anga žiojėjo tiesiog grindyse. Aplink - penkios mažesnio gylio nišos. Į jas vėliau sulipo šeimininkė Suzanna, kelios jos kaimynės ir giminaitės.

Regėjome, kaip delno dydžio tešlos gabaliukas, keliaudamas iš vienos moters pas kitą ir vis pakočiojamas virsdavo didesniu nei metro ilgio ovalu. šią plonutėlaitę tešlą Suzanna mikliai klodavo ant specialaus pagrindo, kurį akimirksniui nuleisdavo į įkaitintą angą. Tešla vertikaliai prilipdavo prie tundyro sienos. Dar 15 sekundžių ir šiek tiek apskrudęs auksinės spalvos paplotys užkabintas metaliniu kabliu keliaudavo lauk.

šis konvejerinis veiksmas nė iš tolo nepriminė varginančio proceso. Veikiau labai smagų ritualinį šokį rankomis, lydimą juoko, linksmo klegėjimo. Tokioje dvasioje iškepta armėniška duonelė - oi kokia skalsi.

Beje, lavašo vienu kartu šioje šeimoje prikepama pusei mėnesio. Duonelė, sukrauta į aukštą stirtą laikoma kiemo spintoje. Prieš valgant šis plonas traškus paplotys apipurškiamas vandeniu, tuomet suplėšomas, sulaužomas ar sukarpomas žirklėmis į mažesnes dalis.

 

JULIJA

"Stovėjau, kaip užburta ir stebėjau. Net dabar negaliu aiškiai papasakoti apie tai. Tas lavašo kepimas buvo it stebuklas..."

Dar vieną išbandymą saule turėjome atlaikyti kildami į kalnus keturių dienų stovyklavietei prie Avuc Taro vienuolyno griuvėsių Chosrovo botaniniame-gamtovaizdžio draustinyje.

Nors didžiąsias mūsų kuprines į viršų gabeno arkliai, keletas kilometrų per kaitrą buvo itin sunkūs. Gaivinomės mirkydami drabužius pakelės upokšnyje, vandens kolonėlėje. O palypėjus aukščiau, Laimė išsigelbėjimą aptiko tarp vietos augalų. Mentolinis čiobrelis tapo ne tik atgaiva gomuriui. Kramtydami jo žiedynus, jautėme, kaip šviesėja akyse.

 

RŪTA

"Kopiant į stovyklą pagrindinis pojūtis buvo karštis ir geltona kalnų spalva aplink. Atrodė, nebeliko jėgų slinkti į priekį, tuomet atsigręžiau atgal ir supratau, kad grįžti būtų dvigubai sunkiau..."

 

Karštis neatlėgo ir kitas dienas. Dėl to laipiodami šlaitais augalų skubėdavome prisirinkti iki pusiaudienio. Likusią dienos dalį praleisdavome nedidelėje riešutmedžių oazėje. Tanki šių medžių laja keturias dienas mums buvo priedanga nuo negailestingos saulės.

Čia, po medžiais, srūva ir vienintelis šiose vietose šaltinis. Tad čia distiliuodavome augalus, klausydavomės Laimės paskaitų, medituodavome, nugrimzdavome į sapnus ir vėl klausydavomės.

 

Neslūgstantis karštis labiausiai gąsdino ir susiruošus į 8 valandų žygį per kalnus iki šv.Stepanoso vienuolyno. Juk atgal planavome sukti per pačią kaitrą.

 

Grįžtant teko šiek tiek palypėti į viršų. Rodėsi, kopiam visi vienu žingsniu, vienu alsavimu, dalindamiesi paskutiniu gurkšniu vandens. Galbūt tai ir padėjo įveikti alinančią kaitrą. O kai laimingai pasiekėme savą riešutmedžių oazę, Laimė pastebėjo, kad mūsų bendrumo būsena kaip tik tokia, kokios reikia gražiausiems alchemijos atradimams pasiekti.

 

INGRIDA

"Labiausiai pasigesiu kalnų. Į juos kopiau pirmą kartą. Suprantu, kad tai ne kosmoso ar aukščiausios viršūnės šturmas, bet žygis man itin įstrigo. Neįtikėtini buvo ne tik vaizdai, bet ir mus gaubusi atmosfera. Galėčiau būti kalnietė..."

 

LAIMA

"Visuomet atostogaudavau su šeima, tad labai norėjau kur nors ištrūkti viena. Žinoma, ir šįsyk keliavau ne viena, tačiau bet kuriuo atveju čia buvovisai kitoks "ekspiriensas" nei sėdėti namie su vaikais.

Vyras netikėjo, kad esu pasiryžusi važiuoti į Armėniją, juo labiau į kalnus. Džiaugiuosi, kad nepasidaviau jo skepsiui ir įrodžiau sau, kad tikrai esu ištverminga. Maniau, kad svilinant karščiui kopti į kalnus negalėsiu. Bet įsitikinau - tai nėra neįveikiama".

 

RŪTA

"Armėnija - ne mano klimato šalis. Nors po aštuonių mėnesių drėgmės Lietuvoje norėjosi šilto periodo, nuo karščio Armėnijoje miriau. Man tai buvo tikras išbandymas. Apie savo fizinę būklę buvau geresnės nuomonės. Tačiau jau labai seniai nesportuoju - tik namie ant "sopkės"... Tai ir atsiliepė. Važiuodama atgal galvojau, kad man šio karto jau užteks. Bet jau po savaitės tokių minčių nebeliko. Atsigavau nuo fizinio nuovargio ir atsigamino tikrieji įspūdžiai."

 

 

Šiek tiek nepatogumų: keturios eilės kukurūzų ir kastuvėlis

 

Ruošdamiesi kelionei žinojome, kad turėsime tik vieną civilizuotą nakvynę, tiksliau, pusantros, likusį laiką gyvensime gana laukinėmis sąlygomis - palapinėse.

Į ekologinio ūkio (beje, ekologinis mąstymas Armėnijoje tik bunda, o ekologine žemdirbyste pagal tarptautinius standartus verčiasi vos keli ūkininkai) abrikosų sodą, pirmąją stovyklavietės vietą, atvykome su tamsa.

Mūsų jau laukė palapinės, naktipiečiai ir kanistrai su vandeniu. Po kelių gabalų arbūzo daugeliui parūpo viena gyvybiškai svarbi vieta. Tačiau mums buvo parodyti kastuvėliai ir pateikta trumpa instrukcija. "Po abrikosais - negalima, "tam reikalui" skirtas kukurūzų laukas greta. Išsikasate, "atliekate" ir tvarkingai užkapstote".

Iš pradžių manėme - pokštas. Tačiau kitokių pasiūlymų nesulaukėme. Be to, naktį viskas atrodė ne taip ir sudėtinga. Kiek kitaip į šį diskretišką reikalą pažvelgėme iš ryto. Paaiškėjo, kad kukurūzų "lauke" viso labo keturios eilės...

 

Ačiū Rūtai, kad bent pakabinamą pūslę su dušo antgaliu turėjome.

 

RŪTA

"Apie buitinį diskomfortą pagalvojau iš anksto. Numaniau, kad vyrai gali nesuvokti moterų poreikių. Todėl, kai parduotuvėje pirkau kuprinę ir čia pat pamačiau kelioninį dušą, ilgai nesvarsčiau".

Į pakabinamą pūslę tilpdavo apie penkis litrus vandens. Išmokome jį taip tausoti, kad užtektų nusiprausti dviese ir dar šiek tiek likdavo trečiajam. Be to, teko prisitaikyti ir prie vietos vandens tiekimo subtilybių.

Sovietmečiu teko lankytis Jerevane. Nors tuomet gyvenau bene geriausiame miesto viešbutyje, vanduo jam, kaip ir visai Armėnijos sostinei, buvo tiekiamas porą valandų ryte ir keletą vakare. Dabar jerevaniečiai vandens turi visą parą, tačiau Armėnijoje vis dar yra regionų, kur jis teka tik tam tikru laiku.

Dimitrovo kaime vandentiekis veikia iki ketvirtos valandos dienos. Vėliau vietos žmonės naudoja rezervuaruose sukauptą vandenį. Tad pasirūpinti vandens atsargomis teko ir mūsų ekspedicijai. Plastikinėse talpose vanduo iki vakaro sušildavo, todėl malonios maudynės prieš miegą būdavo tarsi atpildas po dienos vargų dėl nesiliaujančio karščio.

Ta pati kastuvėlių taisyklė galiojo ir Avuc Taro stovyklavietėje. Tiesa, tupyklai buvo išrinkta ir viena bendra vieta.

 

RŪTA

"Vyrams tokie būtini patogumai "nedaeina". Bet kai tris dienas zyzi, kad reikia duobės, ją ima ir iškasa. Miegoti ant žemės buvo sunku, seniai buvau tą dariusi Lietuvoje, tad nežinau, kuri žemė - mūsų ar Armėnijos - kietesnė. Vis dėlto žinojau, kokie "patogumai" laukia, ir jiems buvau nusiteikusi."

 

Šiek tiek pavojų: gyvatė klausėsi paskaitos

 

Bet kuriuo paros metu - dieną rinkdami žoleles kalnųšlaituose, vakarop klajodami vienuolyno griuvėsiais ar sutemus eidami į vienintelę mūsų maudyklą prie riešutmedžių, turėjome naudotis dar vienuinstrumentu - kalnų lazdomis. Tik jos mums buvo daugiau reikalingos neatramai. Baksnodami lazdelėmis priešais save baidydavome tariamus skorpionus ir gyvates.

Laimė teigė, -  nė vieno iš šių padarų per ankstesnes keliones Armėnjos kalnuose nemačiusi - tik jų paliktas šliūžes. Tačiau pati nuolatos rūpestingai primindavo, kad turime saugotis. Pasak Seržo, Armėnijos skorpionai nėra mirtinai pavojingi, bet nuodų poveikis vis viena nemalonus.

O nuodingų gyvačių čia yra net keturių rūšių. Tuo įsitikinti turėjome tik vieną progą.

Sėdėjome Avuc Taro riešutmedžių oazėje, distiliavome surinktus čiobrelius ir fiksavome Laimės paskaitą užrašuose. Staiga akis aukštyn pakėlusi Rūta neįtikėtinai ramiu balsu pareiškė matanti gyvatę. Vos už poros metrų nuo mūsų ji gracingai leidosi medžio kamienu žemyn.

Nedidelė giurza atšliaužė ne iš smalsumo. Veikiausiai ją atviliojo oazės drėgmė. Juk mūsų "okupuotas" šaltinis buvo vienintelė vandens versmė ir žmonėms, ir vietos gyvūnijai. Tad iš aplinkinių krūmų ne kartą pabaidėme baugštų driežą, o kai kurie tvirtino matę ir nuskuodžiančią iguaną.

Baksnojimas lazdomis kelionėje tapo tarsi įgimtu įpročiu. Tokiu pat įprastu dalyku buvo dieną ir naktį jausti kūnu ropojančias skruzdėles. Visa laimė, kad šie vabzdžiai Armėnijoje - taikūs: jie nei gnybia, nei "taškosi" rūgštimi. Vis dėlto mane asmeniškai šis potyris beveik savaitę persekiojo ir po kelionės. Naktimis vis rodėsi, kad kažkas prabėgo kakta ar nulindo už alkūnės...

 

šiek tiek mistikos ir metafizikos: iš kur tos galios?

 

Laimei tikrai esu dėkinga už puikią kelionės režisūrą. Judėdami jos suplanuotu maršrutu, pamatėme ne tik gamtinę Armėnijos įvairovę. Nuo Ararato lygumų, aplankę Chor Virapo vienuolyną, kilome iki kalnų, kuriuose vyrauja stepių peizažas.

Po to vėl leidomės iki didžiausio Kaukazo ežero Sevano, taip pat galėjome pasigrožėti vešlios augmenijos kalnais, primenančiais Alpes, šiaurinėje Armėnijos dalyje.

 

Ilgesnei stovyklai apsistojome vėl Ararato apylinkėse, netoli Gehamo kalnagūbrio esančiame Chosrovo draustinyje.

 

 

GIEDRĖ

"Maloniausia prisiminti vakarinį kopimą į kalną Selimo tarpeklyje. Daug žalumos, įvairių žolių, nuostabų vingiuotos upės slėnį, labai gražų saulėlydį ir gana keistą erdvės ir laiko pojūtį. Kažkur toli - maža stovykla, o aplinkui kalnų viršukalnės, besileidžianti saulė ir erdvė...erdvė..."

 

Kelionėje aplankėme nemažai Armėnijos šventyklų, itin vertingų architektūrine, istorine, dvasine, ir nepabijosiu žodžio - energetine prasme.

Na, kad ir Gehardo arba Kristaus ieties vienuolynas, visame pasaulyje garsėjantis įstabios akustikos sale.

Smagu, kad mus lydėjęs vietos gidas išsyk neužsiminė, kad dainuoti joje dabar draudžiama. Esą taip trikdoma maldininkų ramybė. Būtume ir nepatyrę, ką reiškia į šios salės skliautus atsimušančio garso ir nuvilnijančio aido galybė.

Uždainavę "Teka teka skaisti saulė" pajutome, kad garso banga į mus grįžta aiškiais virpesiais nuo galvos iki kulnų - aiškiai užgaudama vidines sielos stygas. Tokio potyrio iš atminties lengvai neištrinsi.

 

Profesionalūs gidai iš Laimės galėtų pasimokyti kelionių režisūros. šventyklas lankėme neskubėdami, turėjome laiko užtektinai tiek pasižvalgyti drauge su gidu, tiek pasivaikščioti vieni. Buvome skatinami atlikti šios vietos "skenuotę" savo vidumi, pamedituoti...

Nesiveržiau klausinėti bendražygių, kokias dimensijas jie pasiekė po alinančio žygio kontempliuodami ramybėje šv.Stepanoso cerkvės (XI-XIII a.) griuvėsiuose. Žinau tik viena, be didesnių pastangų akimirkai pati buvau nugrimzdusi į tik jogų praktikose aprašomas būsenas. Tokių dalykų skubėdamas nepatirsi...

 

 

GIEDRĖ

"šis žygis buvo savotiškas ištvermės išbandymas. O kai prisėdome vienuolyne, apėmė nenusakoma ramybė..."

 

O mūsų stovyklavietės vieta Avuc Taras? Čia esančio vienuolyno ir cerkvės griuvėsiai XI-XVII amžiuje buvo krikščioniškos kultūros centru. Tačiau dar anksčiau čia būta zoroastriečių kulto vietos. Ar ne dar vienas įrodymas, kad religiniams statiniams žemėje ieškota ypatingos energetikos polių?

 

Alinantis karštis ir jo apribotas apetitas. Tik dvi naktys iš dvylikos kokybiško miego. Tačiau jokio nuovargio jausmo. Augalų savybes tyrinėjanti pažįstama chemikė spėjo, kad mus stimuliavo dėl karščio aplink tvyrojęs eteris ir medžiagos, kurias gaudavome distiliuodami.

Galbūt iš dalies tai tiesa. Tačiau asmeniškai man artimesnė kita versija. Jėgų sėmėmės iš energetinio šios nepaprastos vietos "generatoriaus".

 

JULIJA

"Čia visapusiškai atsipalaidavau ir atsigavau. Pastebėjau, kad man netrūko miego, nors miegodavau labai mažai."

 

 

LAIMĖ

"Per ankstesnes keliones Armėnijoje atradau keletą vietų, kurias norėjosi aplankyti dar kartą. Jose turėjau labai gilių patyrimų, jie man buvo labai svarbūs. Jų dar negaliu aktyvuoti" gyvendama Vilniuje, todėl kad suaktyvinčiau savyje patirtus procesus karts nuo karto turiu sugrįžti atgal. Viena iš tokių vietų yra Avuc Taras...

 

Mums, gyvenantiems materialioje kultūroje, dažnai pritrūksta metafizinio plano. Materializmas nėra blogai, bet būtų gerai aprėpti kiek įmanoma daugiau visumos. Manau, kad tokia kelionė - labai geras būdas metafiziniam planui pasiekti."

 

Šiek tiek terapijos alchemijos būdu

 

LAIMĖ

"Žmonės dažnai renkasi į visokias savitarpio pagalbos grupes, kuriose vėliau susipyksta ir persipjauna vieni kitiems gerkles, dėl to, kad sprendžia savo problemas labai tiesioginiu būdu. Tačiau tą galima daryti labai gražiai.  Labai gilią terapiją, bet švelniu būdu galima atlikti veikiant kvapais. Tokią terapija vyko ir mūsų kelionėje. Todėl mes nesusipykome, nesusipjovėme, o įgijome labai daug pozityvios energijos. Mes visi buvome susitelkę ne vienas į kitą, ne į savo vidines problemas, bet į augalus ir į distiliavimo aparatą. Jis tapo tam tikru kontempliacijos aparatu ir mumyse ugdė kontempliaciją.

Vieni iš mūsų tai suprato, kituose šie virsmai vyko be sąmoningo suvokimo. Mums darėsi ramiau, geriau, imdavo lašėti visa, ko nereikia, o po to pradėdavo sunktis ir gražios geros substancijos.

Buvo įdomu stebėti, kaip keitėsi drauge keliaujančių žmonių veidai, nuo kurių tarsi kaukės nuslinko. Tačiau tas pasikeitimas buvo labai natūralus, būtų buvę labai keista, jei taip nebūtų įvykę. Mačiau, kaip kiekviename atsirado daugiau jautrumo, gerumo, empatijos vienas kitam,gamtai, augalams, drauge - gilesnio patyrimo, pažinimo. Visi žengėme pirmą mažą žingsnelį į kitą pirmą mažą žingsnelį".

 

RENATA

"Įsiminė būsena, vidiniai virsmai. Akimirką užplūsdavo tokia jausena, kad esi visumos dalelė, susiliejusi su aplinka, pasauliu. Jei gauni tai pajusti, jau nebesi tokia, kokia buvai anksčiau.

Gal ateityje tokios būsenos kartosis, gal bus dažnesnės, ilgesnės ir gal taps labiau įprastu dalyku, nebekeliančiu šoko, nusistebėjimo, susižavėjimo. Jas priimsime kaip natūralų būvį."

 

 

ALEKSANDRAS

"Mano pakeleivės, ačiū, kad keliavote per nuostabiausius Armėnijos kalnus ir šventyklas kartu su Aleksandru...esate mano širdyje ir liksite per amžius...

Jaučiu, kad sustiprėjau kaip žmogus. Moteriškoji ir vyriškoji pusės pradėjo papildyti vieną kitą ir gavosi visai skani sriuba..."

 

AIDA

"Kelionėje į kvapų kultūrą buvau įmesta it į vandenį. Man tai buvo didelis atradimas. Supratau, kad distiliavimas ne tik augalai, o virsmas... žmoguje ir visame kame.

Buvo labai įdomu patirti, kiek yra daug gėrio, kurio gali pasiimti ne tik iš augalų, saulės ir kalnų, bet ir iš šalia esančių žmonių."

 

JULIJA

"Kelionėje atsikračiau didelės dalies materiališkumo. Po jos mano elgesys artimiesiems retkarčiais atrodo visai nebūdingas. Susitvarkė biologinis laikrodis, namie užmiegu lengvai ir nerūpestingai..."

 

Šiek tiek distiliacijos

 

Turbūt keista, kai apie svarbiausią kelionės tikslą prabylama pasakojimo pabaigoje? Gal dėl to, kad daugelis čia apžvelgtų dalykų - jau praeitis, o išdistiliuotos medžiagos, supilstytos į mažus buteliukus - vis dar su mumis.

 

V.Sargsiano ūkyje kelionės pradžioje apsistojome ne šiaip sau. Čia mūsų laukė keletą vagų specialiai mums išauginto violetinio baziliko. Šiuos ryškiaspalvius augalėlius žirklėmis karpydavome nuo stiebų saulei dar neįsiplieskus ir sunešdavome į pavėsinę. Kvapas aplink tvyrodavo verčiantis iš koto, dėl to buvo labai įdomu, į ką jis transformuosis distiliavimo aparate. Beje, jis pagal Laimės brėžinius S.Hovsepyano rūpesčiu buvo pagamintas Jerevano fizikos institute. Taigi aparato pirmasis krikštas atiteko bazilikui.

Svetimai akiai į nedidelį teleskopą panašus įrenginys kukliomis lauko sąlygomis veikė nepriekaištingai. Turint omenyje ir tai, kad aušinimui reikalingo tekančio vandens turėjome ribotą laiką. Teliko pritaikyti vieną gudrybę, kurią Laimė buvo užfiksavusi savo dokumentiniame filme apie Graso distiliavimo meistrus. Kad būtų sumažintas garų nuostolis kondensatoriaus ir vamzdžio jungtį reikėdavo apvynioti medvilnine marle, sutepta tešla iš miltų ir vandens.

Švelniai melsvai pilkas vandenėlis su ryškiai geltona aliejaus dėme, salsvas, subtilus, bet vis dar prieskoningas, nors ir sodrų žaliavos aštrumą praradęs kvapas - toks bazilikas liko po distiliavimo proceso. Distiliavome ir dar kitą prieskonį, - to paties ūkininko išaugintus ir sudžiovintus peletrūnus.

 

Kiti bandymai vyko Avuc Taro oazėje su skirtinga žaliava. Tiesa, Laimė iš pradžių nuogąstavo, kad augalus šiame kalnų parke radome gerokai pačirškintus saulės. Bet netrukus įsitikinome, kad sudžiūvusiuose augalėliuose kvapiosios medžiagos buvo tarsi užsikonservavusios.

Akyse ir dabar stovi vaizdas, kaip medžių šešėlyje grupelė žmonių po vieną rūšiuoja ant šlaitų iki vidurdienio surinktus augalėlius: dviejų rūšių čiobrelius, kraujažoles, citrinuku pramintą žolelę, šlamučius, galbaną..

Būta ir kitokių "žaidimų" su augalais. Aptikę himalajinio kiečio (pelyno) augimvietes, šios žolės distiliavimui nerinkome. Tačiau prisiskynėme jos savo reikmėms. Gal kas tikėjosi namie pasigaminsiąs "žaliąją fėją", kitaip absentą, juolab seniausią jo receptą Laimė padiktavo. Kiti sakėsi parsivešią smilkymui. Svaiginančiu jo aromatu mėgavomės ir vietoje. Net išdrįsome kelis ryšelius palapinėje pasikabinti.

Patikėkite, geriau dėl to nemiegojome, bet štai skorpionų, gyvačių ir kitų nelabųjų (išskyrus skruzdeles) viduje nesulaukėme.

 

JULIJA

"Užsimerkiu ir matau vaizdą - stoviu ant kalno, kvepia čiobreliais, priešais ant kito kalno matau Avuc Taro griuvėsius. Saulė dar tik teka, oras gaivus gaivus, mergaitės ramiai renka žoleles".

 

LAIMĖ

"Labai likau patenkinta tuo, kokia po distiliavimo tapo kraujažolė. Jos kvapas sužavėjo mane grožiu.

Armėnijos čiobrelis man pasirodė dar gražesnis nei Provanso: turtingesnis, pilnesnis, gilesnis, alchemiškesnis - gal todėl, kad tiek daug rankų jį rinko. Gavome ne tik to augalėlio, bet ir visos mūsų būties, kuria čia gyvenome tomis dienomis, distiliatą. Rezultatą žodžiais apibendrinti sunku.

 

Galbano, kitaip ferulos, distiliatas gavosi kaip tik toks, kokio aš ir tikėjausi. Nors ši gamyba buvo visiškas eksperimentas, nebuvau tikra, ar teisingai šį augalą distiliuojame. Tačiau gavome tai, ko reikėjo, ir man tai buvo maloni staigmena.

Vis dėlto reikia nepamiršti, kad tai, ką darėme Armėnijoje, buvo tik gražus žaidimas. Tam, kad gautume labai gražią substanciją, reikia praktikuotis ne mažiau nei penketą-šešetą metų..."

 

SONETA

'Pamačiau, kaip vyksta eterinių aliejų, kuriais ir mes prekiaujame, gamyba. Galėsiu ir savo klientams papasakoti. Dabar turėsiu visai kitokios patirties ir kitokių jausmų, siejančių su eteriais."

 

Šiek tiek apie riziką, prietarus ir gerą baigtį

 

Jei nežinai, geriau prilaikyk liežuvį. šią taisyklę dar kartą patikrinau Armėnijoje. Prisimenu, kaip pirmąją dieną greta glėbio bazilikų Laimė užsiminė apie šio augalo pavojus nėščiosioms. Tąsyk labai neapdairiai išpyškinau, kad tokių mūsų tryliktuko kompanijoje nėra. Po šios replikos aplik stojo tyla, o Renatos veidu nuslinko švelni šypsenėlė. Tai štai, kodėl jos palaidinė laisvo kirpimo...

Tolybė, karštis, laukinės sąlygos, nežinomybė, nėščiosioms ne itin draugiški kvapai... Ar tam pasišovusi besilaukianti moteris yra lengvabūdė, o gal atvirkščiai - apdovanota dieviška intuicija, kad nieko blogo neatsitiks?

 

RENATA

"Mus nuolat stabdo visokios baimės. Ir sunkiausias dalykas yra priimti sprendimą. Kad važiuosiu, buvau nusprendusi anksčiau, nei sužinojau, kad laukiuosi. Kaip nusiteiki, taip ir padarai. Bet kelionėje nebuvo labai sunku. Manimi rūpinosi ir globojo visa grupė. Vien mintis apie tai suteikdavo energijos ir stiprybės. Be to, mano padėtis nebuvo labai ypatinga. Prieš kelionę Vilniuje jaučiausi kur kas prasčiau - būdavo bloga, negera, silpna, griuvinėdavau, daug miegojau. O kelionėje išbuvau beveik nemiegojusi. Tai buvo labai įdomu pačiai. Gal stiprybės suteikė saulė, gal magnetiniai kalnų laukai, vienuolyno, prie kurio gyvenome, energija, įspūdžiai? Be to, manau, kad mūsų organizmuose yra labai daug rezer vų, kurių mes iki galo nepanaudojame. O nėštumas, ko gero, organizmą dar papildomai mobilizuoja.

Galvojau, kai grįšiu, kaip griūsiu į lovą ir sveikata sugrius... Bet nieko panašaus nenutiko. Matyt Armėnijoje pasikroviau energijos. Vis galvoju, kad senovėje kaimo moterys būdamos nėščios nešiodavo sunkius kibirus, nudirbdavo lauko darbus. Jos neturėdavo kitokio pasirinkimo. Nebuvo ir draudimų, informacijos, kas gali kelti grėsmę. Manau, kad nėščiosios ir dabar turėtų kuo mažiau paisyti prietarų."

P.S. Renatai sausio 30 gimė po Armėniją keliavusi dukrelė Sofija...

 

Šiek tiek reziumė

 

GIEDRĖ

"Sunkiausia buvo grįžti į civilizaciją. Bet pirmą savaitę skraidžiau it ant sparnų. Žinoma, jie greitai buvo "pakirpti" kasdienių rūpesčių, bet į kalnus mane gana dažnai grąžindavo žolelės, džiūvusios kambary ir pripildydavusios jį maloniausių kvapų. Dažniau pradėdavau įsiklausyti į save ir matyti tarsi iš išorės..."

 

RŪTA

"Reikia pamiršti katalogines keliones, susirasti kompaniją, su kuria būtų įdomu, turėti įdomų tikslą ir važiuoti. Tai gali būti aromatinė kelionė, piligriminė ar panaši..."

 

Nuotraukos:

 

L.Kiškūnės
R.Žukauskienės
R.Daunoravičienės
J.Ruseckajos
G.šilinskaitės
I.Mačionytės

Member since 2013.
International Federation of
Essential Oils and Aroma Trades