Istorinė kosmetika: karminas

Karminas arba vordan karmir

 
Prieš keliolika metų švystelėjusi it žaibas mintis – istoriniai kvepalai, istorinė kosmetika - saldžiu ilgesiu ir nerimu nudiegė širdį. Juk kažkas pasaulyje turi galimybę skaityti rankraščius, kasinėti istorines vietas, jas tyrinėti. Gal kažkas pasaulyje ir tiesioginės perdavos būdu tebėra išsaugoję slaptas tradicijas ir receptus. Kokie laimingi žmonės, galvojau tuo metu...
Ir štai tie metai it šilko sruogas dailiai suklostė aplinkybes būtent ta trokštama kryptimi. šiandien ant mano darbo stalo guli paprastutis rausvas lapelis su užrašu: „Aromakosmetinis aliejus „Vordan karmir“. Apačioje parašyta: „tai unikalus aliejus, kuris pagamintas laikantis viduramžių receptūros, aprašytos armėniškuose rankraščiuose, ir kurią iš senosios armėnų ir kitų senųjų kalbų atkūrė gydytojas kosmetologas, Jerevano senųjų rankraščių M. Maštoco vardo Instituto (Matenadarano) mokslinis bendradarbis, biologijos mokslų kandidatas Armenas Sahakianas. Remiantis tomis viduramžių receptūromis buvo gaminamos kosmetinės priemonės, skirtos „kilnioms damoms“, jų grožiui ir jaunumui išsaugoti.“
To stebuklingo aliejaus sudėtyje rašoma: „Aliejaus pagrindą sudaro natūralūs augaliniai aliejai – gauti naudojant senąją aliejų išgavimo technologiją iš vietinių abrikosų, riešutų, kanapių. Jo sudėtyje taip pat yra žibuoklių (Viola odorata), jazminų eterinių aliejų, aliejinės smilkalinių bosvelijų (frankincenso) dervos ištraukos, armėninių šlamučių, kaukazinių liepų, irisų, vietinių pelargonijų rūšių, augančių kalnuotose, itin švariose Armėnijos vietovėse, aliejų.“
Tačiau pagrindinė to mistinio jaunystės eleksyro „veiklioji sudedamoji dalis – Ararato slėnio košenilio (Porphyrophora hamelii) ekstraktas, kuris pasižymi priešuždegiminėmis, baktericidinėmis, odos mikro cirkuliaciją atkuriančiomis, t.y. padedančiomis greičiau išsisklaidyti uždegiminiam dariniui ir aktyvinančiomis bendrąjį odos atsikūrimą, savybėmis“. štai čia ir prasideda istorija, kurią noriu jums papasakoti...
Armėnija – retųjų augalų ir rankraščių šalis
Prieš daugiau nei 5 metus, pirmą kartą atvykusi į Armėniją su atsitiktine turistų grupe ir turėdama užduotį nufilmuoti papildomos medžiagos filmui apie pergalingą lietuvių grupės įkopimą į Araratą, neįsivaizdavau, kad čia prasideda naujas ir sudėtingas mano gyvenimo etapas. Be abejo, suvokiau kokioje sudėtingoje, intriguojančioje ir paslaptingoje istorinėje bei kultūrinėje terpėje atsidūriau. Mažytėje teritorijoje tiesiog paviršiuje „gulinčios“ persipynusios persų, arabų, graikų, turkų, Bizantijos ir pačių krikščionių armėnų, o gal ir dar senesnės kultūros, kėlė pagarbą ir žadino susidomėjimą. Gamtos ir dvasinio meno paminklų grožis jaudino ir skatino norą sužinoti kažką daugiau.
Tačiau labiausiai nustebino šios mažytės šalies augalų pasaulis. Keliaudama nuo vieno vienuolyno prie kito ėjau tarsi retųjų augalų sodais. Grįžusi į Jerevaną puoliau ieškoti Raudonosios knygos. Pasirodė, kad beveik pusė Armėnijos augalų kaip tik ten ir surašyti. Armėnija ir šiaurės Iranas (teritorijos abipus ir į rytus nuo Ararato) tai vienas iš 16 žemėje priskaičiuojamų endeminių augalų regionų. Iš čia paplito augalai po visą Eurazijos žemyną, taip pat daugelis veislių natūraliai beauga tik šiame regione. Armėnija laikoma daugelio dekoratyvinių ir aromatinių augalų tėvyne. Norėjosi tyrinėti šį laukinį plytintį augalų pasaulį dar ir dar, giliau ir prasmingiau. Gimė mintis Jerevano Fizikos institute užsakyti distiliavimo aparatą ir pamėginti distiliuoti čia augančius aromatinius augalus.
Kita ne mažiau patraukli vieta Armėnijoje buvo Matenadaranas. Čia jaučiuosi ir kaip šventykloje, ir kaip namie. Galiu valandomis spoksoti į dieviško grožio miniatiūras, augalų ornamentus, tuos šimtus rankraščių, kurie kaip substancijos, kiekvienas spinduliuoja savo šviesą ir turi nepakartojamą istoriją. Armėnai, kaip sakė viena Matenadarano mokslininkė ir ekskursijų gidė, neturi namuose altorių, vietoje altoriaus guli knyga – rankraštis, Biblija...
šios vasaros nuostabi aromatinė ekspedicija taip pat baigėsi Matenadarane. Tai buvo paskutinė mūsų buvimo Armėnijoje diena. Atrodė, kad viskas, kas galėjo įvykti geriausio, jau su kaupu įvyko. Bet bendrakeleiviams pasakiau, negaliu jums neparodyti Matenadarano. Akimirksnį dvejoję užsisakėme gidę. Gidė kalbėjo formaliai, ėjome nuo vieno rankraščio prie kito, štai V a. istoriko Chorenaci traktatai, štai VII a. kartografo, matematiko ir astronomo širakaci darbai, štai XII a. mokslininko ir teisininko Mchitaro Gošo kodeksas, o štai Aristotelio veikalas, kuris apskritai išliko tik armėnų vertėjų ir perrašinėtojų triūso dėka. štai augalais dekoruotas viduramžių medicinos veikalas... Čia mūsų Reda nebeištvėrė, „ar kas nors jį išvertė, ar ruošiatės išleisti“, ji pasiteiravo. Gidė leptelėjo, „mes čia turime mokslininką, botaniką ir dvasininką, kuris visu tuo užsiima“. Čia jau ir aš suvirpėjau visomis kūno ląstelėmis... Čiupte čiupome ją už liežuvio. „Tai ar galime tą mokslininką pamatyti?“, vos ne choru sušukome. Žinoma, ji ne iš karto pasidavė, tačiau nuo mūsų klausimo jos balsas ir žvilgsnis regimai sušilo. (Esu pastebėjusi, kad žmonės kartais visai ne iš piktos valios sugeba slėpti pačius įdomiausius dalykus). Klausimą įkyriai ir nemandagiai teko pakartoti pasibaigus ekskursijai. Tada pasirodė, jog mūsų gidė yra to paslaptingo mokslininko draugė ir visokia pagalbininkė. Pasirodė, kad ir mokslininkas yra darbo vietoje, kažkur visai netoliese. Ir kad ji galinti jį mums pakviesti. Och, prisimenu, kaip jaudinausi. Net delnai suprakaitavo... Ir štai pasirodė mielas ir nepaprastai kuklus žmogus. Supratau, jog turime vos akimirką, kad sukeltume jo pasitikėjimą... Neprisimenu, kokią tiradą išdrožiau aiškindama, iš kur ir kas mes tokie. Tačiau nežinia kaip išsprūdo tikrieji žodžiai: „Kodėl jūs taip skaniai kvepiate?“ Nes tas žmogus iš tiesų gardžiai kvepėjo. Strėlė pataikė matyt tiesiai į širdį... Jis atsisuko į mūsų gidę, kuri man regis tą sceną stebėjo su nuostaba, ir paklausė, ar galėtų mus trumpam nusivesti į savo mini laboratoriją ant laiptų. Žodžiu, pasijutau kartu su grupe bėganti uždraustomis teritorijomis, rečiausių pasaulyje leidinių saugyklų koridoriais vis arčiau to nuostabaus kvapo šaltinio.
Ant stalelio koridoriaus kamputyje stovėjo dešimtys indelių su įvairiom dervom, žolėm, lapais, indeliai su eteriniais aliejais, kuriuos, kaip pasirodė, mūsų kuklusis mokslininkas (tokį vardą jam davė Kornelija) pats ir distiliuoja, aliejai tų pačių augalų, kuriuos mes irgi ką tik rinkome ir distiliavome... Laiko buvo labai mažai.
Iš mažyčio kambarėlio mokslininkas nešė vis naujas substancijas. Kažko jo klausinėjome, kažką skubiai uostėme.
Armenas Sahakianas, kaip turbūt jau supratote, toks mūsų kukliojo mokslininko tikrasis vardas, ištraukė indelį su tamsiais rutuliukais ir pasakė, štai čia košenilis. Prieš tai dažus iš košenilio matėme stende, domėjomės ar jų galima įsigyti, žinojome, kad rankraščių miniatiūros išpieštos tuo stebuklingu karminu nekeičia spalvos jau daugiau nei pusantro tūkstančio metų, kad juo buvo dažomos armėniškiems ir aplinkinių šalių kilimams naudojamos vilnos sruogos ir kad su juo buvo gaminama ypatinga kosmetika.
Karštligiškai gimdžiau planą galvoje. Jau einant atgal Matenadarano saugyklų koridoriais Armenui pasakiau, jog norėčiau su juo rengti bendrą ekspediciją, teiravausi kada geriausia atvykti. Ir turbūt tada jis pasakė, kad košenilį rinks rugsėjo gale. To ir tereikėjo. Planas buvo gatavas...
štai kodėl vėl esu Armėnijoje, ir tas rausvas lapelis „Vordan Karmir“ guli ant mano stalo nedideliame knygų prikrautame tvankokame standartinio Jerevano buto kambarėlyje, kuriame dažniausiai apsistoju, kai atvykstu čia...
Truputis armėniško košenilio istorijos
Garsusis armėniškas košenilis arba karmir vordan kaip nuo seno Armėnijoje vadinamas karminas yra gaunamas iš Porphyrophora hamelii arba raudonojo kirmino. Karminu jis vadinamas ne tik armėniškai. Visos aplinkinės tautos savinasi karmino pavadinimą ir jo gimtinę. Arabai jį vadina qirmiz „raudonas“, indai sanskrite krimiga „gautas iš vabalų“, žodžiu, kuris kilęs iš krmi „kirminas, vabalas“. Niekur toliau nepasistūmėjo prancūziškas carmin nuo žemaitiško kirmio. Žemaičiai, manau, taip pat turi visas teises savintis žodį „karminas“. Rusiški raudoni „červoncai“ irgi tos pačios kilmės, nuo žodžių „červonnyj, červ‘“ raudonas kirminas.
Manoma, kad „gyvasis dažas“, kaip košenilio purpuras buvo vadinamas, yra seniausi dažai pasaulyje. Biblijoje minimas raudonas dažas, gautas iš raudono kirmino, kurį naudojo Nojaus anūkai. III a. persų imperatorius padovanojo Romos imperatoriui Aurelianui ryškiai raudonos spalvos vilnonį kilimą. šis audeklas tapo Kapitolijaus įžymybe. Visoje Romoje sklido kalbos apie nepaprastą audeklo spalvą. O ta spalva buvo išgauta iš kažkokių kirmėlyčių, kurios ropinėjo tolimos Armėnijos stepėse. V a. pasirodė pirmieji rašytiniai liudijimai apie Ararato košenilį. „Ne veltui Ararato lyguma augina nendres, - rašė istorikas Lazaras Parbskietis. Jos gimdo kirmėles, skirtas raudonai spalvai, kuri atneša gėrį pelno ir malonumų mylėtojams“. Apie košenilį rašo viduramžių arabų kronikos. Jose dažas vadinamas kirmizu. Deja, XVI a. likimas nusisuko nuo garsiojo armėniško košenilio. Pasaulinėje rinkoje pasirodė meksikietiškas košenilis, gautas iš visai kitos rūšies kirminų, kurie gyvena ant kaktusų. Vabzdžiai iš Naujojo pasaulio buvo mažesni, tačiau jų spalva buvo dar ryškesnė, renkami jie buvo ne kartą, o 5 kartus per metus, o pigmento paruošimas – paprastesnis. Tačiau ilgai neatsilaikė ir meksikietiški kirmiai. XX a. pr. visas brangaus košenilio rūšis pakeitė pigūs anilininiai dažai, kurie, deja, kokybe niekada neprilygo tikrajam karminui. Ir kaip dažniausiai būna, istorijos ratas pasisuka ir žmonės vėl ima ilgėtis gerų, kokybiškų dalykų. 8-me pereito amžiaus dešimtmetyje Armėnijoje prasidėjo naujas košenilio tyrinėjimų etapas, kuris tęsiasi iki šiol. Jo tyrinėjimais užsiima Armėnijos Mokslų akademijos Zoologijos institutas ir mūsų jau pažįstamas Matenadarano mokslininkas Armenas, kurio tyrinėjimai susiję ne tik su dažančiomis, bet su gydomosiomis ir kosmetinėmis košenilio savybėmis.
Uždrausto košenilio rinkimas Ararato slėnyje
Puse devynių ryto mes jau Ararato slėnyje, kartu su Armenu ir jaunu jo draugu Vano, kuris domisi kilimų dažais. Naktį lijo, taigi raudonųjų kirmėlyčių žemės paviršiuje nedaug. Tai patelės, tik jos įgauna raudoną spalvą ir naudojamos kaip brangusis košenilis. Rugsėjo pabaigoje jos maždaug 6 – 7 val. ryto pradeda lįsti į žemės paviršių ir prabūna jame iki 10 val. Taigi galimybė jas pamatyti ir rinkti - trumpa. Žemės paviršiuje jos pasirodo maždaug 1 mėnesį, nuo rugsėjo iki spalio vidurio. Tuo metu jos poruojasi. Apvaisintos jos susiranda reikalingo augalo šaknis, po žeme ant jų susuka vaškinį lizdelį, jame padeda kiaušinėlius, o pačios ramiai numiršta.
Aeluropus littoralis
Phragmites australis
Nauja purpurinių kirmėlaičių karta pereidama keletą metamorfozių išaugs ant dviejų viksvuolinių š. augalų Aeluropus littoralis ir Phragmites australis šakniastiebių, maitindamasi vien jų sultimis. Armėniškas košenilis veisiasi tik stepiniuose druskožemiuose Ararato lygumoje, tačiau ne košeniliui reikalinga druskinga žemė, o augalams ant kurių šaknų jis gyvena.
Košenilio pora visiškai vienas į kitą nepanašūs vabzdžiai – patelė labiau primena storoką vikšrą, ji iš tiesų turi nemažai riebalų, o patinėlis – liesa muselė, su ilga įspūdinga dvišake uodega. Patelės žemės paviršiuje lėtai klaidžioja, o patinėliai aktyviai laksto ieškodami sau poros. Mokslininkai sako, kad patinėlis gali „pasimylėti“ iki 70 kartų, o po to jis numiršta.
Košenilio rinkimas šiuo metu Ararato druskožemiuose draudžiamas. Vietomis, kur košenilio gausiau, jį saugo net budrūs sargai, tačiau košeniliui didžiausią pavojų kelia ne Armenas ar keli jo kolegos, kurie košenilį šiuo metu renka išimtinai moksliniams tikslams, o žemių melioravimas, jų kultūrinimas ir gyvulių bandos. Kaip pasakojo Armenas, kai pragena bandas, tose vietose, ypač kai palyja, dirvožemis būna raudonas nuo košenilių „kraujo“. Gyvuliai sutrypia negiliai žemėje miegančias vabzdžių lervas.
Aeluropus littoralis šakniastiebio vieta, kurgyvena košenilis.
Rinkti košenilį nelengva. Reikia akylai žiūrėti, kad apskritai jį pamatytum, vaikščioti atsargiai, kad nesumindytum švelnių vikšrelių, atsargiai imti po vieną, kad nesumaigytum, visų nesurinkti, nes kitą pavasarį gali nelikti ką rinkti.
Slankioja mažos tamsiai raudonos uogytės, ieškodamos sau poros ir tinkamos šaknies.
Grįžusi namo, vikšrelius nuploviau nuo smėlio, apdžiovinau ir, supylusi į stiklainėlį, padėjau į šaldytuvą. Taip humaniškasis Armenas neskausmingai užmigdo vikšrelius, taip pasielgti jis rekomendavo ir man.
Viename straipsnyje apie Ararato košenilį skaičiau, jog per sezoną iš 1 druskožemių hektaro įmanoma pririnkti iki 40 kg košenilio biomasės, o tai yra 1 – 2 kg gryno karmino miltelių. Bet gal tai pavyksta labiau patyrusiems rinkėjams?
Tai visas 3 rinkėjų vieno ryto darbo rezultatas: kelios dešimtys raudonųjų kirmėlaičių...
 šiame azerbaidžaniečių tinklapyje gana išsamiai išdėstyta košenilio ir karmino istorija, jų naudojimas tradicinių kilimų dažyme ir košenilio rūšys.
Tačiau tų įstabių istorinės kosmetikos receptų yra ne tik su armėniškuoju karminu, kuris šiais laikais labai jau retas, brangus ir uždraustas daiktas. Iš Armeno pasakojimų supratau, jog jam pavyko perskaityti daug receptų su aibe augalinių substancijų, kurias galima išgauti iš čia pat augančių augalų. Kelionė į istorinės kosmetikos ir medicinos labirintus dar tik prasideda...
**************
Per Armėniją atsivėrė kelias į Iraną. Į Iraną keliavau jau ne kaip egzotikos ieškanti turistė, o kaip Rožių kultūros ir imaginacinių pasaulių tyrinėtoja, jei būtų leista taip save apibūdinti.
Per Armėniją atsivėrė kelias į svajonę, kuri kažkada galvoje sušvito dviem žodžiais: istorinė kosmetika. Tai, kas po pasaulį buvo išblaškyta, išskaidyta, šioje pasaulio kryžkelėje, per kurią ėjo ne tik užkariautojų ordos, bet suko karavanai iš Rytų į Europą ir Rusiją, kurios žmonės patys keliavo ne tik armijų sudėtyje, bet kaip studentai, mokslininkai ir pirkliai, tame kultūrų ir istorijų katile sukrito, sulipo į vieną, buvo surinkta ir surašyta kruopščių ir mokslingų žmonių, kuriais ši tauta garsėjo, į rankraščius, kuriuos šiandien galima skaityti.
Armenas man kelia ne mažesnę pagarbą ir nuostabą – tai unikalus mokslininkas, padedantis ne tik atverti paslėptą nuo šiuolaikinio žmogaus istorinę žiniją, bet ir nešantis viduramžių mokslininko fenomeno perdavą, mokslininko, kuris perskaitytas žinias ir teorijas patikrina praktiškai. Jis ne tik ant popieriaus moksliniais metodais šifruoja receptus, bet atkuria ir išbando visas aprašytas technologijas ir atkuria pačius produktus, įmanomai identiškus, pagamintus pagal istorines technologijas ir sudėtį. Armenas 12 metų dėstė istorinę žolių mediciną Jerevano medicinos institute, tiesiogiai dalindamasis su jaunais žmonėmis tomis unikaliomis žiniomis.
šifruodamas receptūras ir susidūręs su dvasiniais, maginiais, teologiniais fenomenais, Armenas nuėjo studijuoti teologijos, gavo šventimus, buvo pašvęstas į djakonus ir tuo pačiu į viduramžių teologinės medicinos paslaptis. štai kur prasideda tikroji istorinė kosmetika!
 
laimė, 2010 rugsėjis
Kvapų namai ©
 
(Nuotr. Laimės Kiškūnės, Kornelijos Česonytės)
 
 
Member since 2013.
International Federation of
Essential Oils and Aroma Trades