Magiškieji augalai

 

Maginiai augalų virsmai vasaros saulėgrįžos naktį

 

Šių metų Kvapų namų botaninė-aromatinė ekspedicija, kuri neseniai vyko Toskanoje, buvo skirta magiškiesiems augalams. Vasarvydžio proga, šio paskaitų ciklo ištrauka dalinuosi su visomis Kvapų namų gerbėjomis ir gerbėjais, mielomis klientėmis ir Kvapų namų substancijų fanėmis.

 

Laimė Kiškūnė, aromaterapeutė, Kvapų namai

 

Vieni, pagarsėję kaip gėrį ir naudą teikiantys, kiti – kaip tamsios raganystės įrankis, magiškieji augalai lydi žmoniją nuo jos istorijos pradžios. Jie augo ir priešistorinėse giriose, ir tebeauga dabar čia pat šalia mūsų. Į juos sudėtos žmogaus svajonės, baimės, viltys, neapykanta, nuodai, noras manipuliuoti, priversti.

 

Viena vertus tie dalykai prikausto dėmesį, žadina smalsumą, kita vertus, ima kirbėti abejonės – kas tai yra tikrovėje? Kodėl būtent tie augalai? Ką jie iš tikrųjų daro ir kam jie tarnauja? Tos žinios ir augalai pasiekė mus, bet kas toliau? Tema labai plati, besiliečianti su tamsiomis zonomis, nežinomybe, tikromis ar tariamomis paslaptimis ir prieštaravimais.

 

Randame nemažai įvairių šaltinių su receptais, aprašymais, sąskaitomis, ataskaitomis, bet taip pat ir daugybę melagingų įrodymų, prieštaringų liudijimų, šiuolaikinių laboratorinių tyrimų, kurie neretai yra stebinantys.

 

Kas yra magija?

Stovykla Toskanoje. Rolando Viniaus nuotr.

Žodžiai magija ar magiškas turbūt yra girdėti daugybę kartų. Bet jeigu reikėtų tiksliai apibrėžti, ką jie reiškia, veikiausiai netrukus taptų aišku, kad tai nėra toks jau paprastas dalykas. Akivaizdžiausia turbūt šių žodžių kilmė: abudu jie į kitas europietiškas kalbas atitinkamai pateko iš lotynų kalbos daiktavardžio magia, magija, burtai, kerai ir būdvardžio magicus, žavimas, kerimas, burtų, kerų, paslaptingas. Savo ruožtu į lotynų kalbą jie atėjo iš graikų μαγεία ir μαγικός, o jie, kaip manoma, iš senovės iranėniškų žodžių magu ar mogu, kurie yra siejami su protoindoeuropietiška šaknimi mehg, galėti, pajėgti, padėti; galia, kerėtojas.

 

Ilgainiui šiais žodžiais buvo imta nusakyti maginį meną (ars magica), reiškusį tokį slaptąjį meną, kuris „veikia įvykius ir sukelia stebuklus, naudodamas paslėptas gamtines galias“; taip pat tokį apeigų ar veiksmų naudojimą, kuriuo siekiama pažaboti gamtines ar antgamtines jėgas ir esybes, taip pat jomis manipuliuoti siekiant gauti iš jų kažkokios naudos.

 

Šios reikšmės rodo, kad maginis menas buvo siejamas ne su „instrumentiniu priežastingumu“ (pagrįstu empiriniu, ar vėliau moksliniu pažinimu – tarkim, veikliosios medžiagos augaluose gali gydyti), o su nepriežastiniais atitikimais ir „okultiniu priežastingumu“. Magija taip pat buvo tapatinama su religine senųjų amžių žmonių, ypač Zaratustros, išmintimi, taip pat nusakoma kaip metodas, grindžiamas ryšiu su sąmoningomis esybėmis, ypač demonais ar angelais, kuriuos nūdien linkstama suprasti kaip psichologines tikroves.

 

Turint omenyje, kad nuo XIX a. akademiniame moksle įsigalėjo triada „magija-religija-mokslas“, pirmuoju žodžiu buvo imta vadinti viską, kas aiškiai skyrėsi nuo racionalaus mokslo ir ko nebuvo galima įsprausti į vienokį ar kitokį religijos modelį. Taip jis tapo sinominišku ir „okultizmui“, ir „prietarams“, ir „neracionalumui“, ir „primityviai minčiai“. Tas lėmė padėtį, kad pirmenybė teikiama „mokslui ir racionalumui“, „religiją“ linkstama bent jau gerbti, o visus negatyvius dalykus priskirti „magijai ir okultizmui“. 

 

Nuo XII/XIII a. ėmė plėtotis natūraliosios arba gamtinės/prigimtinės magijos (magia naturalis) idėja, pagrįsta tuo, kad magija — tai „okultinis mokslas“, grindžiamas slaptomis ar slėpiningomis (t. y. okultinėmis) gamtos jėgomis, todėl buvo pabrėžiami tokie principai kaip atitikimai (korespondencijos), simpatijos ir antipatijos, signatūros (panašumai), okultinės gamtos kokybės ir t. t. Kontekste, kuris egzistavo iki Apšvietos, pasaulis buvo laikomas sukurtas Dievo, tad simboliniai atitikmenys ir signatūros buvo suvokiami kaip objektyviai esantys ženklai, kuriuos iššifravęs žmogus gali atskleisti jų maginį panaudojimą.

 

Kontekstuose, susiklosčiusiuose laikotarpiuose po Apšvietos, pasaulis įsivaizduojamas ne tiek kaip kažkas, kas buvo dieviškai sukurta, bet kas egzistuoja autonomiškai. Todėl veikiant šiuolaikinės psichologijos idėjoms atitikimai ar signatūros imami suvokti kaip konvenciniai ar individualizuoti kuriamosios vaizduotės ugdymo įrankiai.

 

Kadangi šiuolaikinėje sekuliarioje visuomenėje linkstama tikėti mokslu ir psichologija, tai atsiranda samprata, kuri įtaria egzistuojant atskirą-bet-susietą „maginę plotmę“. Ši yra laikoma paralelia žemiškai kasdienos plotmei, bet egzistuojančiai skirtingame tikrovės lygyje. Šioje plotmėje įsivaizduojamieji daiktai yra laikomi tokiais par tikrais kaip stalai ar kėdės realiame kasdieniniame pasaulyje. Manoma, kad veikiant šioje plotmėje galima daryti įtaką įvykiams kasdieniame pasaulyje. Kad ir kiek sekuliarizacijos procesai būtų įsigalėję žemiškojoje plotmėje, jie niekaip nesireiškia maginėje plotmėje, todėl negali pakirsti magijos patikimumo. Tad šiuolaikinės magijos atstovai tarsi „gyvena dviejuose pasauliuose“: jie gali reikštis kaip piliečiai, gerai prisitaikę prie nuburtintosios kasdienos, valdomos mokslo ir logikos kanonų, o savo asmeniniame gyvenime dalyvauti papildomoje burtingojoje tikrovėje, valdomoje visiškai kitos - ritualo ir vaizduotės logikos. 

 

Čia susiduriame su sąmoningomis reakcijomis ir pasipriešinimu tam, kas buvo pavadinta „pasaulio nuburtinimu“, kurį sukėlė materialistinės ir mechanicistinės pasaulėžiūros įsigalėjimas. Taigi „magija“ dabar reiškia, kad pasaulis negali būti susiaurinamas į beasmenius instrumentinio priežastingumo procesus, nes iš tikrųjų jį palaiko slaptosios okultinės jėgos ir korespondencijos (pirmesniosios yra konceptualizuojamos kaip neregimas tarpininkas tarp priežasčių ir pasekmių, lemiantis tai, ką galima pavadinti „okultiniu priežastingumu“, o paskesniosioms priežastingumas apskritai nėra būtinas, nes jas galima traktuoti kaip tai, kas kyla iš anksto nulemtos harmonijos). 

 

„Minties formą“, kuria yra pagrįstos šios pasaulėžiūros, kaip labai tiksliai apibūdino Antoine‘as Faivre‘as, sudaro: korespondencijos, gyvoji gamta, imaginacijos/mediacijos ir transmutacija. Pirmieji trys šių elementų ypač akivaizdžiai figūruoja kaip tai, kas logiškai nėra suderinama su naujomis mokslinėmis perspektyvomis, kurios pakeitė nepriežastines korespondencijas instrumentiniu priežastingumu, organinę pasaulėžiūrą mechanicistiniu požiūriu, o neoplatonišką daugiapakopį kosmosą tokiu kosmosu, kuris gali būti redukuojamas tik į judančią materiją.

 

Tad „magija“ dabar yra inovaciškai vartojama kaip terminas, kuriuo nusakoma visa tradicinio Vakarų ezoterizmo pasaulėžiūrų visuma, susidurianti su jos pagrindų puolimu nuo pat XVIII a., kai prasidėjo „pasaulio nuburtinimas“. Galima sakyti, kad tas puolimas didele dalimi prisidėjo prie ezoterinių žinių išsaugojimo ir paties ezoterizmo gyvavimo ir vystymosi.

 

Kaip prisiliesti prie augalų magijos? 

 

Iki šiol mokslininkai ginčiajasi nesutardami iš kokių augalų buvo gaunami žymiausi nemirtingumo gėrimai ambrozija ir soma. 

 

Graikų mitologijoje ambrozija yra dievų maistas, kartais dievų gėrimas, dažnai aprašomas kaip suteikiantis nemirtingumą tiems, kas jį vartoja. Ambrozija siejasi su kitu dievų maistu – nektaru. Tie abu pavadinimai, matyt, kažkada aprašė tuos pačius dalykus, tačiau Homero poemose ir vėlyvesniuose kūriniuose nektaras aprašomas kaip dievų gėrimas, o ambrozija – kaip dievų maistas. Gi Alkemenido kūriniuose nektaras yra maistas, o Sapfo ir Anaksandrido poezijoje – ambrozija yra gėrimas. Abu yra kvepiantys ir galbūt galėjo būti naudojami ritualiniuose kvepaluose ir kvepinimo ritualuose. Žodis ambrozija yra graikų kilmės, a- reiškia ne ir mbrotosmirtingas. Kai kurie mokslininkai žodį ambrozija verčia kaip „kvepiantis, aromatingas“. Homero himne Afroditei deivės naudoja ambrozijos aliejų kaip kvepalus „dieviškai saldžius ir padarytus gardžiai kvepiančiais jos labui“. 

 

Rigvedoje aprašoma soma rasa arba somos augalo sultys, kaip amrita, kurią galima laikyti gimininga graikų ambrozijai. Soma irgi yra paslaptingo augalo vardas iš kurio Indijoje buvo gaminamas gėrimas, kuris turėjo tam tikrą poveikį žmogaus protui. Tiek augalas, tiek ir iš jo gautas gėrimas buvo garbinami kaip dievai. Maždaug nuo XIX a., kai Vakarų civilizacijoje atsirado troškimas viską įvardinti ir viską išsiaiškinti, somos augalo tapatybė tapo plačių diskusijų objektu. Ir iki šiol vedų tyrinėtojai ir indologai, tiek rytuose, tiek vakaruose vis dar tebesiginčija. 

 

Vedose keliose vietose yra užuominų, kad soma pažadina, sukelia budrumą ir euforiją. Poetiniuose tekstuose, skirtuose somai, pilna metaforų ir hiperbolių. Jeigu šios metaforos išreiškia tiesioginę savijautą, kurią sukėlė somos vartojimas, tai reiškia, kad žmogus patekdavo į pakeistos sąmonės būseną ir, kad soma yra haliucinogeninis augalas. Poezijoje sakoma, kad somos sultys laša nuo sudrėkusio laiko rėčio, somos ąsotis, kuriame tas dangiškas lietus surenkamas yra kaip okeanas ir t.t. Daugiausiai diskusijų kyla dėl augalo iš kurio gaunama soma. 

 

Tačiau tiek ambrozijos, tiek somos tyrinėtojai neatkreipia dėmesio į kelis svarbius faktus – somos pašventinimo dalyviai turi laikytis tam tikrų suvaržymų. Aiškiai sakoma, kad dalyvis, prieš pradėdamas atlikinėti somos ritualus, „privalo pasninkauti tol, kol taps liesas“. Somos pašventinimas prasideda prieš aušrą, trunka visą dieną ir visą naktį. Svarbus somos ruošimo „ingredientas“ yra giesmių recitavimas ir daugelis somos ritualų nurodo, kad visas dėmesys sutelktas ne tiek į aukojamą substanciją, kiek į giesmes.(Atiratrasoma tekstai Rigvedoje). 

 

Ieškojimas substancijos, kuri turi itin stiprų haliucinogeninį poveikį moderniam žmogui, kuris nuolat prisivalgęs, jei ne persivalgęs, geria kavą, vartoja daugybę sintetinių maisto priedų ir t.t. pats savaime yra klaidingas. Tikroji soma turbūt labiau ne augalas ar augalai, kurie, be abejo, irgi buvo naudojami, bet kažkas daugiau ir labiau abstraktaus.

 

Stovykla Toskanoje. Inos Luckutės nuotr.Tad kas gi tie magiškieji augalai?

 

Ir kuo jie skiriasi nuo kitų augalų?  Ką tokio jie įgijo evoliucijos eigoje, kad tapo subtilesniojo pasaulio atstovais?

Visi augalai, kuriems priskiriamos maginės savybės, turi bendrą bruožą – jie visi yra gydomieji. Taigi jie yra naudingi ir veiklūs. Šis jų vaidmuo yra gana gerai ištyrinėtas, aprašytas farmakopėjose yra žinomos veikliosios medžiagos ir ką jos daro.

 

Tačiau ne visi gydomieji augalai yra laikomi maginiais. Magiškumo tyrimų rezultatai nėra tikslūs ir aiškūs: tai yra ritualinis augalų gebėjimas įsiterpti į nematomų galių pasaulį, padėti maldoms, recitavimams, giesmėms, kažkokiais kitais paslaptingais ingridientais, ar tiesiog savo buvimu, išjudinti tas galias. Čia nėra tik būdas pagerinti kažką, kas yra blogai, kur augalai iš tiesų vaidina labai svarbų vaidmenį, tačiau ir pritraukti naudą, gerovę, meilę, apsaugą arba išprovokuoti nemalonumus.

 

Tad kodėl tik kai kuriuos augalus iš visos jų karalystės žmogus pasirinko kaip maginius? Atsakymų yra labai daug. Magiškais laikomi augalai turi kažką universalaus ir labai seną panaudojimo istoriją. Dažniausiai jie figūruoja keliose kultūrose, seniausiuose žmonijos liudijimuose ir istoriniuose dokumentuose. Jų naudojimas buvo pažintinis ir dažnai pavojingas. Kiek žmonių per šimtmečius turėjo nusinuodyti ir susižaloti ragaudami ir tirdami augalus?

 

Nuolatiniai stebėjimai, nauji žodžiai ir patirtys vis arčiau jungė augalus su žmogaus viltimis, tikėjimais, skausmu, vienatve, ilgesiu. Priešistoriniam žmogui amžinai žaliuojantys augalai galbūt priminė nemirtingumą. Vėliau, lapų ar žiedlapių skaičius susisiejo su sakraliniais skaičiais ir inicijavo simbolius. Iki šiol trilapiai augalai – dobilai, žemuogės simbolizuoja apsaugą, siejami su dievų triada, trejybe, trijų pradų sąjunga. Penkialapiai augalai siejami su penkiais pojūčiais, penkiais elementais. 

 

Jeigu dievybės – geros ir demoniškos - valdo žmogų, jos taip pat valdo ir visą regimąjį pasaulį, ir mineralines planetas, kurių analogijas arba sąveikas ne visuomet galime perskaityti. Remiantis principu, kad pasaulis yra visuma arba vienis, gražiai hierachizuotas ir susijęs, augalai, kaip dalis visatos, yra preciziškai valdomi planetų. Valdymas dažniausiai labiausiai pasireiškia žydėjimo ir brandos metu, ypač per regimus ir kitaip juntamus „ženklus“: spalvas, formas, kvapą. Jau nuo Aristotelio laikų vyrauja signatūrų teorija, kurią vėliau plėtojo alchemikai, XVI a. Paracelsas ir XX a. antroposofai. Ši teorija suranda analogijas tarp tam tikrų augalų spalvos, formos ir žmogaus kūno dalių. 

 

Sutvirtindami ryšį tarp žmogaus ir kosmoso, augalai padeda surasti pusiausvyrą arba geriau suvokti savo troškimus. Pirmuosiuose žmonijos tekstuose ir vėlesniuose – graikų, romėnų, egiptiečių, arabų, alchemikų, vienuolių ir mokslininkų darbuose - visur rasime augalus. Krikščionių regėtojas Oswald'as Crolius'as rašo: „Visos žolės, augalai, medžiai ir visa, kas kyla iš žemės vidurių, yra tiesiog kaip knygos ir maginiai ženklai, kurie komunikuoja begalinę dievo malonę.“ 

 

Kitaip tariant, maginiai augalai, kuriuos iš daugelio pasirinko žmogus norėdamas priversti tarnauti kaip tarnaites, gydytojus, pasiuntinius, tarpininkus, gali būti pakankamai žalingi ir nužudyti  ne tik tą, kuris jų pavartos, bet ir ištisas epochas ar net šalis, atspindi patį žmogų. Jei giliau domėsimės augalų magija, dažnai sutiksime juos skirtinguose vaidmenyse ir kartais  netgi visiškai priešinguose: iš pirmo žvilgsnio visiškai nekalti ir geri augalai gali pasirodyti besą žalingi ir destruktyvūs. Iš čia kyla ir augalų baimė šiuolaikiniame pasaulyje.

 

Gana dažnai (bet ne visuomet), šaknys turi tą žalingą galią. Dėl to, kad požeminis pasaulis yra vaizduojamas(is) kaip tamsos tėvynė, kurioje gyvena demonai, mirusieji, nežinia, jis taip pat simbolizuoja paslaptingus žmogaus troškimus, ypač seksualinius, žudymą arba garbės alkį ir lengvą praturtėjimą, sritis, kurias gerai žino tie, kas užsiima juodąja magija (raganos).

 

Augalų rinkimas

 

Daugelis liudijimų yra gana prieštaringi, o taisyklės permainingos, tačiau jos visuomet pabrėžia žvaigždžių išsidėstymo svarbą maginių augalų veiksmingumui. Rinkimo metu kiekvienas iš jų turi būti visiškoje darnoje su savo planeta ir su zodiako ženklu, kuris jį valdo, todėl rinkimui itin svarbi ne tik diena, bet ir valanda. 

 

Soliariniai augalai, žinoma, labiausiai veiksmingi per vasaros solsticiją (saulėgrįžą). Tačiau svarbi ir artimiausia pilnatis.

 

Vasaros solsticijos metu renkami augalai turi būti surinkti su rasa, prieš saulės patekėjimą. Ši rasa yra laikoma „gyvybės, ilgo gyvenimo vandeniu“ ir prideda labai daug vertės soliariniams augalams. Solstcijos naktį soliariniai augalai atbaido demonus, ypač nugali Veneros augalų juodosios magijos galią.

 

Kitiems augalams itin svarbus Mėnulis. Ši planeta turi didžiulę reikšmę augalų gyvenimui. Daugelis daržininkų ir sodininkų iki šiol atidžiai laikosi Mėnulio kalendoriaus sodindami ir sėdami augalus.

 

Bendroji nuostata yra tokia, kad matomos augalo dalys – žiedai, lapai, - turi būti renkami Mėnuliui pilnėjant, o šaknys – mėnuliui dylant.

 

Būrimo augalai

 

Apsupti pavojų ir netikrumo, pilni baimės ir vilties, žmonės visuomet nori žinoti ateitį (ir kaip būna gaila dėl to kartais). Tam tikslui dažnai buvo siekiama bendravimo su dievais, dvasiomis, demonais. Ir kaip tarpininkai čia dažnai pasitelkiami augalai.

 

Drignės įkvėpdavo Delfų pitijas, kanapes, kurias Kinijoje naudoja jau 3000 metų, rekomenduojama maišyti su imbieru ateities spėjimui; musmires ir kitus grybus šamanai , kad sueitų į kontaktą su neregimomis galiomis. Populiariausi būrimo augalai - laurai, ąžuolai, gluosniai, lazdynai, migdolai, verbenos, jonažolės, kraujažolės. Net kviečių grūdai. Jie kepami keptuvėje šokinėja. Keptuvė padalinama į dvi dalis – kairę ir dešinę. Kurioje dalyje jų daugiau ir kaip išsidėstę ir sprendžiama apie tai, kas laukia ateityje.

 

Augalai ramintojai

 

Augalai padeda komunikuoti ne tik su dievais, bet ir su požeminiu pasauliu, mirusiųjų karalyste. Tai dažniausiai amžinai žaliuojantys augalai, primenantys nemirtingumą, padedantys susitaikyti su artimųjų netektimi. Tai žemės elementą valdančios planetos Saturno augalai. Žymiausi iš jų – kiparisai, pušys, taip pat irisai, bazilikai, asfodelinos, burnočiai, amalas, ankštiniai augalai.

 

Augalai saugotojai

 

Truputį nusiraminę dėl savo ateities, bet nuolat apsupti nežinomų arba numanomų pavojų, bijantys troškimų žlugimo, žmonės taip pat prašo augalų pagalbos. Apsauga, sveikata, meilė, turtas – kokia tvarka jie bebūtų išdėstyti, dažniausiai prašoma būtent šių gėrybių. 

 

Visos okultinės galios, tiek nežinomos prigimties, dažnai grėsmingos, tiek nesugaunami priešai - raganos, demonai, elementariosios kenksmingos būtybės - supo mūsų protėvius, todėl jiems reikėjo sąjungininkų, pagalbininkų. 

 

Tarp seniausių žinomų maginių tekstų yra Egipto žynių maldavimas, skirtas galingąjai Sekhmet - deivei liūtei. Ši ambivalentiška deivė laiko papirusą, ypatingai svarbų augalą, gyvenimo ir sveikatos simbolį, priešnuodį jos pačios siaubingoms galioms. 

 

Deivė turėjo savo pasiuntinius, shemayou, pasirengusius paskleisti epidemijas, užleisti nešvarumus ir visokiausios rūšies nelaimes. Todėl žyniai meldėsi. „Sveiki dievai žudikai, kurie esate čia, Sekhmet lūkesčių tenkintojai, kurie skleidžiate mirtį, kuriate nelaimes, jūs neturite man galios,“ sakė jie, laikydami papiruso formos skeptrą, kad apsaugotų ir kitus (Papyrus Leide, I)

 

Augalai saugotojai – dažniausiai soliariniai, Marso arba Jupiterio augalai - papirusai, avokadai, linai, alyvos, pelynai, jonažolės, pankoliai, paparčiai, šventagaršvės, dilgėlės, dagiai, šeivamedžiai, šermukšniai, bugieniai, ąžuolai, perkūnropės, žiognagės, vaistinės žvirbliarūtės, rūtos, česnakai.

 

Stovykla Toskanoje. Inos Luckutės nuotr.Augalai meilės magijai

 

Meilė visuomet buvo ir tebėra vienas didžiausių žmonių užsiėmimų, veikianti tiek savo kilnumu, teik savo silpnumu, nuopoliu ir savo galia.

Daug gėlių simbolizuoja meilė, o tarp jų pačios ryškiausios – lelija ir rožė. Lelija gimė iš Heros pieno. Ji padeda surasti meilę, ja apginti ir išsaugoti, jei įmanoma. Tačiau reikia pasitikėti jos magija.

Drignės – dažniausiai naudojamos suvedžiojimo praktikose. Obuoliai – būrimo įrankis, ypač tinkamas jaunoms mergaitėms. Ramunėlės – „myli-nemyli“ skaičiavimui. Verbenos – suvedžiojjimui, priviliojimui, jos Viduržemio jūros kultūroje vienas populiariausių afrodiziakų.

Šliaužiančiosios žiemės – jas reikia surinkti per solsticiją (kiti rašo per Šv. Joną) tarp pirmos ir antros val. nakties. Sekančią dieną išdžiovinti ir sumalti į miltelius. Tas, kas pirmasis įkvėps tų miltelių, jus įsimylės. Jos dar vadinama raganų žibuoklėmis.

Kanapės – ne tik pranašavimo, bet ir pririšimo augalai. Kad pririštum prie savęs asmenį, kurį įsimylėjai, Sicilijoje pakako penktadienio vidurdienį – Veneros dieną – nuvyti iš kanapių virvę ir ją tris kartus surišti jus dominančio žmogaus plaukais.

Meilės pasiuntiniai - mirtos, mandragoros, artišokai, pipirai, imbierai, gvazdikėliai, muskatai.

Mėlynžiedės cikorijos – ištikimybės palaikymo augalai.

 

 

Laimė Kiškūnė, aromaterapeutė, Kvapų namai

 

 

Iliustracijos: stovykla Toskanoje, Agnės Dičiūtės, Inos Luckutės ir Rolando Viniaus nuotr.

 

Susijusios prekės

Member since 2013.
International Federation of
Essential Oils and Aroma Trades