Natūralūs vs. sintetiniai kvapai

 

Nebūtų didelė klaida teigti, kad uoslė Vakarų civilizacijoje jau kelis pastaruosius šimtmečius yra labiausiai nuvertintas pojūtis.

Iki XX a. antrosios pusės uoslė ir kvapas buvo bemaž netyrinėjami, tačiau ir tuomet, kai apie juos imta kalbėti nuodugniau, dėmesio jie labiau susilaukė kaip psichologinis, psichofiziologinis ir fiziologinis reiškinys. Tik pastaraisiais metais apie juos prabilta kaip apie svarbų kultūros fenomeną.

Kvapo devalvavimas Europoje prasidėjo XVIII a., kai buvo iš naujo „pervertinti“ žmogaus pojūčiai. Su Apšvieta įsigalėjus racionalumui, rega buvo paversta proto šviesos ir civilizacijos matu, o jos simboline priešybe tapo uoslė, negalinti, kaip atrodė, atsikratyti ją smelkiančios barbariško iracionalumo tamsos. Tą rimtai įrodinėjo Kantas, praskynęs kelią šiuolaikinei filosofijai, o vėliau tokie mokslo korifėjai, kaip Darwinas ir Freudas.

Kvapo, kaip kultūrinio, socialinio ir istorinio fenomeno, istorija siekia patį užgimstančių žmonijos civilizacijų priešaušrį, tačiau dabartinėse Europos kalbose turime vos kelis žodžius nusakyti kvapui. Tuo tarpu įvairiais istoriniais laikotarpiais ir įvairiose geografinėse platumose būta ir tebesama olfaktorinių civilizacijų, kurios vietoje verbalinių ir vizualinių komunikacijos ženklų naudojo ar tebenaudoja olfaktorinius ženklus.

Net ir mūsų civilizacijoje vadinamasis sensoriumas (pojūtinė tarpusavio santykių ir raiškos pasaulyje ženklų suma) toli gražu reiškiasi ne vien tik verbaliniu ir vizualiniu pobūdžiu. Tarpusavio santykius sudaro šimtai įvairiopų prisilietimų, neartikuliuotų garsų, taip pat ištisa kvapų, ir ne tik parfumerijos prasme, paletė — motinos kvapas, per kurį kūdikis užmezga santykį su ja, vaikystėje mamos kepamo meduolio ar bandelių su cinamonu kvapas, pasitinkantis namuose sugrįžus iš mokyklos, chloru ir eteriu trenkianti ligoninė, mokyklos valgyklos kvapas. Per šią neišsemiamą kvapų paletę skleidėsi ištisa epocha, požiūris į vaikus, tuometiniai to, kas privatu/vieša, kodai.

Niekas geriau neatspindi XIX a. susiformavusios paradigmos apie kvapus/kvepalus, neišnykusios ir mūsų dienomis, kaip Süskindo romanas „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“. Jo herojus, perversiškas išgama Žanas Batistas Grenujis, įkūnija ne ką kitą, o XX a. vaizdinį žmogaus, kuris yra „pernelyg“ paniręs į kvapų pasaulį. 

Kvapas modernybėje buvo nutildytas, kaip kažkas nešvanku, nepadoru, instinktyvu, kaip tai, kas rausiasi po „vidurius“. Nes ką gi dar gali norėti uostyti, jei ne savo auką, nužudytojo kraują arba seksą?

Maža to, kvapas negali būti tvarkingai laikomas, yra sunkiai suskaičiuojamas, nėra varžomas sienų ir ribų. Tokia kvapo elgsena yra visiška priešingybė moderniai linearinei pasaulėvokai, kur labai aiškiai atskirta kas vieša ir kas privatu, kas objektyvu ir kas subjektyvu. Stačiai laisvosios rinkos ideologija — vertinga tai, ką gali paskaičiuoti ir įvertinti pinigais, nevertinga tai, ko negali paskaičiuoti. Tai visiškai superficial, visiškas bullshit, bet taip jau gyvename tuos 200 metų.

Kvapų reklamose toks požiūris tebėra gyvas gyvutėlis — seksas, erosas, aistros, žymios manekenės ar aktorės veidas... glamūru švytinčiame kvadratiniame plakate.

Rega nesirausia po vidurius, ji mato švytinčią išorę.

Kadangi neturime jokių aiškių kvapo konotacijų, normatyvų, kas yra geras, kokybiškas, elegantiškas, architektūriškas, šventas, sakralus ir t. t. kvapas, aukščiausiu pasiekimu tampa chemijos fabrikas. Juk, kaip rašoma kvapų reklamos vadovėliuose, niekas nežino, kas tas kvapas: „Gerbiamieji, tai juk visiška sugestija.“

Nuolat girdžiu svarstant, jog gal ta kvapų sintezė chemijos fabrike nėra toks jau blogis, juk ji, va, sukuria kvapų, kurių nėra gamtoje; be to, dirbdamas su natūraliais kvapais juk taip baisiai save riboji, o chemijos fabrikų „kvepianti“ produkcija išlaisvina ir skatina kūrybinį polėkį.

Nors, kita vertus, niekam nė į galvą nešauna, kad panašus chemijos fabrikas gamintų gerą vyną, sūrius, alyvuoges, šokoladą ir t. t. Niekas juk nesiryžta tikinti, jog plastikinė rožė - geresnė už gyvą, o kremplenas — gražesnis už natūralų šilką ar aukštos kokybės vilną. Taip yra todėl, kad skonio ir net lytėjimo pojūčio Apšvietos išminčiai taip nenuvertino kaip uoslės.

Kodėl taip nutiko? Kodėl jiems ta uoslė tapo tokia nekenčiama? Anot vienos hipotezės, tokį posūkį iš dalies galbūt lėmė tai, jog Apšvietos epocha buvo pati nešvariausia iš žinomų žmonijos istorijai, pati šlykščiausiai dvokianti. Neatsiejama nuo pramonės plėtros, staigaus miestų augimo ir baisios jų sanitarinės būklės. Švaruolis Kantas desperatiškai rašė, jog uoslė trukdanti susikaupti, jog būtų geriau, kad ši atavistinė juslė išvis išnyktų.

Kvapas iš savo sakralinių slėpinio aukštumų krito į visiškas žemumas — šventumo kvapas, Rojaus sodų kvapas, alcheminė vidinės Tiesos esencija liko sentimentalus prisiminimas, o jo Mistinės rožės aromato antiteze tapo sintetinis „rožės“ kvapas. Tai, kas buvo Rosa mystica, virto banaliu Rose fragrance/Rose aroma/Rose absolute replacer.

Dabartiniai olfaktoriniai kodai labiau tarnauja tam, kad žmones nuasmenintų, niveliuotų, nuskurdintų jų emocijas ir jausmus, sunaikintų individualumą. Sintetiniai kvepalai agresyviai kėsinasi ir į aplinką — jie slopina mus supančius kvapus (taip pat ir mielus artimus natūralius kvapus) arba tiesiog užgrobia teritoriją, kurioje pasklinda. Pagrindiniai reikalavimai jiems — tai trukmė ir intensyvumas. Paklusdami primygtinam modernybės režimo liepimui vengti jausmų ir ypač emocijų, sintetiniai kvapai neugdo ir nelavina jausmų, juoba nepadeda skleistis aukštesniajai prigimčiai.

Negalėčiau atsakyti, ar esama sintetinės molekulės, kuri sukeltų tokį džiaugsmo pliūpsnį, koks užlieja kvėptelėjus apelsinų ar mandarinų. Sintetinis melionų kvapas?...

 

 

laimė kiškūnė

2017 (C)

 

Iliustracijos: kadras iš filmo Kvepalai: vieno žudiko istorija; Guess Night kvepalų reklama. 

Member since 2013.
International Federation of
Essential Oils and Aroma Trades