Naujienų prenumerata
Smilkalų kūrimo popietė
Atskirtis tarp mūsų ir reiškinio ar daikto paprastai esti visatos gilumo, tol kol nesužinome paslapties, o ta paslaptis labai paprasta – visi esame vienis. Net jeigu uždegdami smilkalą išgirstame indišką muziką ar pasineriame į rytietiškų dvasinių praktikų pasaulį, ar mintimis keliaujame į katalikų ar stačiatikių bažnyčią, kur jaučiame miros ir frankincenso, smilkomų dervų kvapus, tikriausiai nedažnai susimąstome kas tie kvapai, iš kur jie atkeliauja, iš ko jie, kaip sunkiai jie padaromi. Išlaikydami saugų atstumą tarp savęs subjekto ar objekto tik įsivaizduojame patiriantys tikrovę, tačiau esame toli nuo žinių. Šioje vietoje verta prisiminti vieną Franco Kafkos istoriją apie mažą būtybę Odradek‘ą – daiktą be tikslo ir priežasties. Tokiu daiktu ar reiškiniu gali pasirodyti ir smilkalas. Tačiau pasigilinę į tūkstantmetę smilkalų istoriją suvoksime kokia reikšmė ir vertė suteikiama smilkalams, kokią vietą įvairių šalių kultūrose užėmė į dangų kylantys kvepiantys dūmai. Ši kvepianti auka dievams ir vienintelis būdas su jais užmegzti ryšį šiomis dienomis turi daug paprastesnį naudojimo spektrą: nuo patalpų kvepinimo iki aromaterapijos seanso, kiek rečiau – dvasinėms praktikoms, meditacijai, kontempliacijai.
Smilkalus turi ir smilko tikriausiai kiekvienas iš mūsų, tačiau šiuo metu išaugus smilkalų paklausai dažniausiai galima nusipirkti kažką nieko bendro neturintį su smilkalais. Tokių aromatinių pagaliukų gamyboje nenaudojami nei tikri eteriniai aliejai, dervos ar aromatinės žolės, nei kvapni mediena ar prieskoniai. Ir nors chemijoje išmirkytas bambuko pagaliukas gali pasirodyti kvapnus, tačiau dėl nenatūralių sudedamųjų dalių aplinka bus nuodijama, nes degimo procesu išlaisvintos nenatūralios medžiagos sklis ore, pateks ant odos, į kvėpavimo takus. Tuo tarpu tikrieji smilkalai pakilėja sielą, natūralios kvapiosios medžiagos teigiamai veikia savijautą, gerina fizinę ir dvasinę sveikatą, valo erdvę. Daugelis dvasinių praktikų yra siejami būtent su smilkalo dūmo prezencija, o kasdienybės pertrūkiai be to sunkiai įsivaizduojami.
Galima ilgai ir daug samprotauti apie tokį archetipinį reiškinį kaip smilkalai ir smilkymas, tačiau noras įminti paslaptį ir peržengti visatos gilumo atskirtį gali tapti nenugalima vilione - pamėginti pagaminti smilkalus patiems. Tai nėra visai paprasta, tačiau tai ir nėra neįmanoma.
Smilkalų gamybai reikia šiokių tokių prietaisų, šiek tiek žinių ir nusimanymo ir, žinoma, tinkamų medžiagų, kad pagamintų smilkalų dūmas kvepėtų ne laužu, o prakilniu smilkalu...
Vieną šeštadienio popietę buvo nuspręsta susirinkti ir kiek iš arčiau susipažinti su smilkalų kūrimo technika ir filosofija.
Aptariame smilkalų rūšis, jų istorijos fragmentus. Pasiruošiame medžiagas, kurias naudosime kūryboje: dervas (skystas ir kietas), prieskonius, medienas, žoles, anglį. Itin svarbią vietą smilkalų kokybės procese užima kokybiškas medžiagų malimo malūnas ir kiti smulkinimui reikalingi indai. Geriausia nenaudoti elektrinių malimo mašinėlių, nes malant tokiu būdu organinės medžiagos įkaista ir dalis kvapiųjų medžiagų išgaruoja arba suyra.
Smilkalų kūrimą galima prilyginti kvapo ar kvepalų kūrimui, nes turime visą eilę kvapiųjų medžiagų, kurias reikia dailiai sukomponuoti į kvapo erdvę, kai ši pradės skleistis ugniai palietus mūsų kūrinį. Šis komponavimas yra ypatingai įdomus procesas, todėl kad daugelis dervų ir kvapiųjų augalų degdami paskleidžia visai kitokius kvapus, nei būdami ramybės būsenoje, todėl būtina turėti šalia įkaitintą anglies gabaliuką, kad galėtume pasibandyti kaip kvepia viena ar kita mūsų smilkalų sudedamoji dalis, arba jų kompozicija.
Smilkalų dirbtuves nufotografavo ir įspūdžius aprašė K. Česonytė
2010
