Istoriniai Egipto kvepalai

Ne vieno antikos autorių veikaluose esama likę nupasakojimų, kaip kvapiosios substancijos keliavo aplink Viduržemio jūrą. Iš šių įvairių aprašymų matyti, jog Egiptas, ypač faraonų laikais, labai daug kvapiųjų substancijų (kai kurių nūdienos archeologų skaičiavimais gal net 80 %) atsigabendavo iš tolimų ir ne tokių tolimų kraštų: iš Arabijos, iš Viduržemio jūros salų – Kipro, Chijo ir Kretos, iš Nilo aukštupio. Ypač kvepalų importas Egipte suklestėjo XIII a. pr. m. e, kai šalį valdė Ramzis Didysis.

Kvepalų pramonė tuo metu jau buvo išvystyta Kretoje, Kipre ir Dele. Kasinėjant vakarinio Peloponeso miestą Pilą (XVIII a. pr. m. e.), kuriame, pasak Homero, karaliavo Nestoras, buvo rasta ne tik molinių lentelių įrašų, bet ir su kvepalininkyste susijusių rykų, spaustuvų, statinių. O kai archeologai nustatė, jog Mikėnuose gamintų daiktų buvo rasta Egipte, o egiptiečių – Mikėnuose, atkrito visos abejonės, kad kvapnūs aliejai tuomet buvo pakankamai svarbi prekė.

Įsivaizduoti, kaip kvapniąsias substancijas išgaudavo asirai, leidžia iššifruotos Senosios Asirų karalystės molinių lentelių knygos. Ir ką gi, matyti, kad jose aprašyti kvepalų gamybos būdai ypatingai nesiskiria nuo tų metodų, kuriuos kiek vėliau naudos Egipto ir Graikijos meistrai. Kvepalams gaminti buvo naudojamos kvapniosios dervos, žolės, prieskoniai, medienos, aliejus, vanduo ir medus. Iš kvepalų gamybos paletės buvo išimtas tiktai vynas, kuris „palengvina“ daugelio sudedamųjų dalių kvapą. Egiptiečius itin traukė Laimingosios Arabijos kvapai: frankincensas ir mira. Plinijus Vyresnysis I m. e. a. rašė, kad tos ištaigios substancijos, kvepalai ir kvapnūs tepalai, džiugina žmones, o smilkalai – dievus šventyklose.

Ištaigingiausioji Kleopatra vien tik rankoms suminkštinti ir iškvėpinti per kartą suvartodavo tepalų už 400 denarų. Plinijaus dienomis už šią sumą buvo galima nupirkti vieną svarą (0,453 kg) kvapiojo tepalo, o paprastas lauko darbininkas per dieną tenkindavosi maždaug vieno denaro atlyginimu. Pasakojama, kad Atėnų diduomenė po vonių gausiai tepdavosi kūną ir masažuodavo kojas bei pėdas Egipto kvepalais. Kad kvepalai, vadinami bendru pavadinimu Egipto kvepalai, buvo gerai žinomi ir senovės Graikijoje, ir kituose antikos pasaulio kraštuose, liudija ir tai, jog Aristotelio mokinys Teofrastas (IV-III a. pr. m. e.) ne tik užsimena apie juos ne vieną kartą, net ir parašo garsų veikalą „Apie kvapus“.

Plinijų stulbino kvepalų netvarumas: „Kvepalai yra pačios nesaikingiausios ištaigos dalykas (materia luxus maxime supervacui); perlus ir brangenybes bent jau paveldi įpėdiniai, drabužiai irgi tveria kurį laiką, bet kvepalams išsivedėti ir išnykti tereikia valandų (unguenta ilico expirant ac suis moriuntur horis). Pagrindinis patarimas yra tas, kad moteriai einant pro šalį jie turi patraukti net tą, kuris labai užsiėmęs. Kainuoja jie daugiau nei 400 denarų už svarą!“. Pasibaisėjusiam istorikui telieka konstatuoti, kad „tiek išleidžiama už kažkieno kito jaučiamą malonumą, kadangi pats išsikvėpinusysis jų neužuodžia“ (tanti emitur voluptas aliena; etenim odorem qui gerit, ipse non sentit).

Sandariai uždaryti kvepalai išsaugodavo kvapą pakankamai ilgai, nelygu kokie ingredientai jį sudarė. Teofrastas sako, jog moterims ypač magėjo įsigyti ilgai tveriančių kvepalų, tad kvepalininkams, matyt, buvo ko nertis iš kailio. Trapūs gėlių kvapai nebuvo būdingi Egipto kvepalams, jie būdavo gaminami iš dervų, šaknų, žievės. Tačiau supilti į alebastrines dėžutes ir stiklinius indelius, jie ilgai išlikdavo kvapnūs, todėl labai tiko kelionėms.

Dešimt ir daugiau metų gali išsilaikyti vaškiniai kvepalai su mira, cinamonais ir kasijomis. Bet gėlių kvepalai yra trumpalaikiai. Išimtis –irisai: jų kvepalai galėjo išstovėti bent šešerius metus, o tinkamai laikomi, kaip teigia kai kurie autoriai, ir visus 20 metų.

Antikinių kvepalų pavadinimas dažniausiai buvo susijęs su pagrindiniu ingredientu arba kilmės vieta. Vienus kvepalus nurungdavo kiti, visai kaip šiandien. Pagrindiniai ingredientai dažnai išlikdavo tie patys, tačiau skyrėsi jų augimo vieta, augalų įpročiai, taip pat daug lėmė gamybos metodai, saugojimo sąlygos ir žinoma – kvepalininko meistriškumas.

Vienu metu, pavyzdžiui, buvo ypač populiarūs Korinte pagaminti irisų kvepalai, bet vėliau jiems teko užleisti vietą kvepalams iš Mažosios Azijos miesto Kiziko. šafranas iš Rodo salos buvo labiau vertinamas negu šafranas iš Kilikijos, o Egipto cyprinum – henos žiedų kvepalai – išstūmė kipriečių kvepalininkų gamintus panašius kvepalus. Ilgainiui kvepalų kompozicijos darėsi sudėtingesnės. Net į rožių, atkeliavusių iš Irano ir Kinijos į Viduržemio jūros pakrantes, kvepalus buvo dedama papildomų ingredientų, kurie turėjo sustiprinti jų kvapą ir padaryti jį tvaresnį.

Teofrastas pažymi, kad griežtų taisyklių, kaip kvepaluose naudoti prieskonius, nebuvo. Anot jo, beveik visuomet buvo garantuotas neblogas rezultatas. Laisvu prieskonių proporcijų keitimu Teofrastas aiškina bene labiausiai antikoje žinomų kyfi kvepalų įvairovę. Patirtis gaminant kietuosius kvepalus šiandien tai patvirtina.

Net jei kvepalai buvo gaminami pagal tą patį receptą, jų aromatą ir ypatumus lemdavo prieskonių, žolių, sėklų ar dervų kokybė, taip pat subrendimo laipsnis, meistriškumas ir naudojami reikmenys. Tačiau tai neturėtų trikdyti, nes mes paprastai uostome ne vieną kurią substanciją, o jų pilnatį.

Laimė
2010 gegužės 20 d.
 

Remiantis istoriniais įrašais ir archeologiniais dokumentais, per keletą pastarųjų metų pavyko atkurti šešis istorinius Egipto kvepalus.

Apie natūralią ir gyvąją  kosmetiką; straipsniai, receptai, patarimai