Naujienų prenumerata
Eterinių aliejų poveikis energetiniams centrams
Jei norime įžengti į tauriųjų kvapų ir gydančių aromatų pasaulį, vien žinių apie kvapus nepakanka, reikia su jais susipažinti ir susieiti tartum su savo geriausiais draugais. Per jėgą jie nesiperša: kiek jiems atsiversime patys, tiek jie atsivers mums.
Nėra vienas į kitą panašaus eterinio aliejaus, kiekvienas jų išsiskiria tik jam vienam būdingomis ypatybėmis, duodančioms jam galią savaip perteikti gyvybinę gamtos energiją – tą visa smelkiantį visuotinės gyvybės pradą, kuris įvairiuose kraštuose buvo žinomas pačiais įvairiausiais pavadinimais – Vakaruose gydytojas alchemikas Paracelsas jį vadino archeus, Tolimuosiuose Rytuose tai buvo principas, nuo seno vadintas či, o Indijoje – prāņa.
Kvapų visuma yra bekraštis vandenynas, kurioje be gairių nebūtų įmanoma susiorientuoti, tad tiems, kas nori saugiai į jį leistis, didele paspirtimi tapo čakrų ir meridianų sistemos, padedančios veiksmingiau nustatyti, kaip mūsų kūną veikia kitos gamtos substancijos, koks aliejus ar aliejų mišinys kokiai kūno vietai yra pats tinkamiausias. Tie orientyrai toli gražu nėra mįslingi ženklai, įmenami tik kažkokiems „išrinktiesiems“. Esame Gamtos vaikai ir jei paklūstame jos veikimo principams, ji pati tampa mumis besirūpinančia ir mus ugdančia Motina.
Paprasčiausias atsakymas būtų, jog tai septynios kūno sritys ar septyni jo centrai, kuriuose reiškiasi pradas, atveriantis kažką, kas žmoguje yra netvaru, kažką, kas pranoksta mūsų paviršinę egoistinę savimonę. Antikiniuose šaltiniuose nurodoma, jog kai kurios kūno vietos esančios sielos arba gyvybės buveinės – tarp jų dažniau paminimi kraujas, širdis ir kvėpavimas.
Tantros dvasinės disciplinos tekstuose sakoma: „Eteris esti ausyse, oras – odoje, ugnis – akyse, vanduo – liežuvyje, žemė – šnervėse“.
Platonas „Timėjuje“ išskiria žemesniąją sielą – geismingą žmogaus dalį, besivaikančią kūniškų malonumų, ir aukštesniąją sielą – dvasinę jo dalį, kuri spiria kūnišką pradą kilti aukštyn. „Timėjuje“ dėstoma, kad sielos jėga gyvenanti drėgnoje substancijoje, kurios tikrieji namai yra smegenyse, aukštesniosios sielos buveinėje. Tačiau smegenys yra sujungtos su vyro varpa per širdies centrą, o centriniu stuburo kanalu susijungia su jo uretra. Veikiant netikrajam erosui sielos skystis iš smegenų nuteka stuburo kanalu žemyn ir išsilieja iš varpos kaip sėkla, kuri turi galią sukurti naują gyvą būtybę kaip tik dėl to, kad esanti sielos skystis.
„Timėjuje“ dėstoma Platono doktrina siejasi su hindų tantriniu mokymu apie kuņdalinī galią. šiame mokyme nurodoma, kad prigimtinė arba tikroji kuņdalinī ar sielos buveinė esanti pačiame smegenų viršuje. Jei ji esti toje vietoje, tai reiškia, kad jogas (ar Platono filosofas) yra pasiekęs vienybę su dieviškumu. Kuņdalinī jėga, kuri, kaip ir Platono aiškinime, esanti įsikūnijusi sėkloje, neišskaistintame asmenyje iš smegenų stuburu leidžiasi į lytinius organus, sukeldama lytinės sueities geismą, o ne troškimą pasiekti dievišką susijungimą.
Abiejose čia paminėtose tradicijose figūruoja gyvatės simbolis. Senovės graikų raštijoje nugaros smegenys buvo metaforiškai siejamos su gyvate, o tantros tradicija kuņdalinī jėgą nusakė kaip gyvatę, kuri pažadinta ima šliaužti stuburo kanalu aukštyn.
Vedose pagrindine sąmonės buveine buvo laikoma širdis – tokio požiūrio liekanų tebesama ir mūsų kasdienėje kalboje - „priimti į širdį“, „mokytis širdimi“, „pažinti širdimi“, „girdėti širdimi“, „jausti širdimi“.
Vedų tekstuose teigiama, jog kol siela nėra įsikūnijusi arba esti besapnio miego būklėje, tol pažinimas nevyksta. Tačiau, kai siela įsikūnijanti, jai tampa reikalingi įrankiai patirti ir pažinti pasaulį. Tam reikalingos juslės, tam tikri vidiniai įrankiai arba vadinamieji kanalai, kuriuos pažadina jutimų objektai.
Tų įrankių yra 10 ir jie dalijami į 2 klases: 5 juslės arba suvokimo organai – ausis (klausa), oda (jutimas ir lytėjimas), akis (rega), liežuvis (skonis), nosis (kvapas) ir 5 veiksmo organai – burna, rankos, kojos, išangė ir genitalijos, – kurie reaguoja į jusles arba, kitaip tariant, atlieka griebimo, ėjimo, šalinimo ir dauginimosi veiksmus, taip atsiliepdami į sielos norą pažinti pasaulį. Jie dar vadinami aferentiniais, arba įcentriniais, ir eferentiniais, arba išcentriniais, impulsais.
Vakarų psichologija teigia, kad pojūčiai nesuteikia mums visumos vaizdo, bet tik jutimų įvairovę. Senuosiuose mokymuose nuolat tvirtinama, kad tie „pojūčių taškai“ turi būti surinkti draugėn ir sujungti į vienovę. Sakoma, jog nereikia žiūrėti į dangų, kad ten rastum Dievą. Jis yra kiekvieno mūsų viduje, nes kiekviename mūsų yra dieviškojo prado kibirkštėlė. Esame kaip kibirkštys, lekiančios iš ugnies, – kibirkščių daugybė, bet liepsna viena.
šiandien dažnai susiduriame su neautentiškais mėginimais aprašyti čakras grynai materialistiniu arba fiziologiniu požiūriu. Tačiau Sielos buveinės arba gyvybinės jėgos centrai nėra fiziologijos pažinimo objektas, nes, kaip teigia hermetinė išmintis, žemesnysis pradas negalįs pažinti aukštesniojo.
Tai augalų gyvybiniai syvai, jų kvapiosios esencijos, kurios daro didelį poveikį ne tik fiziniam, bet taip pat emociniam ir dvasiniam kūnui. Nuo seniausių laikų pripažįstama, kad egzistuoja ryšys tarp kvapo ir žmogaus mentalinės, emocinės bei fizinės būsenos. Žmonės nuo seno aromatinėmis medžiagomis gydė daugybę protinių, emocinių ir fizinių ligų, pradedant isterija, nevaldomo pykčio priepuoliais, silpnaprotyste, atminties praradimu, neviltimi, nusivylimu ir baigiant raupsuotųjų, karių, gladiatorių žaizdomis ar gimdymo kančiomis.
Kvapiosios augalų substancijos ir eteriniai aliejai visose tradicinėse medicinose (kinų, Tibeto, Indijos, Australijos aborigenų, indėnų, afrikiečių ir kt.) yra laikomi vienu svarbiausių dvasinės sveikatos pagrindų.
Laikote rankose ypatingus eterinių aliejų mišinius. Jie pagrįsti visiškai kitokiu požiūriu į mums labiau įprastą aromaterapijos sampratą. Remdamasis Rytų tradicinės medicinos principais, juos sukūrė ir subalansavo Londone veikiančio Tradicinės žolių medicinos ir aromaterapijos instituto įkūrėjas ir direktorius, vienas garsiausių šiuolaikinės aromaterapijos specialistų pasaulyje Gabrielis Mojay. šiuolaikinės aromaterapijos meno ir Rytų tradicinės medicinos sistemų, į kurias jis gilinosi visą gyvenimą, išmanymas padėjo jam genialiai sujungti aromaterapiją su pagrindiniais Rytų medicinos metodais: akupunktūra, šiacu, ajurvediniais masažais.
