Naujienų prenumerata
Augalų ir eterinių aliejų poveikis kūno gyvybinei energijai ir meridianams
Tradicinė Kinijos kultūra, kuri pradėjo formuotis dar istorijos priešaušryje, be kitų ypatybių, išsiskiria ir itin savitu požiūriu į procesus, susijusius su gyvybės raiška, sveikata ir ligomis. Sveikatos puoselėjimo ir ligų gydymo metodai, šiame civilizacijos žaizdre klostęsi ne vieną tūkstantmetį, ilgainiui tapo pagrindu tam visuotinio gydymo menui, kurį dabar įprasta vadinti tradicine kinų medicina (zhōngyī).
Pamatiniu klasikinės kinų medicinos veikalu yra laikomas Huángdì Nèijīng („Geltonojo imperatoriaus vidaus kanoninė knyga“), maždaug 1-ajame amžiuje pr. m. e. galutinai susiklostęs traktatas, kuriame mitinis Geltonasis imperatorius diskutuoja su savo ministrais. šis veikalas susideda iš dviejų knygų, kurių kiekvieną sudaro 81 skyrius. Pirmojoje knygoje Suwen („Paprasti klausimai“) dėstomi teoriniai medicinos pagrindai, taip pat diagnozavimo ir gydymo metodai, o antrojoje, Lingshu („Stebuklinga ašis“), nuodugniai gvildenami akupunktūros dalykai. Pastaroji knyga dėl savo temos dar vadinama ir Zhenjīng („Akupunktūros kanoninė knyga“). Kinų medicinai svarbus veikalas yra ir pirmasis farmakologijos traktatas Shén nóng běn cǎo jīng („šenongo („Dieviškojo žemdirbio) žolelių ir šaknų kanoninė knyga“), kuriame pateikiama žinių apie 252 žolių, tarp jų ir arbatos, gydomąsias savybes.
Be traktatų, skirtų išimtinai medicinos klausimams, žinių apie ligas ir jų gydymą galima rasti ir kituose klasikiniuose veikaluose, tarp jų ir geografijos traktate Shānhǎi Jīng („Kalnų ir jūrų kanoninė knyga“).
Dào (道) – tai kelias ar metodas, kuriuos siekiama darniai gyventi palaikant harmoningą sambūvį tarp Žemės ir Dangaus, kurie gimsta iš Didžiojo Prado (taiji), savo ruožtu besirandančio iš pirminio Niekio wú (無).
Žmogus, užsimojęs sekti dào, stengiasi, kad jo vidinis ir išorinis gyvenimas taptų subalansuota yīn (in) ir yáng (jang) jėgų raiška. Jis santūrūs valgydamas ir gerdamas, keliasi ir gulasi paklusdamas Gamtos ritmui. Visame kame stengiasi, kad kūnas eitų išvien su siela.
„Geltonojo imperatoriaus vidaus kanoninėje knygoje“ rašoma, kad „tik tobulas išminčius išgali eiti teisiuoju Keliu, todėl jo kūnas neturi ydų ir neligoja. Jei daiktai neišklysta iš teisiojo Kelio, tai neišsenka ir jų gyvybinė galia. Keturi metų laikai ir yīn ir yáng – tai visa, kas esti, šaknys. Todėl tobulas išminčius pavasarį ir vasarą rūpinasi yáng galia, o rudenį ir žiemą rūpinasi yīn galia. Tas, kas nepaiso keturių metų laikų ir yīn ir yáng galių qi judėjimo, pasmerkia save kančioms ir mirčiai, o tas, kas paiso jo, išvengia ligų. Tai ir vadinama Kelio atradimu. Tobulas išminčius gydo ligą, kol ji dar nepasireiškė, ir įveda organizme tvarką dar iki to, kol kūnas nepakriko. Vartoti vaistus, kai liga jau pasireiškė, ir motis vesti tvarką, kai sveikata jau pairo, yra tas pats, kas šokti kasti šulinį pajutus troškulį, ar pulti gaminti ginklus užvirus mūšiui“.
Daosų atsiskyrėliai taip pat plėtojo sėklos sulaikymo psichotechnikas, kuriomis buvo siekiama priversti jos dvasinę esenciją pakilti aukštyn į smegenis ir sukelti šią substanciją atitinkančiose dvasinėse plotmėse neperkeistą kūną taurinančius vidinius alcheminius virsmus. Tangų dinastijos (618–907 m.) laikais ezoteriniai seksualinės energijos valdymo metodai buvo praktikuojami siekiant tapti nemirtingais, o Sungų dinastijos (960–1279 m.) laikais susiklosto sistemingas mokymas apie qi, kylančią į viršų fǔ (fu)lataku ir besileidžiančia žemyn zàng (dzang) lataku, apytaką.
Qi (či) – viena esminių tradicinės Kinijos kultūros sąvokų. Anot Vidurio karalystės mąstytojų, qi, besireiškianti kaip gyvybės jėga arba dvasinė energija, smelkia visa, kas tik egzistuoja. ši sąvoka, dar traktuojama kaip „energijos srautas“, pažodžiui gali būti verčiama kaip „oras“ arba „kvėpavimas“ (žodis tiānqì („dangaus kvėpavimas“) nūdieniam kinui yra tiesiog elementarus oras). Tokį prasmių lauką patvirtina ir ideogramą qi tradiciškai perteikiantis hieroglifas 氣, kuris etimologiškai yra aiškinamas kaip „garas (气), kylantis verdant ryžius (米)“.
Kadangi žmogus yra visuotinės Gamtos dalis – mikrokosmas, arba, pasak pačių senovės kinų, mažasis Dangus ir Žemė, – jis yra tų pačių vyriškųjų ir moteriškųjų pradmenų sąveikos padarinys kaip ir visa visata – makrokosmas. Vyriškasis pradmuo reiškiasi kaip yáng jėga, o moteriškasis kaip yīn jėga – dvi priešingos, tačiau sykiu viena kitą papildančios ir neatidalijamos visuotinės galios. šiedvi jėgos – yīn ir yáng – vienodai reiškiasi ir vyruose, ir moteryse.
Yīn, kaip teigiama, esanti materialumo ir realumo raiškos jėga. Tai esaties pradas, kuriame vyrauja tamsos elementas ir kuris laiduoja būties regimumą bei stabilumą. Jį reprezentuoja naktis ir tokios savybės kaip pasyvumas, moteriškumas ir leismas (laida, sėda, leidimasis žemyn);
o yáng – nematerialumo ir nerealumo raiškos jėga, t.y. esaties pradas, kuriame nusveria vaiskumas ir kuris laiduoja būties neregimumą bei permainingumą. Jį reprezentuoja diena ir tokios savybės kaip aktyvumas, šviesumas, vyriškumas, kilsmas (teka, kilimas aukštyn).
šių vienas be kito negalinčių egzistuoti pradų raiška niekada nesiliauja ir netampa stabiliu būviu: jie įkūnija dinamišką įtampą, tarpusavio priklausomybę ir kaitą.
Yáng, šviesos pradas, sunkiasi iš odos porų ir sergsti kūno „išorę“ – odos ir raumenų apvalkalą, kurį kontroliuoja Ginančioji qi (wèi qi). Tai apsauginė kūno energija – jėga, kuri padeda priešintis virusams, bakterijoms, grybeliams ir kitiems visokeriopiems užpuolikams.
Yīn, tamsos pradas, cirkuliuoja penkiuose vidaus organuose ir maitina „vidų“ – kūne esančius gyvybinius organus, kuriuos palaiko meridianais tekanti Maitinančioji či (yíng qi).
Jei žmogui trūksta yáng energijos – jį krečia šaltis, drebulys, apima nuovargis, slegia motyvacijos stoka. Tokiu atveju jam gali gerai padėti šildantys ir gyvybingi EA, tokie kaip rozmarinų ar imbierų.
Iš EA, kurie mažina yáng, paminėtini vokiškų ramunėlių ir melisų EA. Vokiška ramunėlė ypač gerai varo karštį iš Skrandžio ir Kepenų, taip pat pagerina savijautą žmonių, kuriuos kamuoja gastritas, dirglumas ir galvos skausmas. Melisų aliejus valo karštį iš širdies ir padeda sumažinti širdies plakimą.
Rožių aliejus ypač tinka, kai yīn ima stigti širdžiai. Be to, jis itin padeda nuo nerimo, troškulio, nemigos ir naktinio prakaitavimo. Pelargonija stiprina plaučių yīn ir yra nepamainoma nuo labai sauso kosulio.
Yīn ir yáng ir penkių fazių (wǔxíng) teorijos yra tie du stulpai, į kuriuos remiasi tradicinė kinų medicinos pastatas. Iš šiųdviejų kanoninių medicinos mokslų, kurie pradiniu etapu plėtojosi nepriklausomai, chronologiškai ankstyvesnė veikiausiai yra Penkių fazių teorija – jos susiklostymas datuojamas 476 – 221 m. pr. m. erą. Ligoms diagnozuoti ir gydyti penkių fazių teorija buvo pasitelkta, kaip manoma, gerokai vėliau – Sungų dinastijos laikotarpiu.
Vadinamosios penkios fazės ar permainos – tai penki yīn ir yáng energijos dinamiški būviai, reprezentuojantys ne tiek medžiaginį pradą ar jo struktūrą, kiek kryptingus virsmo ir plėtotės procesus, kurie labiausiai ir domino senovės kinų mąstytojus.
Antroji fazė – Ugnis (huǒ) – itin ekspansyvios ir spindulingos energijos būvis, vasaros, vidurdienio ir popietės metas. Ugnis, iš Medžio perimanti užsidegimą judėti ir vystytis, reprezentuoja karštį ir kilimą aukštyn. ši fazė siejama su sąmoningumu ir tapatybe.
Trečioji fazė – Žemė (tǔ) – tai būvis, kai yīn ima leistis materialiųjų pavidalų link. Žemė, reprezentuojanti virsmą ir maitinamąsias bei kaupimo savybes, dominuoja vėlyvą vasarą ir ankstyvą rudenį, „prinokusių vaisių metą“ ir vakarėjant. Žemė, kuri nėra atskiriama nuo Ugnies, prisotina sąmonę konkrečių minčių, o Dvasiai suteikia kūninius pavidalus.
Ketvirtoji fazė – Metalas (jīn) – energiją kaupiantis ir sintetinantis yīn virsmo būvis. Metalas, reprezentuojantis brandą, sunokimą ir santalką, įima formuojančiąją Žemės prigimtį ir ištobulina ją suteikdamas tvarką ir apibrėžtumą. Metalo metas yra ruduo, vakaras, prietema.
Penktoji fazė – Vanduo (shuǐ)– statiškas yīn būvis, žiemos miego ir nakties metas. Vanduo, siejamas su vėsumu, suirimu, pergimimu ir išlaikymu, reprezentuoja polinkį judėti žemyn.
Penkių fazių teorijoje esti dar du būdai jų savybėms nustatyti – tai radimosi ar gimties (shēng) ciklas ir irimo ar tramdymo (kè) ciklas. Radimosi ciklas, siejamas su yīn, nusako natūralią penkių fazių tvarką: gimimas (Medis, kuris maitina Ugnį), augimas (Ugnis, kuri kuria Žemę (pelenai), maitinimas (Žemė, kuri augina Metalą), subrendimas (Metalas, kuris neša Vandenį) ir suirimas (Vanduo, kuris maitina Medį).
Tramdymo (arba kontrolės) ciklas, siejamas su yáng, nusako tai, kaip viena fazė sulaiko ir tramdo viena kitą. šis ciklas, kaip atsvara radimosi ciklui, palaiko būtiną balansą. Tramdymas reiškiasi taip: Medis purena Žemę, Ugnis lydo Metalą, Žemė sulaiko ar sugeria Vandenį, Metalas kerta ir skaldo Medį, o Vanduo gesina Ugnį.
Tiems, kas mokėsi ar mokosi modernios Vakarų medicinos, ši gydymo sistema galbūt gali pasirodyti visiškai neįtikinama. Tačiau veltis į ginčą, kuri iš jų yra geresnė ar teisingesnė vargu bau būtų prasminga, ypač atsižvelgiant į tai, kad tradicinė kinų medicina remiasi į tūkstantmečiais plėtotas filosofines ir metafizines sampratas, kurių taip ir nepavyko sugriauti redukuotiems scientistiniams modeliams, lėmusiems pozityvių mokslų raidą Vakaruose po šviečiamosios epochos.
Svarbiausia suvokti, kad nieku būdu negalima dėti lygybės ženklo tarp zàngfǔ organų ir žmogaus fizinio kūno dalių, į kuriuos gilinamasi per anatomijos paskaitas. Zàngfǔ organus veikiau reikėtų suvokti kaip funkcijų, kurios suteikia galimybę žmogaus kūnui reikštis platesniame kosmose, metafizines reprezentacijas ar kaip transformacinių vyksmų ir jų išdavų simbolinėje kūno topografijoje nusakymo sistemą, o ne kaip anatominės struktūros elementus. Juoba, kad senovės kinų gydytojams ir pats kūnas buvo ne tiek fizinė, kiek energetinė substancija, nieku būdu neskaidytina atskiromis dalimis. ši samprata dar vadinama „organų įvaizdžio“ (zàng xiàng) teorija, anot kurios zàngfǔ organai egzistuoja „šešėlinio“ ar subtiliojo kūno viduje (zàng), bet jų fiziologinė veikla ir patologiniai pakitimai atsispindi išorėje.
Tradicinės kinų medicinos puoselėtojų pirmučiausias tikslas – laiduoti įstabią gyvybės, tokia, kokia ji yra, apytaką, užtikrinti gerą savijautą, saugoti nuo ligų ir stiprinti bei gražinti fizinį kūną. Modernus žmogus yra taip įtikėjęs, jog jam kažkas suteikė neatimamą teisę kištis į Gamtą ir jos procesus, kad jei kuo dar ir pasikliauja, tai tik chirurgija: juk ji suteikia galimybę amputuoti organus, persodinti juos ar pakeisti dirbtiniais. Tradicinė pasaulėvoka buvo grindžiama mintimi, kad žmogus esąs neatsiejama Gamtos dalis ir kad jo fizinė sveikata priklausanti nuo Gamtos dėsnių laikymosi. Jei žmogus pasiligojąs, tai jį pagydyti galįs tik metodas, leidžiantis atkurti jo darnų sambūvį su Gamtos dėsniais. Zàngfǔ organai kaip tik ir yra tie centrai, nuo kurių raiškos priklauso žmogaus kūno darningas sambūvis su Gamta ir jos visuotine santvarka.
Energija, cirkuliuojanti nuo momens iki pat kojų pirštų galiukų, sudaro ištisą sistemą, kuri padalijama į atskiras posistemes, susijusias su kiekvienu minėtu organu. Tas su organais susijusias posistemes priimta vadinti meridianais (jīngmài) arba latakais (jīngluò). Meridianų sistema yra tas apytakos tinklas, kuriuo kraujas ir energija patenka į organus. Kūne esama dvylikos pagrindinių meridianų:
Energija meridianais cirkuliuoja tokia tvarka: pradeda tekėti plaučių meridiane, tada išteka iš jo ir paeiliui teka per visus išvardytus meridianus iki pat kepenų meridiano, o po jo vėl atiteka į plaučių meridianą.
Kiekvienas patiriame džiaugsmą ar palaimą (xǐ), pyktį (nù), nerimą ar rūpestį (sī), liūdesį ar melancholiją (bēi) ir baimę ar siaubą (kǒng), tačiau galbūt nė nepagalvojame, kad šios emocijos kažkaip lemia mūsų bendrą savijautą.
Kinų tradicinės medicinos atstovams, priešingai, šios penkios emocijos (kiti kinų medicinos autoritetai skiria septynias emocijas) yra išskirtinai svarbūs vidiniai veiksniai, lemiantys ligas, tikrosios įvairiopų negalavimų vidinės priežastys. Kaip kūno fiziologinės reakcijos į aplinkos dirgiklius šios emocijos pačios savaime nėra patogeniniai veiksniai, tačiau reikšdamosi per smarkiai ar per ilgai jos netrunka paveikti Zàngfǔ organų veiklą ir sutrikdo qi tėkmę. O pastarajai ėmus stabčioti ir strigti meridianų sistemose, prasideda įvairūs organų bei kūno audinių veiklos sutrikimai, savo ruožtu virstantys patologiniais simptomais.
Apie kiekvienam meridianui subalansuotus sinerginius eterinių aliejų mišinius sužinokite čia.
