Naujienų prenumerata
"Vilniaus kvapas"
Kaip buvo kuriami „Senojo“ ir „Naujojo“ Vilniaus kvapai?
Kvapų namuose baigėsi įdomus ir sudėtingas procesas – Vilniaus kvapų kūrimas. Procesas jau tapo prisiminimu, o kvapus dvi pirmąsias rugsėjo savaites dar buvo galima pauostyti reklaminėje kolonoje, esančioje prie Vilniaus ir Gedimino gatvių sankryžos.
„Senojo“ ir „naujojo“ Vilniaus kvapai šioje kolonoje buvo išpurškiami kas pusvalandį ir pagal kvapo kūrėjų ir pateikimo sumanytojų norą tuojau pat išsisklaidydavo, kaip ir privalu kvapui – pabrėžiant jo trumpalaikiškumą ir sklidimą erdvėje bei laike, nepaisant mūsų norų, erdvės užtvarų ir laiko ribų...
Jeigu nespėjote apsilankyti prie "kvapų kolonos" ar tiesiog norite juos pažinti giliau, galite užsukti į Kvapų namus ir pauostyti tuos pačius „senojo“ ir „naujojo“ Vilniaus kvapus, tik jau tiesiai iš buteliukų ir tiek laiko, kiek jums norėsis.
„Senojo“ ir „naujojo“ Vilniaus kvapų autoriai:
Lukas, tapytojas iš Kauno;
Jolanta, dizainerė, gimusi ir gyvenanti Vilniuje,
Chrisas, menininkas iš Niujorko;
Monika, dizainerė iš Varšuvos;
Audronė, geografė, grupės kuratorė;
Laimė, kvapų laboratorijos vedėja ir šių eilučių autorė.
Kvapo kūrimo laboratorija Kvapų namuose buvo viena iš puikiai sumanyto tarptautinio renginio "5 Vilniaus pojūčiai: Vilniaus suvenyro kūrimas", pagal "Vilnius Europos kultūros sostinė 2009" programą, laboratorijų.
Į Vilnių iš 10 įvairių pasaulio šalių, o taip pat ir Lietuvos atvyko 20 jaunų dizainerių, kurie pasiskirstė į 5 pojūčių laboratorijas. Laboratorijoms vadovavo specialistai bei grupę administruojantys kuratoriai.
***
Vienos iš mūsų kvapų grupės kūrėjų, viešnios iš Lenkijos, dizainerės Monikos Wocial dėka, buvo užfiksuota daug nuostabių kvapo kūrimo akimirkų.
Vilniaus kvapo kūrimo procesas, kaip ir kitų Vilniaus pojūčių suvenyrų kūrimo procesai, susidėjo iš kelių etapų.
Pirmoji savaitė buvo pasirinkimo etapas, t.y. apsisprendimas dirbti su kuriuo nors iš 5 pojūčių.
Uoslė ir kvapas – praktiškai nepažįstama medžiaga, sunkiai pasiduodanti pajungimui, valdymui, loginiam apskaičiavimui, tai gerokai baugino daugelį dalyvių, nes jų dauguma, kaip įprasta mūsų vakarietiškoje kultūroje, buvo susiję su išimtinai vizualiniais dalykais, juos studijavę, juos kuriantys, juos išmanantys.
Antrasis etapas, kuris vyko Kvapų namuose, buvo skirtas susipažinimui su aromatinėmis medžiagomis „kandidatėmis“ arba būsima darbine medžiaga.
Tas pirmadienio vidurdienis tiek man – atsakingai už laboratoriją, tiek žmonėms pasirinkusiems uoslės pojūtį - buvo labai jaudinantis. Man – tai buvo neramus laukimas, mėginant įsivaizduoti kokie žmonės pasirinko Kvapų namų laboratoriją, nes aš žinojau, kad būtent tų žmonių „kvapas“ bus esminis faktorius nulemsiantis tai, kas po poros dienų gims kaip istorinis, pirmą kartą sukurtas Vilniaus kvapas. Tų pasirinkusiųjų laukė durys į naują, stebuklingą, užburiantį, nepažįstamą, jaudinantį kvapiųjų pirmapradžių substancijų pasaulį.
Trečiasis etapas buvo olfaktorinė kelionė po istoriškai ir geografiškai sudėtingą, daugiakultūrį ir daugiasluoksnį Vilnių.
Saulėtą antradienio rytą, rugsėjo 1-ąją, „nosies vadovaujamą“ kelionę pradėjome Vilniaus Šv. Dvasios ortodoksų bažnyčioje. Tai buvo lengviausias kelionės postovis. Čia nesunkiai galėjome atskirti smilkomą saldžią žemišką mirą, skaidrų beveik transcendentinį frankincensą, lelijų, gvazdikų, žvakių kvapą, kuris susiliejo į vientisą olfaktorinę erdvę, kurią esame įpratę vadinti „ortodoksų kvapu“.
Toliau kelionė sunkėjo - Bernardinų bažnyčia jau neturėjo tokių aiškiai išreikštų kvapų, joje subtiliai pynėsi saldūs, kartūs, netgi rūgštoki, sausi, drėgni, aitrūs, švelnūs seno medžio, lako, dulkių, sienų, smilkalų dūmų kvapai.
Po Bernardinų sekė nuolat keliautojų ir atvykėlių minimas „laukinis“ Vilnelės pakrančių kvapas, kuris tą saulėtą vaiskų rytą buvo nuaustas iš jau lengvai rudenį menančios aitriai vystančios žolės, vaiskaus oro, vandens, dumblių, šviežių grybų, drėgnos žemės aromatų...
Toliau nosys (ir alkis :) mus nuvedė į „Baltuosius dramblius“, na, jūs juos žinote – Vilniaus požemiai, jaunimo pamėgta vieta, rytietiški prieskoniai, rūsio mūro sienų drėgmė ir molis...
Universitetas – rankraštynas. Uostykite knygas! Tai teikia ne tik saldų malonumą - kuo senesnės knygos, tuo saldžiau jos kvepia, bet ir daugybę informacijos, kurios akimis neperskaitysite...
Ir olfaktoriškai pati sudėtingiausia vieta – Šnipiškės vs „Europos“ dangoraižiai. Tame mažame mediniame Vilniaus „miestelyje“ dar galima atrasti kvapų, kurie po kelerių metų tikriausiai teliks jau tik mūsų atmintyse... iš ano, kadaise taip įvairiopai kvepėjusio Vilniaus... kuris šiandien jau beveik bekvapis, lyginant su kvapais, tvyrojusiais šiame mieste, kad ir prieš 15 metų.
Ketvirtasis Vilniaus kvapo kūrimo etapas prasidėjo trečiadienį Kvapų namuose.
Šita diena buvo paskutinis kvapo stebuklo įsikūnijimo laikas - kulminacija, po to jau teliko tik leisti „senojo“ ir „naujojo“ Vilniaus kvapams tinkamai sklisti...
Paskutiniajame etape buvo sumontuotas kvapų skleidimo aparatas, kurio pagalba buvo galima užuosti Vilniaus kvapus...
***
...Kai po kelių dienų kalbėjomės su renginio organizatorėmis apie renginio rezultatus, apie pojūčius, jų sąsajas su istoriniais prisiminimais, apie kvapą ir jo keliamus prisiminimus, viena Kvapų namų klientė čia pat netikėtai patvirtino tiesą, kad kvapai grąžina prisiminimus pačiu netikėčiausiu būdu. Ji mėgavosi kvapais sudėtais ant Kvapų namų stalo ir staiga uosdama kvapą iš vieno mažo buteliuko moteris nuščiuvo. Pradžioje tas kvapas jai pasirodė labai netikėtas, veik nepažįstamas ir tuo pat metu tarsi stipriai pažįstamas. Kas tai? Išsiaiškinome, kad tai Keoros arba kvapiojo pandano ataras iš Indijos.
Kvapusis pandanas yra labai gražus, nepaprastai kvapnus egzotiškas augalas, kuris auga atogrąžose, pradedant Indija ir baigiant Tailandu. To augalo kvapnūs ne tik žiedai iš kurių nuo labai senų laikų distiliuojami atarai, bet ir lapai. Tie lapai, kurie nuimami prieš distiliavimą nuo žiedynų yra labai populiarūs Šri Lankoje kaip aštrūs prieskoniai, bet labiausiai pandano lapai vertinami Pietryčių Azijoje: Tailande, Malaizijoje, Indonezijoje, Bali saloje. Jais kvėpinami ryžiai. Ryžiai pagaminti kokosų piene ir pagardinti pandanu yra toks puikus tų kraštų delikatesas, kad valgomas vienas be jokių priedų. Skaniausi ryžiai yra pagaminti garuose mažuose pandano lapų indeliuose.
Tačiau labiausiai pandanas naudojamas saldumynuose, kokosų gėrimuose ir saldžiuose ryžių pudinguose. Taip kvapiojo pandano kvapas iš mažutėlio buteliuko pažadino aimę malonių prisiminimų iš kelionės į tolimąjį Tailandą. „Kvapai pažadina tiek daug malonių prisiminimų“, šypsodamasi pati sau ištarė moteris...
***
Širdingiausiai dėkoju visiems kvapų laboratorijos dalyviams – Vilniaus kvapo kūrėjams - ir viso renginio organizatoriams. Deja, žodis „dėkoju“ beveik nieko nepasako apie tą ypatingą atmosferą, vienas kito pajautimą, apie tą tikrąją alchemiją, kuri vyko mūsų sielose tas kelias dienas; apie tą didžią kelionę per pasaulio kultūras ir istorijas, per vietas ir atmintis, kuri vyko prie nedidelio stalo mažuose Kvapų namuose, apie Kelionę kvapiųjų substancijų pagalba įlydant Vilniaus orą su jo istorija ir kultūra, su visais buvusiais, esamais ir būsimais keliautojais ir atvykėliais, kurie nors trumpą akimirką stabtelės atokvėpio po Vilniaus Angelo sparnais, į didžiąją pasaulio kvapų simfoniją, vėduoklę, puokštę ir vaivorykštę...
Dėkoju kuratorei Audronei Alijošiūtei už begalinį atsidavimą kvapams ir žmonėms, už nuoširdžiausią bendradarbiavimą, už pažintį...
Monikai Wocial dėkoju ne tik už nuostabiai įamžintas Kvapo laboratorijos akimirkas, bet ir už elegantiškai bei meniškai pamatytą Vilnių, Wilno, kaip Monika kartojo savo kalba...
Jūsų laimė,
Kvapų namai, 2009, rugpjūčio 27 - rugsėjo 5 d.
