Naujienų prenumerata
„Metų laikų kvapai: vasara“
Aštuonios vasaros kvapo žolės
Augalų simbolizmo ištakos
Daugelis mokslininkų, tyrinėjančių gamtą ir augalus, buvo mokomi griežtai laikytis loginės minties bei kontroliuojamų eksperimentų seka paremtų faktų, kurie vieninteliai laikomi tikruoju mokslu. Tačiau daugelis tų pačių mokslininkų kažkuriame gyvenimo tarpsnyje ima suvokti, jog mokslo progresas kyla iš intuityvių įžvalgų, kurios itin dažnai išnyra iš netikėtų paralelių, kombinacijų ar nelauktų atradimų, kurie niekaip negali atsirasti vien iš loginio mąstymo. Šiuo požiūriu mokslas priartėja prie meno ir tampa į jį panašus. Meninis mąstymas, jei taip galima pavadinti, yra būdingas bet kurios visuomenės pasaulio supratimui. Jis yra didelė bendros pasaulinės kultūros dalis.
Kvapų kultūros paskaitomis, seminarais, straipsniais taip pat stengiamės atkreipti jūsų dėmesį į tai, kaip ankstesnės žmonijos kartos ir civilizacijos, kurios turėjo mažiau sąlyčio su itin racionaliu ir eksperimentiniu mokslu, būdingu nūdienai, mokėjo paaiškinti augalų pasaulio stebėjimus. Dalis jų tapo filosofijos ir religijos dalimi, tačiau ir be jų žmonės aiškinosi tiek retus, tiek ir kasdienius reiškinius ir teikė jiems vienokią ar kitokią reikšmę. Šis aiškinimasis yra tikrasis simbolizmo šaltinis, kuris įtikinamai parodo, jog žmogaus mąstymui reikia kur kas daugiau, nei tik analitinio, tegu ir itin išvystyto, mokslinio požiūrio. Daugeliui reiškinių paaiškinti reikia kur kas platesnės, netgi visą apimančios, pasaulėžiūros. O daugelis simbolinių aiškinimų įgavo kūną mituose ar pasakose.
Biologai itin dažnai junta, jog augalo neįmanoma paaiškinti vien tik kaip biocheminės struktūros, o augalo savybės pranoksta jo sudėtinių dalių savybių sumą. Todėl nenuostabu, kad mūsų protėviai augalams priskyrė ir į juos projektavo tiek daug žmogiškų bei dieviškų savybių.
Turime viltį, jog ir šie straipsniai bent truputį paskleis šviesos apie augalų kultūrines ir tradicines simbolines prasmes, kurios išsikristalizavo per tūkstantmečius žmonėms gyvenant kur kas artimesnėje draugijoje su augalais, nei gyvename dabar.
Pasaulio augalų simbolizmas yra labai platus, todėl kiekvieną kartą paliečiame tik mažą jo dalelę. Šį kartą apsiribosime „artimesniais“ mums, t.y. Viduržemio jūros regiono, augalais. „Artimesniais“ juos galime vadinti su tam tikrom išlygom, nes daugelis tų augalų, kurie jau keletą šimtmečių vienaip ar kitaip gyvena šalia mūsų, vis tik yra atkeliavę iš gerokai egzotiškesnių kraštų – Indijos, Persijos, Indonezijos, Afrikos.
Kaip liudija istoriniai šaltiniai, senuosius vaistinius, aromatinius. dekoratyvinius augalus žmonės nuo neatmenamų laikų naudojo šventyklose, kapavietėse, valdovų rūmuose. Šiandien daugelio simboliais tapusių augalų ir jų antrinių metabolitų, t.y. eterinių aliejų, savybės yra patikrintos loginiu eksperimentiniu mokslu ir patvirtintos jų gydomosios galios.
Augalų simbolizmo era, taip jaudinusi žmones ir apėmusi 4 -5 tūkstantmečius, ėmė blėsti ankstyvaisiais Modernizmo amžiais - Apšvietos laikotarpiu. Šiuo metu augalai vėl populiarėja, tačiau kol kas tik kaip patalpų ar sodų dekoracija, ar vaistažolės, be gilesnės simbolinės ir transcendentinės prasmės...
Lietuviškos vasaros kvapas
Taigi...
tegu permainingos lietuviškos vasaros kvapą išreiškia aštuonios žalios žolės. Jeigu jas sudėtume į išmoningą kvapų puokštę, gautume itin subtilų, lengvai kaitinantį ir džiovinantį vasaros dvelksmą, gyvybės, sveikatos, geros nuotaikos ir šviesios dvasios šaltinį, malonų ir giedrą, kaip pati vasara.
Puokštės komponavimui turime visą, ko reikia: pauosčius tuos vidurvasario kvepalus pirmiausiai padvelkia gaivus, balzamiškas nemariųjų mirtų lapelių kvapas, vos vos vėluodamos nukvimpa saldžios ir lengvos, tarsi nuaustos iš ryto rūko, kvapiųjų šalavijų sruogos, čia pat ir takūs it ūmaus vasaros lietaus šuorai nučiurlena žali citrininių mėtų kvapo srautai, kartu su savo džiaugsminga tėkme atnešdami kilnų ir karališkai taurų bazilikų ir tulasių gūsį, juos ramina ir motiniškai „prilaiko“ gėliški ir sodrūs pelargonijų kvapai, maloniai, santūriai tą puokštę pasaldina melisų lapeliai. Regis jau turime išbaigtą, veik tobulą vidurvasario kvapą...
Tačiau kokia vasara be kaitros? Be aitrių, medumi kvepiančių čiobrelių? Juk tai sausai karštas Vasaros alcheminės Ugnies kvapas! Stiprus, neužgožiamas, kaip pati gyvybė, kaip žolės veržimasis iš juodos žemės glėbio, kaip atgal į žemę krentančio vaisiaus pirmapradis triukšmas!
Žemė... Ar įmanomi kvepalai be žemės kvapo? Be tos substancijos, kuri suteikia visam kam pagrindą, darniai sujungdama į visumą tiek įvairiausių gaidų ir priegaidžių? Gamta nepašykštėjo žemės kvapų, išreikštų pačiais netikėčiausiais būdais. Žalia žolė, išoriškai panaši į mėtą ar melisą, kvepianti šlapia žeme, samanomis, šiaudų ražienomis. Kas ji? Ilgai jūsų nevarginsime ir atskleisime paslaptį - tai pačiulis.
Štai ir visas aštuonetas žalių žolių, dailiai sugulusių į vasaros kvepalų puokštę.
Šios kvapnios žolės džiugina ne tik savo kvapu ar vaistinėmis savybėmis, jos daugeliui žmonių įkvėpdavo vaizdinius, asociacijas, kol ilgainiui virto simboliais. Nei viena kultūra ir klasikinė medicina neapsiėjo be šių žolių pagalbos.
