Naujienų prenumerata

Šiek tiek lietuviškos alchemijos bibliniuose Armėnijos kalnuose, III dalis

 <<<...I dalis; II dalis

 

Ramunė ŽUKAUSKIENĖ

 

šiek tiek distiliacijos

 

Turbūt keista, kai apie svarbiausią kelionės tikslą prabylama pasakojimo

pabaigoje? Gal dėl to, kad daugelis čia apžvelgtų dalykų - jau praeitis,

o išdistiliuotos medžiagos, supilstytos į mažus buteliukus - vis dar su mumis.

 

V.Sargsiano ūkyje kelionės pradžioje apsistojome ne šiaip sau. Čia

mūsų laukė keletą vagų specialiai mums išauginto violetinio baziliko.

šiuos ryškiaspalvius augalėlius žirklėmis karpydavome nuo stiebų saulei dar

neįsiplieskus ir sunešdavome į pavėsinę. Kvapas aplink tvyrodavo

verčiantis iš koto, dėl to buvo labai įdomu, į ką jis transformuosis

distiliavimo aparate. Beje, jis pagal Laimės brėžinius S.Hovsepyano

rūpesčiu buvo pagamintas Jerevano fizikos institute. Taigi aparato pirmasis

krikštas atiteko bazilikui.

Svetimai akiai į nedidelį teleskopą panašus įrenginys kukliomis lauko

sąlygomis veikė nepriekaištingai. Turint omenyje ir tai, kad aušinimui

reikalingo tekančio vandens turėjome ribotą laiką. Teliko pritaikyti

vieną gudrybę, kurią Laimė buvo užfiksavusi savo dokumentiniame filme

apie Graso distiliavimo meistrus. Kad būtų

sumažintas garų nuostolis kondensatoriaus ir vamzdžio jungtį reikėdavo apvynioti

medvilnine marle, sutepta tešla iš miltų ir vandens.

švelniai melsvai pilkas vandenėlis su ryškiai geltona aliejaus dėme.

Salsvas, subtilus, bet vis dar prieskoningas, nors ir sodrų žaliavos aštrumą

praradęs kvapas - toks bazilikas liko po distiliavimo proceso.

Distiliavome ir dar kitą prieskonį, - to paties ūkininko išaugintus ir

sudžiovintus peletrūnus.

 

Kiti bandymai vyko Avuc Taro oazėje su skirtinga žaliava. Tiesa, Laimė

iš pradžių nuogąstavo, kad augalus šiame kalnų parke radome gerokai

pačirškintus saulės. Bet netrukus įsitikinome, kad sudžiūvusiuose

augalėliuose kvapiosios medžiagos buvo tarsi užsikonservavusios.

Akyse ir dabar stovi vaizdas, kaip medžių šešėlyje grupelė žmonių po vieną

rūšiuoja ant šlaitų iki vidurdienio surinktus augalėlius: dviejų rūšių

čiobrelius, kraujažoles, citrinuku pramintą žolelę, šlamučius, galbaną..

Būta ir kitokių "žaidimų" su augalais. Aptikę himalajinio

kiečio (pelyno) augimvietes, šios žolės distiliavimui nerinkome. Tačiau

prisiskynėme jos savo reikmėms. Gal kas tikėjosi namie pasigaminsiąs

"žaliąją fėją", kitaip absentą, juolab seniausią jo receptą Laimė padiktavo.

Kiti sakėsi parsivešią smilkymui. Svaiginančiu jo aromatu mėgavomės ir

vietoje. Net išdrįsome kelis ryšelius palapinėje pasikabinti.

Patikėkite, geriau dėl to nemiegojome, bet štai skorpionų, gyvačių ir kitų

nelabųjų (išskyrus skruzdeles) viduje nesulaukėme.

 

JULIJA

 

"Užsimerkiu ir matau vaizdą - stoviu ant kalno, kvepia čiobreliais, priešais

ant kito kalno matau Avuc Taro griuvėsius. Saulė dar tik teka,

oras gaivus gaivus, mergaitės ramiai renka žoleles".

LAIMĖ

 

"Labai likau patenkinta tuo, kokia po distiliavimo tapo kraujažolė.

Jos kvapas sužavėjo mane grožiu.

Armėnijos čiobrelis man pasirodė dar gražesnis nei

Provanso: turtingesnis, pilnesnis, gilesnis, alchemiškesnis - gal todėl,

kad tiek daug rankų jį rinko. Gavome ne tik to augalėlio, bet

ir visos mūsų būties, kuria čia gyvenome tomis dienomis, distiliatą.

Rezultatą žodžiais apibendrinti sunku.

 

Galbano, kitaip ferulos, distiliatas gavosi kaip tik toks, kokio aš ir

tikėjausi. Nors ši gamyba buvo visiškas eksperimentas, nebuvau tikra, ar

teisingai šį augalą distiliuojame. Tačiau gavome tai, ko reikėjo, ir man

tai buvo maloni staigmena.

Vis dėlto reikia nepamiršti, kad tai, ką darėme Armėnijoje, buvo tik

gražus žaidimas. Tam, kad gautume labai gražią substanciją, reikia

praktikuotis ne mažiau nei penketą-šešetą metų..."

 

SONETA

 

'Pamačiau, kaip vyksta eterinių aliejų, kuriais ir mes prekiaujame,

gamyba. Galėsiu ir savo klientams papasakoti. Dabar turėsiu visai

kitokios patirties ir kitokių jausmų, siejančių su eteriais."

 

šiek tiek apie riziką, prietarus ir gerą baigtį

 

Jei nežinai, geriau prilaikyk liežuvį. šią taisyklę dar kartą patikrinau

Armėnijoje. Prisimenu, kaip pirmąją dieną greta glėbio bazilikų Laimė

užsiminė apie šio augalo pavojus nėščiosioms. Tąsyk labai neapdairiai

išpyškinau, kad tokių mūsų tryliktuko kompanijoje nėra. Po šios replikos

aplik stojo tyla, o Renatos veidu nuslinko švelni šypsenėlė. Tai štai, kodėl

jos palaidinė laisvo kirpimo...

 

Tolybė, karštis, laukinės sąlygos,

nežinomybė, nėščiosioms ne itin draugiški kvapai... Ar tam pasišovusi

besilaukianti moteris yra lengvabūdė, o gal atvirkščiai - apdovanota

dieviška intuicija, kad nieko blogo neatsitiks?

 

RENATA

 

"Mus nuolat stabdo visokios baimės. Ir sunkiausias dalykas yra priimti

sprendimą. Kad važiuosiu, buvau nusprendusi anksčiau, nei sužinojau, kad

laukiuosi.

 

Kaip nusiteiki, taip ir padarai. Bet kelionėje nebuvo

labai sunku. Manimi rūpinosi ir globojo visa grupė. Vien mintis apie tai

suteikdavo energijos ir stiprybės.

 

Be to, mano padėtis nebuvo labai ypatinga. Prieš kelionę Vilniuje

jaučiausi kur kas prasčiau - būdavo bloga, negera, silpna, griuvinėdavau,

daug miegojau.

 

O kelionėje išbuvau beveik nemiegojusi. Tai buvo labai įdomu pačiai. Gal

stiprybės suteikė saulė, gal magnetiniai kalnų laukai, vienuolyno, prie

kurio gyvenome, energija, įspūdžiai? Be to, manau, kad mūsų organizmuose yra

labai daug rezervų, kurių mes iki galo nepanaudojame. O nėštumas, ko

gero, organizmą dar papildomai mobilizuoja.

Galvojau, kai grįšiu, kaip griūsiu į lovą ir sveikata sugrius... Bet nieko

panašaus nenutiko. Matyt Armėnijoje pasikroviau energijos.

 

Vis galvoju, kad senovėje kaimo moterys būdamos nėščios nešiodavo

sunkius kibirus, nudirbdavo lauko darbus. Jos neturėdavo kitokio

pasirinkimo. Nebuvo ir draudimų, informacijos, kas gali kelti grėsmę.

Manau, kad nėščiosios ir dabar turėtų kuo mažiau paisyti prietarų."

 

P.S. Renatai sausio 30 gimė po Armėniją keliavusi dukrelė Sofija...

 

šiek tiek reziumė

 

GIEDRĖ

 

"Sunkiausia buvo grįžti į civilizaciją. Bet pirmą savaitę skraidžiau it ant

sparnų. Žinoma, jie greitai buvo "pakirpti" kasdienių

rūpesčių, bet į kalnus mane gana dažnai grąžindavo žolelės, džiūvusios

kambary ir pripildydavusios jį maloniausių kvapų. Dažniau pradėdavau

įsiklausyti į save ir matyti tarsi iš išorės..."

 

RŪTA

 

"Reikia pamiršti katalogines keliones, susirasti kompaniją, su kuria būtų

įdomu, turėti įdomų tikslą ir važiuoti. Tai gali būti aromatinė kelionė,

piligriminė ar panaši..."

 

 

Nuotraukos:

L.Kiškūnės
R.Žukauskienės
R.Daunoravičienės
J.Ruseckajos
G.šilinskaitės
I.Mačionytės
Dovanų kuponas