Naujienų prenumerata
Šiek tiek lietuviškos alchemijos bibliniuose Armėnijos kalnuose, II dalis
Ramunė ŽUKAUSKIENĖ
šiek tiek pavojų: gyvatė klausėsi paskaitos
Bet kuriuo paros metu - dieną rinkdami žoleles kalnų
šlaituose, vakarop klajodami vienuolyno griuvėsiais ar sutemus eidami į
vienintelę mūsų maudyklą prie riešutmedžių, turėjome naudotis dar vienu
instrumentu - kalnų lazdomis. Tik jos mums buvo daugiau reikalingos ne
atramai. Baksnodami lazdelėmis priešais save baidydavome tariamus
skorpionus ir gyvates.
Laimė teigė, - nė vieno iš šių padarų per ankstesnes keliones Armėnjos
kalnuose nemačiusi - tik jų paliktas šliūžes. Tačiau pati nuolatos
rūpestingai primindavo, kad turime saugotis. Pasak Seržo, Armėnijos
skorpionai nėra mirtinai pavojingi, bet nuodų poveikis vis viena nemalonus.
O nuodingų gyvačių čia yra net keturių rūšių. Tuo įsitikinti turėjome tik
vieną progą.
Sėdėjome Avuc Taro riešutmedžių oazėje, distiliavome surinktus
čiobrelius ir fiksavome Laimės paskaitą užrašuose. Staiga akis aukštyn
pakėlusi Rūta neįtikėtinai ramiu balsu pareiškė matanti gyvatę. Vos už
poros metrų nuo mūsų ji gracingai leidosi medžio kamienu žemyn.
Nedidelė giurza atšliaužė ne iš smalsumo. Veikiausiai ją atviliojo oazės
drėgmė. Juk mūsų "okupuotas" šaltinis buvo vienintelė vandens versmė ir
žmonėms, ir vietos gyvūnijai. Tad iš aplinkinių krūmų ne kartą pabaidėme
baugštų driežą, o kai kurie tvirtino matę ir nuskuodžiančią iguaną.
Baksnojimas lazdomis kelionėje tapo tarsi įgimtu įpročiu. Tokiu pat įprastu
dalyku buvo dieną ir naktį jausti kūnu ropojančias skruzdėles. Visa laimė,
kad šie vabzdžiai Armėnijoje - taikūs: jie nei gnybia, nei "taškosi"
rūgštimi. Vis dėlto mane asmeniškai šis potyris beveik savaitę persekiojo ir
po kelionės. Naktimis vis rodėsi, kad kažkas prabėgo kakta ar nulindo už
alkūnės...
šiek tiek mistikos ir metafizikos: iš kur tos galios?
Laimei tikrai esu dėkinga už puikią kelionės režisūrą. Judėdami jos
suplanuotu maršrutu, pamatėme ne tik gamtinę Armėnijos įvairovę. Nuo
Ararato lygumų, aplankę Chor Virapo vienuolyną, kilome iki kalnų,
kuriuose vyrauja stepių peizažas.
Po to vėl leidomės iki didžiausio Kaukazo ežero Sevano,
taip pat galėjome pasigrožėti vešlios
augmenijos kalnais, primenančiais Alpes, šiaurinėje Armėnijos dalyje.
Ilgesnei stovyklai apsistojome vėl Ararato apylinkėse, netoli Gehamo
kalnagūbrio esančiame Chosrovo draustinyje.
GIEDRĖ
"Maloniausia prisiminti vakarinį kopimą į kalną Selimo tarpeklyje.
Daug žalumos, įvairių žolių, nuostabų vingiuotos upės slėnį, labai
gražų saulėlydį ir gana keistą erdvės ir laiko pojūtį. Kažkur toli - maža
stovykla, o aplinkui kalnų viršukalnės, besileidžianti saulė ir erdvė...erdvė..."
Kelionėje aplankėme nemažai Armėnijos šventyklų, itin vertingų
architektūrine, istorine, dvasine, ir nepabijosiu žodžio - energetine prasme.
Na, kad ir Gehardo arba Kristaus ieties vienuolynas, visame pasaulyje
garsėjantis įstabios akustikos sale.
Smagu, kad mus lydėjęs vietos
gidas išsyk neužsiminė, kad dainuoti joje dabar draudžiama. Esą taip
trikdoma maldininkų ramybė. Būtume ir nepatyrę, ką reiškia į šios salės
skliautus atsimušančio garso ir nuvilnijančio aido galybė.
Uždainavę "Teka teka skaisti saulė" pajutome, kad garso banga į mus
grįžta aiškiais virpesiais nuo galvos iki kulnų - aiškiai
užgaudama vidines sielos stygas. Tokio potyrio iš atminties lengvai
neištrinsi.
Profesionalūs gidai iš Laimės galėtų pasimokyti kelionių režisūros.
šventyklas lankėme neskubėdami, turėjome laiko užtektinai tiek
pasižvalgyti drauge su gidu, tiek pasivaikščioti vieni. Buvome
skatinami atlikti šios vietos "skenuotę" savo vidumi, pamedituoti...
Nesiveržiau klausinėti bendražygių, kokias dimensijas jie pasiekė po
alinančio žygio kontempliuodami ramybėje šv.Stepanoso cerkvės
(XI-XIII a.) griuvėsiuose. Žinau tik viena, be didesnių pastangų akimirkai
pati buvau nugrimzdusi į tik jogų praktikose aprašomas būsenas. Tokių dalykų
skubėdamas nepatirsi...
GIEDRĖ
"šis žygis buvo savotiškas ištvermės išbandymas. O kai prisėdome vienuolyne,
apėmė nenusakoma ramybė..."
O mūsų stovyklavietės vieta Avuc Taras? Čia esančio vienuolyno ir
cerkvės griuvėsiai XI-XVII amžiuje buvo krikščioniškos kultūros centru.
Tačiau dar anksčiau čia būta zoroastriečių kulto vietos. Ar ne dar
vienas įrodymas, kad religiniams statiniams žemėje ieškota ypatingos
energetikos polių?
Alinantis karštis ir jo apribotas apetitas. Tik dvi naktys iš dvylikos
kokybiško miego. Tačiau jokio nuovargio jausmo. Augalų savybes
tyrinėjanti pažįstama chemikė spėjo, kad mus stimuliavo dėl karščio
aplink tvyrojęs eteris ir medžiagos, kurias gaudavome distiliuodami.
Galbūt iš dalies tai tiesa. Tačiau asmeniškai man artimesnė kita versija.
Jėgų sėmėmės iš energetinio šios nepaprastos vietos "generatoriaus".
JULIJA
"Čia visapusiškai atsipalaidavau ir atsigavau. Pastebėjau, kad man netrūko miego, nors miegodavau labai mažai."
.jpg "Julija")
LAIMĖ
"Per ankstesnes keliones Armėnijoje atradau keletą vietų, kurias
norėjosi aplankyti dar kartą. Jose turėjau labai gilių patyrimų, jie
man buvo labai svarbūs. Jų dar negaliu "aktyvuoti" gyvendama Vilniuje,
todėl kad suaktyvinčiau savyje patirtus procesus karts nuo karto turiu
sugrįžti atgal. Viena iš tokių vietų yra Avuc Taras...
Mums, gyvenantiems materialioje kultūroje, dažnai pritrūksta metafizinio
plano. Materializmas nėra blogai, bet būtų gerai aprėpti kiek įmanoma
daugiau visumos. Manau, kad tokia kelionė - labai geras būdas metafiziniam
planui pasiekti."
šiek tiek terapijos alchemijos būdu
LAIMĖ
"Žmonės dažnai renkasi į visokias savitarpio pagalbos grupes, kuriose
vėliau susipyksta ir persipjauna vieni kitiems gerkles, dėl to, kad
sprendžia savo problemas labai tiesioginiu būdu. Tačiau tą galima daryti
labai gražiai.
Labai gilią terapiją, bet švelniu būdu galima atlikti veikiant kvapais.
Tokią terapija vyko ir mūsų kelionėje. Todėl mes nesusipykome,
nesusipjovėme, o įgijome labai daug pozityvios energijos. Mes visi buvome
susitelkę ne vienas į kitą, ne į savo vidines problemas, bet
į augalus ir į distiliavimo aparatą. Jis tapo tam tikru kontempliacijos
aparatu ir mumyse ugdė kontempliaciją.
Vieni iš mūsų tai suprato, kituose šie virsmai vyko be sąmoningo suvokimo.
Mums darėsi ramiau, geriau, imdavo lašėti visa, ko nereikia, o po to
pradėdavo sunktis ir gražios geros substancijos.
Buvo įdomu stebėti, kaip keitėsi drauge keliaujančių žmonių veidai,
nuo kurių tarsi kaukės nuslinko. Tačiau tas pasikeitimas buvo labai
natūralus, būtų buvę labai keista, jei taip nebūtų įvykę. Mačiau, kaip
kiekviename atsirado daugiau jautrumo, gerumo, empatijos vienas kitam,
gamtai, augalams, drauge - gilesnio patyrimo, pažinimo. Visi žengėme pirmą
mažą žingsnelį į kitą pirmą mažą žingsnelį".
RENATA
"Įsiminė būsena, vidiniai virsmai. Akimirką užplūsdavo tokia jausena,
kad esi visumos dalelė, susiliejusi su aplinka, pasauliu. Jei gauni tai
pajusti, jau nebesi tokia, kokia buvai anksčiau.
Gal ateityje tokios būsenos kartosis, gal bus dažnesnės,
ilgesnės ir gal taps labiau įprastu dalyku, nebekeliančiu šoko,
nusistebėjimo, susižavėjimo. Jas priimsime kaip natūralų būvį."
ALEKSANDRAS
"Mano pakeleivės, ačiū, kad keliavote per nuostabiausius Armėnijos kalnus ir
šventyklas kartu su Aleksandru...esate mano širdyje ir liksite per
amžius...
Jaučiu, kad sustiprėjau kaip žmogus. Moteriškoji ir vyriškoji
pusės pradėjo papildyti vieną kitą ir gavosi visai skani sriuba..."
AIDA
"Kelionėje į kvapų kultūrą buvau įmesta it į vandenį. Man tai buvo didelis
atradimas. Supratau, kad distiliavimas ne tik augalai, o virsmas... žmoguje
ir visame kame.
Buvo labai įdomu patirti, kiek yra daug gėrio, kurio gali
pasiimti ne tik iš augalų, saulės ir kalnų, bet ir iš šalia esančių
žmonių."
JULIJA
"Kelionėje atsikračiau didelės dalies materiališkumo. Po jos mano elgesys
artimiesiems retkarčiais atrodo visai nebudingas. Susitvarkė biologinis
laikrodis, namie užmiegu lengvai ir nerūpestingai..."
Nuotraukos:
L.Kiškūnės
R.Žukauskienės
R.Daunoravičienės
J.Ruseckajos
G.šilinskaitės
I.Mačionytės
