Naujienų prenumerata
Praktinis seminaras-stovykla prie Balčio ežero
Penkias 2007-ųjų liepos dienas būrelis bendraminčių praleidome praktiniame kvapų kultūros ir terapijos seminare prie Balčio ežero. Dalinamės šiomis kvapniomis akimirkomis su jumis:
Išvakarės...
Mes, gamtos ir kvapų mylėtojos, prie Balčio ežero Utenos rajone rinkomės dar seminaro išvakarėse, antradienio vakarą.
Gamtos grožis ir ramuma veikė tiesiog užburiančiai, įkūrėme stovyklą ir sustojo laikas: vakarojome ilgai ilgai, uostėme eterinius aliejus ir mėgavomės kvapais, bendravome, klausinėjome Laimės apie viską, kas mus
domino, kol atėjo naktis ir kažkas pagaliau prisiminė, jog reikėtų eiti miegoti, nes ryte jau laukia darbas…
Pirmoji diena
Nuo ryto švietė saulė, taigi po pusryčių, pasiėmusios drobinius maišelius, išėjome į laukus žoliauti. Pradžioje rinkome žoles kvapiesiems aliejams (maceratams): jonažolių, kraujažolių ir pelkinės vingiorykštės žiedynus, pelynų ir kiečių žolę, liepų žiedus. Laimė pasakojo kone apie kiekvieną augalą, kuris patraukdavo akį ir vos spėdavo atsakinėti į daugybe jai užduodamų klausimų. Tyrinėjome augalų kvapą, išvaizdą, energiją, bandėme įsiklausyti į tai, ką tie augalai mums galėtų pasakyti.
Grįžusios į stovyklą perrinkinėjome ir smulkinome surinktą žaliavą, dėjome į stiklinius butelius kiekvieną rūšį atskirai ir, užpylusios šalto spaudimo aliejumi, užkimšome bei sustatėme saulėtoje vietoje, kad toliau darbą atliktų saulės spinduliai...
Jau pirmąją dieną po kaimą pasklido gandai, kad kaimo apylinkėse galima sutikti septynias žoliaujančias moteris.
Kitas dienos darbas buvo pririnkti ajerų lapų smilkalų šluotelėms bei ajerų šakniastiebių išsvajotiems ajerų saldainiams. Netoliese
radome puikią pelkutę.
Pradžioje kiek nedrąsiai, po to jau drąsiau ir
pabaigoje visiškai azarto apimtos kapstėmės po durpes ir plikomis rankomis kasėme ajerų šaknis. Toje kvapnioje pelkėje visas apėmė
nepaaiškinamai džiugi nuotaika, nors kita vertus ko gi dar buvo galima tikėtis iš psichoaktyviu laikomo Veneros augalo, dar vadinamo „saldžiuoju“ ajeru.
Taigi, jau pačioje pradžioje buvome apdovanotos pirmąja ajero dovana - džiugesiu. Po to lapus paskleidėme džiūti, o šaknisplovėme, valėme, lupome ir pjaustėme riekelėmis ir uostėme, uostėme... Vėliau šaknys buvo apvirtos, nuoviras nupiltas (bet ne išpiltas, o panaudotas pirtelėje plaukams skalauti). Išlydėme cukrų , pavirėme jame ajero gabalėlius kol susicukravo ir išvertėme ant drobės apdžiūti. Ir saldainiai nuo kosulio, gerklės skausmo, blogo virškinimo, nuovargio, blogos nuotaikos buvo pagaminti.
Tema apie žolelių arbatas taip pat užėmė svarbią vietą seminare.
Laimė mums parodė, kaip pasigaminti arbatos pagrindą. Tam reikėjo fermentuoti aviečių, žemuogių ir gervuogių lapus, taigi išsiruošėme
pasižvalgyti po apylinkes, nes arti stovyklavietės gervuogės neaugo.
Radome skynimą pilną jaunų gervuogių ūglių. Visus surinktus arbatai lapus kiek pasmulkinom, patrynėm, padrėkinom, plonu sluoksniu paskleidusios ant drobės susukome į ritinius ir palikome šiltoje vietoje fermentuotis. Po keleto dienų šie lapai įgavo stiprų ir malonų
kvapą, tada jie buvo džiovinami. Gaminant arbatas į šį natūralaus kvapo turtingą arbatos pagrindą dar galima pridėti įvairių kitų priedų:
žolelių, žievelių, uogų...
Antroji diena
Kiekvieną dieną išklausydavome po kelias paskaitas ir apie tos dienos darbus, ir kitomis temomis. Paskaitos (nors paskaitomis jų ir
nevadinome) vyko kiekvienu momentu - ir renkant žoles, ir besiilsint, ir gaminant valgį ar valgant.
Tą dieną rinkome čiobrelius sirupui nuo kosulio, vis paminėdamos atsiminimus apie vaikystės vaistą - pertusiną. Sirupas taip pat pavyko puikiai - pasigaminome labai
kvapnų, skanų, ir svarbiausia - savomis rankomis. Jį išpilstėm į tamsaus
stiklo buteliukus.
Čiobrelių sirupo receptas:
225g čiobrelio žolės užpilti 900ml vandens ir palikti 12 valandų uždengus
ir indą šiltai apvyniojus. Nukošti, lengvai nuspausti ir pamatuoti skystį.Pridėti 1kg cukraus arba medaus prie kiekvieno 600 ml gauto skysčio (cukrus turi būti ištirpintas minimaliame kiekyje vandens ir nugriebtos
putos, o medus šiek tiek pašildytas, kad suminkštėtų). Į cukraus sirupą supilti
čiobrelio ištrauką ir pakaitinti ant silpnos ugnies, kad geriau susimaišytų, bet
nevirinti.
Trečioji diena
Dangus po truputį niaukstėsi, taigi išskubėjome rinkti raudonųjų dobilų ekstraktui. Dar tą pačią dieną buvo proga išbandyti jo poveikį
- patepus vabzdžių sugeltą ir per ilgesnį laiką žymiai sutinusią vietą, tinimas greitai atlėgo.
Kiekvieną dieną nepamiršdavome pabendrauti su saulėje pastatytais maceratais, su džiūstančiais ajerais, pelynais, su besifermentuojančia arbata,- juos reikėdavo pavartyti, pavėdinti, apžiūrėti, patyrinėti kvapą.
Kiekvienas mūsų pagamintas produktas- tai ir gamtos jėga, ir mūsų rankų šiluma bei darbas - tikras alcheminis virsmas.
Ketvirtoji diena
Jau nemažai žinojome apie aplinkui augančius augalus ir jų terapinį poveikį, taigi prisirinkome sau ir savo artimiesiems įvairių žolių ir
laukinių kmynų.
Visų seminaro dalyvių svajonė buvo pirtis. Labai jau norėjosi patirti įvairių augalų poveikį kūnui ir sielai pirtyje, taigi entuziastingai rišome vantas vanteles iš pačių įvairiausių žolių ir augalų šakelių kokias tik radome aplink: kadagių, beržų, liepų, aviečių, šlamučių, kiškio uodegėlėmis vadinamų dirvinių dobilų, čiobrelių, kraujažolių, jonažolių ir daugybę kitų. Ajero lapus ir paparčius paklojome pirtyje ant gulto ir grindų. Pasklido nuostabus kvapas ir visos galėjome patirti vandens ir ugnies stichijų bei augalų pasaulio jėgą. Mėgavomės kvapais ir prisilietimais, augalų energijom. Tai buvo praktinė paskaita
apie pirties kultūrą ir tradicijas.
Penktoji diena. Pabaiga...
Paskutiniąją dieną mokėmės rišti smilkalų šluoteles iš apdžiūvusių kiečių, pelynų ir ajerų lapų. Vėliau laukė ypač malonus darbas - visų
darbo rezultatų pasidalinimas. Susirinkome daiktus, atsisveikinome su jaukiąja laukyme ežero pakrantėje ir, su viltim širdyje būtinai dalyvauti ir kitoje stovykloje,
ateinančią vasarą, patraukėme namo...
Stovyklos dalyvės,
Renata šimelienė (tekstas)
Rūta Daunoravičienė (nuotraukos)
