Dienos citata

Uosčiau šeivamedžio šakutę; tai jo sultys kvepėjo taip nenusakomai ir neįveikiamai.(…)..mano išgyvenimas čia buvo toks, kad jau eidamas per klampias pievas, alsuodamas žemės ir pumpurų kvapu, visa širdimi pajutau, kokią laimę man neša artėjantis pavasaris, dabar su šeivamedžio aromato fortissimo susitelkęs ir iškilęs į juslinį simbolį, pavirtęs kerais. Galimas daiktas to kvapo niekad nebūčiau pamiršęs, net jeigu tas mažyti išgyvenimas taip ir būtų likęs vienas; veikiausiai kiekvienas nuajas susitikimas su tuo kvapu ligi pat senatvės būtų žadinęs man atsiminimus apie pirmąjį sykį, kai sąmoningai išgyvenau aromatą. Bet čia prisidėjo dar ir kitkas. (…) Ir štai, gal tą dieną, kai ėjome šeivamedžio pasipjauti, o gal kitą, atradau Šūberto pavasario dainą “Vėjeliai švelnūs jau pabudo”, ir patys pirmieji akordai padvelkė į mane tarsi kažkas pažįstama: šių akordų kvapas buvo lygiai toks pat, kaip jaunos šeivamedžio šakelės, toks karčiai saldus, toks pat stiprus ir sodrus, toks pat kupinas pavasario! Nuo tos valandos man asociacija „pavasario pradžia – šeivamedžio akordas – Šūberto akordas“ yra tvirta ir absoliučiai tikra, vos tik paimu tą akordą, tučtuojau būtinai pajuntu aitrų šeivamedžio kvapą, o viena ir kitą man reiškia pavasario pradžią.

Hermann Hesse „Stiklo karoliukų žaidimas“

Rodos- išskleidė lotosai puošnius vainikus.
Gėlės mirguliuoja po šlaitus aukštai.
Būstas prie upokšnio stovi tuščias, tykus.
Barsto skrajus lapelius raudoni žiedai.

„Magnolijų kalnelis“, kinų poetas Vang Vėjus, VIIIa.

„Nežinai? Aš priminsiu tau, -
Jeigu jau pamiršai, - kokių
Mes patyrėm žavingų akimirkų:

juk šafrano vainikais tu,
tu žibuoklėm ir rožėmis
prie manęs būdama pasipuošdavai,

sau ant kaklo išlepinto
daug uždėdavai vėrinių –
iš gražiausių gėlių nusipynusi,

gausiai, miros aliejumi
ir karališkais kvepalais
savo garbanas vilgei dabitiškas...“

Graikų poetė Sapfo , VII a.pr.m.e.; vertė A.Kudulytė-Kairienė

„Nuliūdo rožė: „Ak, aliejui sunaudos
Šiuos žiedlapius puikius – ir tiek tebus naudos!”
Ir sučiulbėjo jai nakties tyloj lakštutė:
„Kas mirksnį juokėsi, ilgai ilgai raudos“.

Omaras Chajamas; vert. L.Broga

„Yra ir kitas šventas paukštis, vadinamas feniksu. Aš jo gyvo nemačiau, tik nupieštą. Mat jis labai retai pas juos apsilanko – heliopoliečiai sako, kad tik kartą per 500 metų. Jis atskrenda tik tada, kai pastimpa jo tėvas. Sprendžiant iš to, kaip piešiamas, jis turėtų atrodyti šitaip: dalis plunksnų aukso spalvos, dalis- raudonos; visa savo išvaizda ir dydžiu panašus į erelį. Apie jį pasakoja – bet tuo netikiu- štai ką: iš Arabijos jis atnešąs į Heliopolio šventyklą savo tėvą, aplipintą mira, ir palaidojąs toje saulės dievo šventykloje. Gabenąs šitaip: pirmiausia iš miros nulipdąs kiaušinį tokio dydžio, kokį tik įstengia panešti; paskui mėginąs tą kiaušinį nešti; kai jau gerai įprantąs jį pakelti, išimąs to kiaušinio vidų ir ten įdedąs savo tėvą; paskui vėl užlipinąs mira skylę, pro kurią buvo kiaušinį išskuobęs ir įdėjęs tėvą. Taigi kiaušinis su tėvu yra tokio pat sunkumo. Tada tą kiaušinį nešąs į Egiptą, į dievo šventyklą. Taip jie pasakoja apie tą paukštį“

Herodotas, „Istorija“, Va. pr.m.e.

„Jeigu tai muskusas, jis kvepia ir taip, kam gi tada reikalingas vėjas?“

Kinų posakis

„Lūkesčiai mūsų
Sklinda lig pačio dangaus
Kvapniomis srovėmis,
Kad be pėdsako dingtų...
Dūmelis Fudzio viršūnėj.“

„Žvelgiu į katės formos kvapniųjų žolių smilkytuvę, priminusią man poetą Saigio“, japonų poetas Kagava Kagekis, XVIII-XIXa.

„...Skrenda Egiptan iš Punto
Sparnuočiai, o jų plunksnelės
Mira kvapiąja sumirkę. Pripuola
Pirmoji paukštė prie masalo.

Punto sakais svaigiaisiais
Josios nagai apkibę.
Mes ją į laisvę paleisim,
Kad pasiliktume dviese.“

„Pradžia nuostabių ir džiaugsmingų sesers dainų, kuomet ji grįžta iš pievos“, senovės Egiptas

"Kasdien plaukiu lotosų laiveliūkščiu kiužiu.
Sala didžiulė. Sugaišęs vėlai grįžtu.
Stumiuos kartele, be garso vilnim čiuožiu:
Nenoriu aptėkšt purpurinių žiedų."

„Užtakis kur žydi lotosai“, kinų poetas Vang Vėjus, VIIIa.

„Aš išėjau, keturioms šalims paaukojau po auką,
Bokšte ant kalno smilkalų pasmilkiau aš:
Septynetą ir septynias pastačiau smilkykles,
Į taures jų prilaužiau mirtos, meldo ir kedro.
Dievai kvapą pajuto,
Dievai užuodė skanų kvapą,
Dievai tarsi musės suskrido prie atnašaujančio auką.“

Iš kerėtojo Sin-Leke-Uninio žodžių „Apie viską regėjusį.“ XI lentelė, Senovės Babilonas

“Kodėl mus taip stipriai veikia kvapai? Kodėl joks prisiminimas negali tokia jėga atgaivinti pergyvenimų, kaip su jais susijęs pažįstamas kvapas? Galbūt dėl to, kad jis nepakartojamas, juk kvapo neįmanoma prisiminti atskirai nuo jo paties, kitaip tariant, atkurti vaizduotėje. Pasikartojęs natūraliai, jis su pirmykščiu šviežumu iškelia aikštėn visa, kas buvo su juo susiję. O regėjimo ir klausos įspūdžius mes dažnai atgaiviname savo prisiminimuose, ir galbūt dėlto jie galų gale susilpnėja...“

Fazilis Iskanderas „Kozloturo žvaigždynas“

„Kartais Hartanis pasileidžia tolyn akmenuotu plokščiakalniu Rytų kryptimi. Saulė degina Lalai pečius ir veidą, jai sunku spėti paskui piemenį. Bet jam tada ji nerūpi. Jis kažko ieško beveik nesustodamas, kiek palinkęs prie žemės, šokuodamas nuo akmens ant akmens. Paskui staiga sustoja, atsigula kniūpsčias ir prisispaudžia veidu prie žemės, lyg gerdamas vandenį. Lala tyliai prieina ir Hartanis truputį pasikelia. Jo metalo spalvos akys spindi iš džiaugsmo, tarsi būtų radęs brangiausią dalyką pasaulyje. Tarp akmenų dulkėtoje žemėje kyšo pilkšvai žalias kuokštas, mažulytis krūmelis plonais lapeliais, kokių čia aplinkui daugybė, bet kai ir Lala prikiša veidą, dvelkteli aromatas, iš pradžių silpnas, paskui vis sūdresnis, gražiausių gėlių aromatas: kvepia mėtomis ir šibais, taip pat citrinomis, jūra ir vėju, kvepia vasaros pievomis. Visus tuos kvapus ir daugybę kitų skleidžia šis mažytis augalėlis, gležnas ir nešvarus, augantis akmenų prieglobstyje vidur sausos plačios lygumos, ir apie tai žino tik vienas Hartanis.“

Jean-Marie Gustave Le Clézio „Dykuma“

„Ė kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių,
Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:
Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną,
Jauti ramunes, čėbrus - žoleles dirvonų;
Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą,
Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų
Vis kitoki kvėpalai: kaip vėjelis dvelksi,
Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.
Čia samanos su brukniom šileliu užpluko;
Čia medžio žiedų kvapas - lyg sodas pratrūko.
Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris:
Savo kvapus po laukus kaip berte pabėręs,
Laukais, pievom atgauna. - Viduj pušynėlių
Jauti sau gražiai kvapą dirvų ir pievelių.
Ir teip visa suminša, vėjeliu praskysta,
Kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta;
Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę,
Iš brangiausių kvėpalų mišinį padarę,
Dievui ant garbės rūko teip ramiai, teip meiliai,
Lyg kad skripkuoja, juokias, gieda, verkia gailiai,
Ė tie balsai visoki teip krūvon susiaudžia,
Kad jų skyrium nežymu, - ė tik širdį griaudžia.“

Antanas Baranauskas, “Anykščių šilelis“

„...Pajūryje gyvena lotofagai mintantys tik lotoso vaisiais. Tie vaisiai yra tokio didumo kaip mastikmedžio riešutai, o saldumo kaip datulės. Iš lotoso vaisų lotofagai gaminasi ir vyną.“

Herodotas, „Istorija“, Va. pr.m.e.

„Karalaitė seikėja rankom gardžiakvapį aliejų,
Brangiąja mira įtrintas jos kūnas,
Dvelkia ji dieviškąja rasa,
Jos aromatas sumišęs su Punto kvapais.
Apvilktas auksu spindi jos kūnas,
Nelyginant žvaigždės ant aukštųjų šventyklų,
Apšviečiančios šalį ligi pačių pakraščių.“

„Karalaitė Chatšepsut seikėja savo tėvui Amonui kvapsnius“, senovės Egiptas

„Taip aš jaučiu tavo esmę,
o rože, pilnut pilna,
kad sutapdo tave prielankumas manasis
su šviesa širdyje.

Įkvepiu tave, rože,
lyg visas gyvenimas būtum,
ir jaučiuos esąs draugas tobulas
šitokiai pat draugužei.“

Rainer Maria Rilke, eilėraščių ciklas „Rožės“, 1924 m.; vertė V.Braziūnas

„Ramybe gėriuos. Cinamonų byra žiedai.
Nakties tyluma. Kalnagūbris dunkso nykus.
Pakilo mėnulis, nubudo paukštelių šimtai:
Palei vėsų upokšnį skamba jų choras džiugus.“

Kinų poetas Vang Vėjus, „Upokšnis, kur čiulba paukščiai“, VIIIa.

"Ir kvepalai jos buvo nebrangūs, saldūs, vadinosi „Tagor“. Šį kvapą, sumišusį su rudeninio parko gaiva, Ganinas dabar stengėsi vėl pagauti, bet kaip žinoma, atmintis prikelia viską, išskyrus kvapus, tačiau ir niekas taip pilnai neatgaivina praeities, kaip kažkada su ja susijęs kvapas."

Vladimiras Nabokovas, „Mašenka“

"Jeigu tiki, kad kvapiosios lazdelės padės tau, tai dek jas nemąstydamas, nesvarbu ar rytas dabar, ar vakaras."

Kinų posakis

"Tačiau jokia teorija apie gyvenimą Dorianui nebuvo svarbesnė už patį gyvenimą. Jis labai aiškiai suvokė, kokie bevaisiai visi intelektualiniai svarstymai, kai jie atskiriami nuo veiklos ir patirties. Jis žinojo, kad pojūčiai gali atskleisti ne mažiau dvasinių paslapčių kaip siela.
Todėl jis ėmė studijuoti kvepalus, jų gamybos paslaptis; jis distiliuodavo sodraus kvapo aliejus ir degindavo aromatingus rytietiškus sakus. Jis suprato, kad nėra tokios dvasinės būsenos, kuri neturėtų atitikmens pojūčiuose, ir nusprendė atskleisti jų tikruosius ryšius, išaiškinti kas glūdi smilkaluose, kad jie žmogui sukelia mistinę nuotaiką, kodėl ambra sužadina aistras, o žibutės primena mirusią meilę, kodėl muskusas sudrumsčia protą, o čampakas teršia vaizduotę, jis bandė sukurti kvepalų psichologiją, nustatyti, kaip veikia saldžiai kvepiančios šaknys, žiedadulkių pilnos gėlės, aromatingi balzamai, tamsus ir kvapnus medis, nardas, kuris žmogų pykina, hovenija, kuri sumaišo protą, ir alijošius, kuris, kaip sako, išsklaido melancholiją."

Oskaras Vaildas „Doriano Grėjaus portretas“

"Skitai paima kanapių sėklų ir užmeta reketyje ant įkaitintų akmenų: jos taip ima rūkti ir išleidžia tiek garų, kad jai neprilygsta jokia helėnų karšta pirtis. Skitai mėgaujasi tais garais ir net stūgauja iš malonumo. Tatai jiems atstoja maudyklę, nes skitai niekada neplauna kūno vandeniu. Moterys, užpylusios vandeniu nelygų akmenį, trina į jį kipariso, kedro ir smilkalų medžio gabalus; šitaip jos gauna tirštą skystimą, kuriuo išsitepa visą kūną ir veidą. Dėl to jos ir gardžiai kvepia ir, rytojaus dieną nusivaliusios tą tepalą, būna švarios ir baltos."

Herodotas, „Istorija“, Va. pr.m.e.

"Permainos užbaiga žiede lotoso priešais Ka, nešiotę Amenchotepo, kurį vadino „Avinėliu“, jinai kalba, kad esu skaistus žiedas lotoso, kur išaugo iš Ra, kad priartėtų prie kojų Ra, nužengiu ir ieškau jo Hore: aš esu žiedas lotoso, kur auga lauke."

Nešiotei, vardu Ka. Naujoji karalystė, XIII dinastija, Egipto „Mirusiųjų knyga“

"Žiupsnelis santalo geriau už vežimą malkų."

Indų posakis

"Mano gražusis šunie, mano gerasis šunie, mano brangusis ciuciū, ateik pauostyti šių puikių kvepalų, pirktų geriausioje miesto parfumerijos krautuvėje“
Ir šuo, vizgindamas uodega, - kas, aš tikiu šiems varganiems padarams yra ženklas, atitinkąs šypseną ir juoką, - prisiartina ir smalsiai padeda savo drėgną nosį ant atkimštos bonkutės, po to, staiga su išgąsčiu atbulas pasitraukdamas, priekaištingai loja mane.
„Ak, varganas šunie, jei aš tau būčiau pasiūlęs išmatų, tu būtum uostęs jas su malonumu ir galbūt prarijęs. Tuo tu, nevertas mano liūdno gyvenimo bendre, esi panašus į publiką, kuriai niekada nereikia siūlyti ją erzinančių švelnių kvepalų, bet rūpestingai parinkto mėšlo."

Charles Baudelaire „Šuo ir kvepalų bonkutė“ vertė A.Nyka-Niliūnas

"Dar ir dabar savo širdyje mąstau aš dažnai apie Josios veidą, kurio akių vyzdžiai tokie kerintys, kuriam sandalmedžio kvepalai suteikė blyškaus grožio, kurio skruostai malonūs, išvedžioti vingriais muskuso brūkšniais."

Indų poetas Panditas Bilhanas, „Penkiasdešimt posmų apie slaptąjį meilės džiaugsmą“, XI a.; vertė S.Geda

"Tu, Dike, plaukų sruogas gražias puoški, dabink vainikais,
Supynus kartu rankom švelniom liaunas šakas anyžiaus.
Į ten, kur žiedai, daug maloniau žvelgti pačioms Charitėms,
Bet nusuka jos žvilgsnį nuo tų, kas be jokių vainikų."

Graikų poetė Sapfo , VII a.pr.m.e.; vertė A.Kudulytė-Kairienė

"Įsivaizduok, kad aš juokais pasiverčiau žiedu aukštai ant šito čampamedžio šakos ir juokdamasis vėjyje linguoju, ir šoku ant ką tik išsiskleidusių lapų, ar tu pažintum mane, mama?
Tu sušuktum: „Kūdiki, kur tu?“ O aš sau juokčiaus ir glūdėčiau ramiai ramutėliai.
Tylom išskleisčiau savo žiedlapius ir žiūrėčiau į tave dirbančią.
Kai nusimaudžius, dar šlapiais plaukais, išskleistais ant pečių, tu eitum per čampamedžio paunksnę melstis į mažąjį kiemą, tu užuostum žiedo kvapą, bet nežinotum, kad aš taip kvepiu.
Kai po pietų sėdėtum prie lango, skaitydama Ramajaną, ir medžio siluetas kristų tau ant plaukų ir kelių, aš mesčiau mažytį žiedo šešėlį ant tavo knygos lapo, tiesiai ten, kur tu skaitytum.
Bet ar tu atspėtum, kad tą mažą šešėlį meta tavo kūdikis?
Kai vakare tu eitum į karvidę su degančiu žibintu rankoje, aš staiga šešėliu išsitiesčiau ant žemės ir vėl būčiau tavo kūdikis,ir paprašyčiau man pasekti pasaką.
„Kur tu buvai, išdykėli?“
„Aš nesakysiu tau, mama“.
Taip tu ir aš tada kalbėtume."

Rabindranatas Tagorė, „ Čampamedžio žiedas“; vertė V.Nistelis