Muskato istorijos apžvalga

Legenda pasakoja, kad kai muskatas subrandindavęs sėklas, jų svaiginantis muskatinis kvapas būdavęs toks viską užgožiantis, kad rojaus paukščiai krisdavę ant žemės. Muskatą ilgai lydėjo paslaptys ir mitai: pirkliai kvotė savo tiekėjus mėgindami sužinoti iš kur jis atkeliauja, prekybinių laivų kapitonai svajojo priplaukti tą paslaptingą vietą kur jis auga ir prisikrauti pilnus triumus, o botanikams jis buvo tapęs savotišku “filosofiniu akmeniu” – į Europą atvežtos sėklos niekaip nesudygdavo.

Apie muskato riešuto gimtinę nereikėjo kurti istorijų – iki pat 19 a. jis augo vienintelėje pasaulio vietoje, keletoje Bandos salelių Moluku (anksčiau vadintame Prieskonių) salyne dabartinėje Indonezijoje.  Ilgoje prekybinių kelių grandinėje nuo vieno karavano prie kito, iš vieno pirklio kitam muskato riešuto kilmės vieta pasimesdavo, ir į Europą jis atvykdavo “iš Indijos”.

Daugelyje Europos kalbų muskato pavadinimas kilo iš lotyniškojo nux muscatus "muskusinis riešutas" - danų muskatnød, prancūzų muscade , graikų  moschokarido. Anglijoje viduramžais muskatas vadintas notemugge. Reikšmė musk kilo iš graikiško moschos, kuriuo vadinta kvepianti medžiaga gaunama iš muskusinių elnių. Spėjama, kad originalus pavadinimas kilo iš  sanskrito mushka "sėklidė", painiojant su elnių patinų liaukomis, iš kurių muskusas buvo gaunamas. Arabiškas muskato pavadinimas taip pat siejasi su jo skleidžiamu aromatu jouz at-tib "kvepiantis riešutas".

Muskatmedis (lot. Myristica fragrans) – tropinėje zonoje augantis amžinai žaliuojantis medis iš Myristicaceae šeimos, kuriai priklauso šimtai muskato rūšių. Muskatas geriausiai jaučiasi augdamas turtingoje, vulkaninės kilmės dirvoje, jūriniame klimate kur per metus iškrenta didelis kritulių kiekis. Iki 20 m aukščio išaugantis medis į abrikosus panašius geltonus vaisius pradeda vesti aštuntais gyvenimo metais ir vaisingas išlieka keletą dešimtmečių. Vaisiaus viduje po kevalu slypi kvapnus branduolys, kurį mes ir vadiname muskato riešutu.

Sėkla yra apsupta sultingo, ryškiai raudono, lyg odinio, iškarpyto luobo, vadinamo maciu. Ir sėkla ir macis turtingi eterinių aliejų, todėl rinkoje pateikiami kaip atskiri produktai. Sėklas atsargiai išspaudus iš luobų, maciai voleliais yra suplojami ir išdžiovinami. Prieskonių rinkoje sveiki, su skylute per vidurį maciai yra žymiai brangesni.

Patys riešutai (sėklos)  praeina sudėtingą procesą iki tol, kol „tampa“ prieskoniais: apdžiovinus saulėje, jie paskleidžiami ant bambukinių grotelių ir porą mėnesių toliau džiūsta virš silpnos bedūmės ugnies, kasdien pergrėbstant mediniais grėbliais. Plaktukais pašalinus kevalus branduoliai apdorojami specialiu mišiniu iš jūros vandens ir kalkių, gautų sutrynus koralus – siekiant apsaugoti branduolius nuo pelėsio, kenkėjų ir dygimo – ir dar tris savaites džiovinami virš ugnies. Toks apdorojimas ir buvo priežastis, kodėl smalsiems botanikams niekaip nepavykdavo išauginti muskato iš Bandos salų atkeliavusios sėklos.

Muskatas – tiek branduolys, tiek macis – populiarus prieskonis įvairiose pasaulio virtuvėse, dedamas į antruosius patiekalus, į saldžius kepinius, gėrimus ir prieskonių mišinius, tokius kaip Indijos garam masala , Maroko ras al hanut, Saudo Arabijos baharat.

Gimtinėje - vaistas

Ten iš kur jis kilęs, muskatas buvo ne prieskonis, o vaistas.  Tradicinėje Indonezijos medicinoje muskatas vaidino svarbų vaidmenį gydant skrandžio, inkstų ligas, jį naudojo nuo reumato, nervingumo, vėmimo, kokliušo. Molukų salose jį maišydavo su pienu ar bananais ir duodavo negalintiems užmigti vaikams. Kalantis dantukams, vaikams ant kaklo kabindavo iš muskato sėklų suvertus karolius – skausmui malšinti. Muskato karoliai naudoti ir maginiuose gydymo ritualuose – kai sunkiai sergančiam vaikui nepadėdavusios jokios priemonės, būdavo užkabinami jo karoliai, ir maldomis prašyta dievo nulemti  likimą. Iš muskato, sumaišyto su imbieru, citrinžole, gvazdikėliais ir mirkytais nevirtais ryžiais salose gamindavo gydomąjį tepalą.

Malaizijos medicinoje (ir Malaizijos muslimų medicinoje) muskatas naudotas kaip stimuliuojantis, padedantis virškinimui, kaip afrodiziakas ir tonikas. Tepalas param išoriškai naudotas gydant reumatizmą ir galūnių skausmus.

Indijoje ir Artimuosiuose Rytuose jis jau 700 m.pr.m.e. buvo naudojamas kaip prieskonis ir medicinoje. Ajurvedoje jis vadintas mada shaunda – „narkotinis vaisius“. Gyventojai jį kramtydavo kartu su beteliu, o gydytojai rekomenduodavo muskatą esant galvos skausmams, nervams raminti, žarnyno susirgimams, kaip stiprinantį gėrimą nuo dizenterijos, ir esant šiurkščiam kvėpavimui. šių dienų Indijos medicinoje naudojamas kaip analgetikas esant neuritiniams skausmams, kaip raminantis nervinę įtampą, epilepsines konvulsijas bei kaip antispazminė priemonė astmos atvejais. Gyventojai jį deda į uostomojo tabako mišinius.

Pirmuosiuose mūsų eros amžiuose arabų gydytojai jį skirdavo nuo visko, kas susiję su virškinimo traktu – nuo burnos, skrandžio, žarnyno iki kepenų ir blužnies. Vėlesni arabų gydytojai, įvardiję muskatą kaip „sausą ir šildantį“ gyrė jo poveikį inkstams, naudojo kovojant su skausmais, vėmimu, limfotakos negalavimais, bei priskyrė jam, kaip ir indai, afrodiziako šlovę. 19 a. arabai jį daugiausia naudojo kepenų ligoms gydyti ir kaip tonizuojantį, stiprinantį gėrimą.  Pavyzdžiui Jemene muskatas naudotas kaip raminanti priemonė, o macis kaip malšinantis galvos skausmus. Muskatui priskiriama ir afrodiziako šlovė, šiuo tikslu jis naudotas ir naudojamas labai plačiai – nuo Indijos ir arabų, iki Europos kraštų.

Persų mokslininkas ir gydytojas Avicena, siūlė vartoti macį kosėjant krauju, esant pleuritui, žarnyno opoms.

Įrašai apie muskato naudojimą gydymui kinų gydytojų užrašuose pasirodė 7a.. Kinijoje jis naudotas esant skrandžio ir virškinimo sutrikimams, ir kaip qi judėjimą organizme skatinanti priemonė. Tepalai su muskato aliejumi buvo skiriami reumato kamuojamiems ligoniams ir kraujotakai aktyvinti.

Romėnai retsykiais iki jų atkeliaudavusį muskatą naudojo smilkymui - patalpų orui taurinti ir valyti, tačiau dar keletą amžių europiečiams jis buvo nežinomas. Į viduramžių Europą muskatas, kaip ir daugelis kitų Rytų gėrybių, atkeliavo su grįžtančiais Kryžiaus žygių (11-13a.) dalyviais bei arabų pirkliais, kurie, pradėjus didėti paklausai egzotiškiems prieskoniams, pradėjo juos gabenti į Europą. Tikriausia nuo tų laikų paplito įprotis berti tarkuotą muskatą į alų ir naudoti kaip prieskonį patiekaluose. Susidomėjus juo kaip prieskoniu, netrukus muskatas buvo pritaikytas ir gydymui.

Ir štai jau benediktinių vienuolyno Vokietijoje abatė, žymioji mistikė ir gydytoja šv. Hildegarda iš Bingeno (12 a.) savo Physica - enciklopediniame veikale apie gamtą - aprašančiame ir vaistinius augalus, apie muskatą rašo: “žmogui suvalgius muskato sėklą, ji atveria širdį, išvalo protą ir suteikia prašviesėjimą“. Pasak jos, suteikti sielai laimę, pašalinti iš kūno blogus skysčius ir padaryti jį stipresnį turėjo sausainėliai, pagaminti iš lygiomis dalimis sumaišytų malto muskato ir cinamono bei truputėlio gvazdikėlių; pridėjus duonos trupinių ir vandens reikėjo išmaišyti tešlą ir sulipdžius sausainėlius juos valgyti.

Kitame pasaulio krašte, Peru Anduose, iš susmulkinto muskato ir kiaulės taukų darydavo tepalą, kurį naudojo masažams nuo paralyžiaus, reumato ar niežų (kaip antiparazitinę priemonę).

Europoje madingas ir brangus

Muskato aukso amžius Europoje prasidėjo 16-17 a. Didžiųjų geografinių atradimų laikais pradėjo sklisti gandai, kad muskatas atkeliauja ne iš Indijos, o iš Prieskonių salų, esančių į rytus nuo jos. Laivų ekspedicijas finansavę rėmėjai suprato – jeigu kapitonui pavyktų atrasti kelią į Prieskonių salas, kur augo bene visi brangiausi to meto prieskoniai – muskatai, gvazdikėliai, imbierai, cinamonai – gautas pelnas ne tik padengtų visas ekspedicijos išlaidas, bet ir uždirbtų gražaus pinigo.

Pirmieji iš europiečių 1511 m. Molukų salas aplankė portugalai, tuo metu intensyviai kolonizavę šį regioną. O galutinai paslapties skraistę nuo muskato gimtinės nutraukė į Europą 1522 m. grįžę Magelano ekspedicijos dalyviai. Aplink pasaulį apiplaukę europiečiai išleidžia kelionės užrašus, kuriuose aprašomi Prieskonių salose augantys prieskoniai- muskatas, gvazdikėliai, imbieras ir kt. ir nurodomos tikslios salų koordinatės.

Nors Europoje šis kvapnusis riešutėlis pasidaro žinomas, tačiau plačiai nepaplinta – jis retas ir brangus. Muskatas - turtuolių prieskonis, sutinkamas tik karališkose virtuvėse. Prašmatnumu kitiems Renesansinės epochos rūmams nenorėjęs nusileisti Žygimanto Augusto dvaras neatsiliko ir prieskonių srityje – 1545 metų sąskaitų knygose įrašyta, kad kas mėnesį jo virtuvėje būdavo sunaudojama po svarą muskatų. O sekančiais metais retojo muskato netgi neturėta, todėl dvaro sąskaitose įrašyta „nesant muskato pirkta pipirų“.  

18 a. Europoje salonų dendžiai ima puikuotis mažytėmis sidabro ir dramblio kaulo muskato trintuvėmis – jas nešiojasi su savimi, kad bet kur galėtų pasitarkuoti šviežio muskato – ne vien tik maistui gardinti, bet ir todėl, jog šventai tikima, kad muskatas turi savybę išvalyti orą nuo užkrečiamų ligų. Tuo tarpu senos ponios trintuvėles turi pasidėjusios prie lovos – raminančios muskato savybės padedančios joms užmigti.

17 a. rojaus būklė Prieskonių salose baigiasi. Čia įsitvirtina kita padermė – europiečiai. Monopolį į savo rankas Prieskonių salose perima olandai ir prekybinė „Olandų Rytų Indijos Kompanija“. Įvedama griežta „vakarietiška“ kontrolė – rengiami specialūs reidai į aplinkines teritorijas ir ten neleistinai išdygę (ar pasodinti) muskatmedžiai baudžiami nukirsdinimu. Tad muskato kainos dar 200 metų išlieka didžiulės. 18 a. prancūzams pavyksta pavogti keletą sodinukų ir pasodinti juos Madagaskare, o galutinai iš mirties taško reikalai pajuda 19 a.pradžioje, kai Bandos salų kontrolę perėmę britai skubiai imasi spręsti “muskatinę problemą”: jiems pavyksta sėkmingai išauginti muskatmedžius Grenadoje ir šri Lankoje.

Monopolis baigiasi, muskatas tampa prieinamas visiems. Nuo tada ir iki šiol muskatas sėkmingai auginamas tropinėse salose – Indonezijoje, šri Lankoje, Grenadoje, Madagaskare – ten, kur tvyro jūrinis klimatas ir ištisus metus šilta. Muskato riešutas netgi vaizduojamas Grenados vėliavoje, kaip viena svarbiausių šios šalies žemės ūkio kultūrų.

Haliucinogeno "šlovė"

Muskatas buvo aprašomas įvairiuose gamtininkų žinynuose, o gamtininkai ir vaistininkai tyrinėjo jo savybes. Pzv. vaistininkas Johann E. Purkyne 1829 metais savo darbe „Einige Beitrage zur physiologischen Pharmacologie“ aprašė narkotinį muskato efektą, stebėdamas savo būsenos pakitimus suvalgius kelis muskato riešutus.

Tikėta muskato galiomis ir meilės reikaluose: senas vokiškas paprotys sakė, kad mergina nekramtydama turi praryti sveiką muskato riešutą, vėliau, jam pasišalinus natūraliu būdu, riešutą sumalti ir įmaišyti į mylimojo valgį. Ir tada vyras užsiliepsnos nežemiška meile šiai merginai.

Dėl muskate esančios haliucinogeninės medžiagos myristicino, muskatas turėjo ir narkotiko reputaciją. Įvairiose šalyse buvo aprašinėjamas narkotinis muskato poveikis organizmui. Pirmas atvejis apie apsinuodijimą Europoje užfiksuotas 1576, kai „nėščia anglė“ suvalgė 10-12 muskato riešutų ir pasidarė „beprotiškai apsvaigusi“.  Apskritai muskatu daugiausia apsinuodydavo smalsūs vaikai ir moterys, pastarosios labiausiai todėl, kad sklandantys gandai buvo suteikę muskatui ir persileidimą sukeliančios medžiagos šlovę.

Ypač šis reiškinys paplito 19 a.pab.-20 a.pr. Vėluojant menstruacijoms, ar siekiant sukelti persileidimą moterys suvalgydavo keliolika šaukštų malto muskato. Nepaisant vos vieno medicininėje literatūroje užfiksuoto persileidimo atvejo priskiriamo muskato poveikiui, šis gandas Europoje ir Amerikoje išsilaikė pora dešimtmečių. 

Nemalonūs šalutiniai poveikiai, tokie kaip pagreitėjęs širdies ritmas, nuovargis, raudonis, burnos sausumas, vėmimas, pasireiškiantys žymiai anksčiau nei laukiamas haliucinogeninis pojūtis išbraukė muskatą iš favoritų sąrašo. Tad vartoti muskatą kaip haliucinogeninę, narkotinę medžiagą šių „malonumų“ mėgėjai liovėsi. Nors 20 a. viduryje kai kuriuose JAV kalėjimuose kaliniams pradėjus bandyti keisti marihuaną į muskatą, jis dėl visa ko buvo išbrauktas iš virtuvės produktų sąrašo. Tačiau gandai sklandė dar ilgai, ir 6-7 dešimtmetyje bytnikai, hipiai bandė muskatą įtraukti į savo vakarėlių programą kaip marihuanos papildą, tačiau ši mada kaip greitai užplūdo maištaujantį jaunimą, taip greitai ir praėjo - išaiškėjo kad paprasčiausia marihuanos cigaretė veikia tris kart stipriau negu muskatas.

Eteriniai aliejai iš muskato riešuto ir macio gaunami garų distiliacijos būdu ir naudojami maisto pramonėje, parfumerijoje, medicinoje, aromaterapijoje.

Aromaterapijos, o ypač prancūziškosios aromaterapijos, literatūroje skiriama nemažai dėmesio tiek riešuto, tiek ir macio eteriniam aliejui.

Myristica fragrans riešuto eterinis aliejus dėl nemažo kiekio fenolio metilo eterių, čia jau minėto, miristicino ir elemicino visų pirma pasižymi stipriomis nervinius ir raumenų spazmus atpalaiduojančiomis, nuskausminančiomis savybėmis, o dėl fenolio poveikio jam būdingos ir itin stiprios antiinfekcinės savybės. Tačiau nereikia pamiršti, jog fenolio dariniai pasižymi odą dirginančiomis, emenagoginėmis savybėmis, todėl jų negalima naudoti tiesiai ant odos, o taip pat nėščioms moterims, kūdikiams ir mažiems vaikams.

Plačiau apie muskato riešutų eterinio aliejaus savybes >>>

*****

Kvapų žinovas Stefenas Arktanderis aprašydamas muskato eterinio aliejaus išgavimo procesą rašo, kad geriausiai tam tinka kirmėlių išvarpyti riešutėliai. Pasirodo, kirmėlės suėda riebiąją krakmolingąją dalį, ir visai neliečia sluoksnio, kuriame susikaupę kvapieji aliejai – todėl distiliuojant tokius riešutus gaunama didesnė eterinių aliejų išeiga. Muskato eterinis aliejus blankiai gelsvas ar net beveik bespalvis, lengvo, šviežio, šilto prieskoninio aromato. Pradžioje juntamos terpeninės gaidos vėliau pereina į turtingą, šiltą, prieskoninį kvapą su sausais medžio pustoniais. Kvepalininkai pamėgo naudoti muskato eterinį aliejų kurdami vadinamuosius prieskoninius ir „vyriškus“ kvepalus. Įdomius sąskambius su muskatu galima išgauti fantaziniuose ir aldehidiniuose, gėliniuose ir šipro kvepaluose. Muskato eterinis aliejus gražiai dera su briedragių, lauro lapų, levandinų, Peru balzamo ir pan. substancijoms. Galima pamėginti užuosti muskatą vyriškuose „Armani Mania“, „Acqua di Gio“ (Giorgio Armani), moteriškuose „Love is All“ (Guerlain), „Forever and Ever“ (Dior) „5th Avenue“ (Elizabet Arden).

1. Franchomme P., Jollois R., Pénoël D. L‘aromathërapie exactement: encyclopédie de l‘utilisation thérapeutique des extraits aromatiques. 2001.
2. Rätsch, Ch.The Encyclopedia of Psychoactive Plants: Ethnopharmacology and Its Applications, 2005.
3. Pigafetta A. The First Voyage Around the World 1519-1522, An account of Magellan’s Expedition, 2007.
4. Nagano I. Myristica fragrans: An Exploration of the Narcotic Spice, 2009.
5. Weil A.T. The Use of Nutmeg as a Psychotropic Agent, 1966.
6. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543–1548) 1544 XI 15–1546 XI 15, I knyga; lotyniškus tekstus parengė D.Antanavičius, į lietuvių kalbą vertė S.Narbutas.

Ina Kučinskė
Laimė Kiškūnė
(C)Kvapų namai

 

Apie natūralią ir gyvąją  kosmetiką; straipsniai, receptai, patarimai