Naujienų prenumerata
Kuo dvelkia šventieji lotosai?
Pankadža - išvertus iš sanskrito reiškia "gimęs purve". Tai vienas iš kelių šimtų vardų, kuriais Indijoje vadinamas bemaž gražiausias žemės augalas - lotosas. Vos tik ištarus žodį “lotosas” galvoje atsiranda kažko, kas nuostabiai gražu, vaizdinys. Kažko, kas skleidžiasi mūsų vaizduotėje, už vaizduotės, už laiko ir erdvės, kituose mūsų egzistencijos matmenyse. Net ir tiems, kurie nesidomi dvasinėmis praktikomis, ar tiems, kurie dar nėra išlavinę vaizduotės, lotosas dažniausiai siejasi su labai gražia gėle.
Įsišaknijęs tvenkinio ar ežero dugno dumble jis per skaidrų vandenį ant tiesaus stataus stiebo iškelia savo pumpurą, kad ryto saulės spinduliuose atsivertų magiško grožio žiedas. Nesvarbu ar žiedo spalva balta, rožinė, purpurinė ar mėlyna, jo forma visuomet yra tobula. Labai ankstyvą rytą, aušros spinduliams dar nepalietus pumpuro, jis stovi tylus ir ramus, suskleistų žiedlapių viduje paslėpęs paslaptingą švytėjimą, lyg pamaldus asketas taure sudėtom rankom. Lotosas, vienas seniausių žmonijos simbolių, žinomas kaip Kosmoso, Gyvenimo ir Vaisingumo ženklas. Iš pirmapradžių vandenų lotosas semiasi jėgų ir jas perkeičia į gyvybės formas. Lotoso žiedo atsivėrimas suvokiamas kaip dieviškas Kosmoso tvėrimo aktas. Lotoso simbolika persmelktas budizmas ir hinduizmas, tantrinės mandalos tiesiog vadinamos lotosais.
Lotosas simbolizuoja Taurumą, Tobulumą ir Dvasinę jėgą. Žmogaus sąmonės ir proto būklė lyginama su besiskleidžiančiu lotoso pumpuru. Kaip saulės spindulių paliesti atsiveriantys lotoso žiedlapiai pripildo ryto orą gaivaus ir tyro aromato, taip ir žmogus gali skleisti tikros palaimos, švelnumo, atlaidumo ir meilės aromatą aplinkui save. Jei žmogus sugeba pasiekti absoliučią ramybę ir giedrą - tartum lotoso pumpure įkūnytą švytėjimą, kai protą paliečia tiesos dvasios spinduliai, jis gali kukliai išsiskleisti, atverdamas vidaus spindesį, kuris visuomet slypi sąmonės gelmėse.
M. Bernalis „Juodojoje Atėnėje“ žodį Lotos kildina iš koptų šaknies lōt arba rōt, kuri reiškė tiesiog „augalą“. Apie lotosus augusius Nile mums praneša istorikas Herodotas 5 a. pr. Kr. O į Egiptą vandens lelijas ir lotosus atgabenę persai. Žodį Lotos vėliau perėmė graikai, o lotynų kalboje jis virto Lotus. Senovės tekstuose, manoma, tuo žodžiu buvo vadinama keletas augalų ir jų dalių,. Kai kuriuos iš jų mokslininkai nustatė, tačiau daugelis liko kaip žmonių vaizduotės kūriniai.
Lotosas daugiametis vandeninis augalas, paprastai auga šiltuose subtropikuose, sekliuose vandenyse – tvenkiniuose, kanaluose, upių deltose, derlingame dugno dumble slypi jo šaknys, o žiedai trokšta kuo daugiau saulės.
Lotosai išauga iki 1,5 m aukščio virš vandens ir nesunkiai atskiriami nuo vandens lelijų, kurios plaukioja vandens paviršiuje. Pavieniai žali vaškingi pumpurai iškyla iš vandens. Ankstyvą rytą jie ima skleisti rožines arba violetines žiedų karūnas. Peržydėję lotosai išaugina galvutę, pilną valgomų riešutų. Japonijoje 2000 metų senumo kape surastos lotosų sėklos sėkmingai sudygo.
Lotoso vardą, jo simbolines prasmes ir jo žiedą žino daugelis, tačiau jo žiedų kvapą uostė tikrai nedaugelis.
Tie, kas nėra uostę gryno natūralaus lotosų absoliuto, išgirdę, kad galima jį pauostyti, dažniausiai džiaugsmingai nušvinta tikėdamiesi kažko, kas galbūt primintų visus pasaulio saldainius arba šiaip kažką palaimingo ir malonaus. Deja, šio absoliuto kvapui, (kaip ir daugeliui kitų absoliutų), pažinti ir ištirti reikia nemažai pastangų, o dažnai ir laiko. Lotosų absoliuto kvapas labai neįprastas, pirmą kartą uostant atrodo apskritai mažai susijęs su augalų pasauliu. Tai labiau gyvūnines natas primenantis kvapas. Praktiškai jam aprašyti sunku surasti analogijų. Metafiziškai tariant jį labiau galima apibūdinti kaip gimimo ir mirties kvapą, švelniai sujungiantį savyje gaivų žemės žalumos, vaisingą vandens, užgimstančios gyvybės ir mirštančios būties kvapą...
Enciklopediniame žodyne „Indijos turtai“ („The wealth of India. A dictionary of Indian raw materials & industrial products“, CABI) yra parašyta ir apie rožinį lotosą, kuris lotyniškai vadinamas Nelumbo nucifera, o lietuviškai riešutinis lotosas. Rožinių lotosų žiedai naudojami ornamentams iš gyvų gėlių ir aukojami šventyklose. Tokiame karštame klimate lotosų žiedai atlaiko gabenimą, jeigu jų pumpurai nuskinami vieną ar dvi dienas prieš jiems išsiskleidžiant.
Rožinių lotosų žiedai nuo seno buvo naudojami brangiųjų Lotosų (sanskritiškai Kamala) kvepalų gamybai. šiuolaikinėje parfumerijoje lotosų kvapas imituojamas natūralių pačiulių, melsvojo stirako (benzoino) ir sintetinių junginių feniletilenalio ir cinamalio mišiniu. Medus, kurį bitės surenka iš lotosų žiedų, pasižymi tonizuojančiomis savybėmis, o taip pat naudojamas akių priežiūrai.
Manoma, kad brangūs lotosų atarai buvo gaminami senojoje Indijos civilizacijoje dar iki mūsų eros pradžios, vėliau klasikiniais viduramžiais dėl savo brangumo lotosų atarų gamyba nunyko ir vėl buvo atkurta visai neseniai, 20 a. pabaigoje. Buvo pradėti gaminti ir šiuolaikiniai absoliutai, kurie pastaruoju metu vis labiau tampa madinga šiuolaikinės parfumerijos substancija. Mažais kiekiais jie naudojami ir kaip fiksatoriai.
Griežtai tariant šiuo metu gaminami dviejų lotosų (Nelumbo nucifera) absoliutai – rožinių ir baltųjų. Mėlynųjų lotosų absoliutas botaniškai imant yra pagamintas iš Nymphaea caerulea, t.y. mėlynųjų vandens lelijų žiedų. O mėlynųjų vandens lelijų ataro kvapas turbūt yra vienas iš pačių įstabiausių gėlinių kvapų, sutinkamų žemėje. Jeigu kada mėginome įsivaizduoti kuo kvepia Rojuje, tai mėlynųjų lelijų ataro kvapas galėtų nesunkiai pretenduoti į Rojaus kvapų puokštę. Mėlynoji vandens lelija yra Nefertumo, Egipto kvepalų dievo ženklas.
Lotosai plačiausiai auga Pietų Indijoje. Jų šiauriausia natūralaus paplitimo riba siekia jaukius Volgos deltos užutekius prie Kaspijos jūros netoli Astrachanės. Lotoso, kaip ir rožės kvapas, labiausiai priklauso nuo vietos, kurioje šis augalas išaugo ir pražydo. Kitaip tariant baltojo ir rožinio lotoso žiedų kvapas, jeigu jie auga toje pačioje vietoje yra labai panašus.
Lotosų žiedai visuomet skinami rankomis. Lotosų absoliutas gaunamas ekstrahuojant lotosų žiedus. Į ekstrahavimo katilus plonu sluoksniu sudedami žiedai ir hermetiškai uždarius plaunami tirpikliais, po ekstrahavimo tirpiklis privalo būti pašalintas visas iki paskutinės molekulės,o likusi tiršta masė valoma tol, kol gaunamas reikiamos konsistencijos ir kvapo lotosų absoliutas. Rožinių lotosų absoliutas yra tamsiai raudonos spalvos, o baltųjų lotosų – rudos spalvos, abu jie minkštos vaško konsistencijos. Truputėlį pašildžius lotosų absoliutas skystėja.
Visų tikrųjų absoliutų olfaktorinės charakteristikos sunkiai pasiduoda vertinimui tol, kol absoliutas yra koncentruotas. Praskiedimas ir metai absoliutą daro estetiškesnį bei labiau prieinamą olfaktorinei analizei. Lotosų absoliutuose vyraujanti sunki netgi aštroka žemės ir samanų nata praskiedus prityla praleisdama į priekį saldžią eterišką gėlinę vaisinę natą. Rožinių lotosų absoliutas primena narcizų (žonkilių) kvapą ir turi jam būdingą vandenų dvelksmą. Baltųjų lotosų absoliutas yra labiau gėliškas ir turi netgi ylang ylang užuominą. Jis dar kvepia medumi. Medaus kvapas ilgiausiai išlieka.
Kvapų maišymo mene, kaip klasikinėje islamo kultūroje buvo vadinama parfumerija, baltųjų ir rožinių lotosų absoliutai labai vertingi kuriant egzotines tropines kvapo puokštes, maišant paslaptingus, šventus, dvasinėms praktikoms skirtus aromatus, ambrines kompozicijas ir aristokratiškas gėlines natas.
Lotosų absoliutai įdomiai maišosi su labdano absoliutu, kvapiųjų bosvelijų, santalo eteriniais aliejais, mimozų, cinamonų, šieno, nardų, osmantų, tuberozų absoliutais ar CO2 ekstraktais, o taip pat nuostabiai dera su įvairiais atarais: agarmedžių arba alavijų medžių, jazminų, rožių.
Laimė Kiškūnė
(C)Kvapų namai, 2009
(Inos, Laimės ir Rūtos nuotr.)
