Naujienų prenumerata
Imbiero istorijos apžvalga
Ryškaus skonio ir kvapo imbieras (bot. Zingiber officinale) žinomas ir naudojamas jau ne vieną tūkstantį metų. Iš šiltų tropinių Pietryčių Azijos miškų - Kinijos, Indijos, Malajų (Malakos) pusiasalio kilęs augalas ne tik yra vienas mėgstamiausių prieskonių pasaulio virtuvėse, bet ir nuo seno naudojamas gydymui, ritualams, parfumerijoje. O supjaustytas, karštu vandeniu užpiltas imbieras su medumi yra turbūt plačiausiai pasaulyje naudojama liaudies gydymo priemonė nuo peršalimo.
Inji ver išvertus iš tamilų ir malajų kalbų reiškia „aitrią šaknį“, sanskrito srngaveram reiškia „raguotą šaknį“. Iš čia kilo lotyniškas zingiber, zingiberis (gr.)., ginger (angl.), gingembre (pranc.) . Iškart reikėtų patikslinti - tai ką mes vadiname šaknimi, yra šakniastiebis, ir būtent jis yra tapęs “vaistu ir maistu“ daugelyje kultūrų.
Tai daugiametis imbierinių šeimos (Zingiberaceae) žolinis augalas iš imbierų (Zingiber) genties, kuriai priklauso apie 85 augančių augalų. Populiariausia rūšis, vadinamasis imbieras (bot. Zingiber officinale) laukinėje gamtoje neauga, tačiau sėkmingai auginamas beveik visose tropinėje ir subtropinėje zonose esančiose pasaulio šalyse: Indijoje, Kinijoje, Australijoje, Karibuose, Indonezijoje, Nepale, Nigerijoje ir t.t..
1-1,5 m aukštį pasiekiantis augalo stiebas yra tiesus, apsuptas pailgų, lancetinių pražangialapių lapų. Auga šiltame ir drėgname klimate, gerai prisitaiko prie įvairių agroklimatinių sąlygų, geriausiai jaučiasi puraus priemolio dirvose su dideliu juodžemio kiekiu. Deja, pramoniniams tikslams auginami augalai retai pražysta. Dažniau žalsvą kuokelės pavidalo žiedyną su baltais ar gelsvai-rudais žiedais galima pamatyti prie namų, kur imbieras auginamas kaip dekoratyvinis augalas. šakniastiebiai pirštuoti, panašūs į įvairias figūrėles, padengti plona odele. Jais imbieras ir dauginamas, padalinus į 3-5 cm gabaliukus, kurie šiltoje dirvoje netrukus išleidžia šaknis. šakniastiebių derlius, priklausomai nuo augimo sąlygų, renkamas po 6-10 mėnesių. Imbierą galima auginti ir namuose – vazone, šviežią šakniastiebį nusipirkus įprastoje maisto parduotuvėje.
šviesiai gelsvos, gelsvai žalsvos, geltonos spalvos eterinis aliejus gaunamas spaudžiant šviežią imbierą šaltuoju būdu, arba distiliuojant sutrintus džiovintus šakniastiebius garais. Iš džiovintų imbierų ea būna tamsesnis ( su amžiumi imbierų ea apskritai linkęs tamsėti). šviesiausias ea gaunamas iš nuluptų imbierų, tačiau skutant žievelę prarandama dalis eterinio aliejaus, kurio didžiausia koncentracija kaip tik ir slypi iškart po odele. Todėl pramoniniais kiekiais gamininant ea gamintojams tiesiog neapsimoka užsiimti kruopščiu žievelės pašalinimu.
Imbieras nuo seno kaip vaistas naudojamas įvairiose Pietryčių Azijos šalyse: Indijoje, Kinijoje, Nepale, Myanmare, Indonezijoje, Filipinuose – nuo kosulio, peršalimo, nuovargio, kaip išsaugantis jaunystę. Kultivuoti imbieras pradėtas šiaurės Indijoje, iš čia jis pirmiausia ir paplito po pasaulį.
Indų medicinoje – Ajurvedoje – imbieras minimas kaip universalus vaistas vishwa bhesaj ( snskr.vishwa: universalus, bhesaj: vaistas) augalas nuo visų ligų, rekomenduotas gerinti virškinimą, gydant dispepsiją, meteorizmą, vidurių dieglius, podagrą, esant kosuliui, karščiavimui, peršalimui, astmai, chroniškam reumatui. Išoriškai imbieras naudojamas esant galvos ir dantų skausmui, ir kaip priemonė aktyvinanti kraujo cirkuliaciją
Iki šiol imbieras klasikinėje kinų medicinoje ir ajurvedoje naudojamas tada, kai kūnas nesusitvarko su drėgme: arba jame per daug drėgmės, t.y. gleivių, arba jų trūksta, arba drėgmės per daug aplinkoje. Viduriavimas ir kataras rodo, kad kūnas nesusitvarko su vidine drėgme, reumatas ir daugumas šaltojo metų laiko ligų yra susijusios su išorine drėgme ir ugningos imbiero savybės padeda tai nugalėti.
Kinų medicinoje apie imbierą rašyta jau prieš 2500 metų. Pasakojimuose apie Konfucijų (VI-V a. pr.m.e.) rašoma, kad kiekvieno valgio metu jis valgydavo ir imbierą. Senovės Kinijoje sakyta „Valgyk griežčius žiemą, imbierą vasarą ir tau nereikės gydytojo“. Kinai tikėjo, kad imbieras suteikia jėgų ir užtikrina ilgaamžiškumą. Teigta, kad pusryčiams valgomas imbieras padeda sukelti (generuoti) yang energiją Inkstuose. Greta kitų vaistinių augalų jis minimas medicinos veikaluose, pvz. pirmąjame kinų farmakologijos traktate Shén nóng běn cǎo jīng („šenongo („Dieviškojo žemdirbio) žolelių ir šaknų kanoninė knyga“), kuriame pateikiama žinių apie 252 žoles.
Kai kuriuose Kinijos kaimuose gyventojai iki šiol virš durų prikala imbiero, tikėdami jo apsauga nuo blogio jėgų. Tokia apsauga nuo piktų dvasių turi senas šaknis - mirusiems imbieru būdavo įtrinamos pėdos ir delnai. Han dinastijos II a.pr.m.e. didikų kapavietes kasinėję archeologai rado indų su imbiero milteliais.
Kadangi šio augalo substancijos susijusios su žeme, jos gaunamos iš šakniastiebio, tikima, kad jos turi įžeminantį, koncentruojantį, stabilizuojantį poveikį. Tiems, kas kenčia nuo jūros ligos, galima ne tik jo valgyti, bet už ausies pririšti mažą gabalėlį šaknies arba vatos gniužulėlį, sumirkytą imbiero sultimis ar ea.
Imbieras ir šiais laikais naudojamas maginiuose ritualuose, o etnologai jį vadina „vietinių gyventojų mandragoros šaknimi“. Ekvadore imbieras vietinių naudojamas kaip haliucinogenas. šamanai jį ryja siekdami magiškos galios. Karibų regiono indėnams imbieras sumaišytas su tabaku ir įtrintas į akių vokus padeda į šamanus įšventintiems naujokams pamatyti miško dvasias. Panašus ritualas Indonezijos Siberuto saloje atliekamas naujokams šamanams suteikiant „matančias akis“: deginančios imbiero sultys lašinamos į naujoko akis, ir jis įgyja galimybę „matyti“. Naujosios Gvinėjos kalnuose gyvenančių genčių šamanai užkalba imbiero lapus, tikėdami, kad jais veidą ir kūną išsitrynęs žmogus įgaus patrauklumo. Netoli esančioje Dobu saloje, kurios gyventojai laikomi juodosios magijos gerbėjais ir burtininkais, naudoja imbierą ir ligoms gydyti – sukramtytą spjauna ant skaudamos vietos, ir maginiams ritualams – spjauna į jūrą, siekdami sustabdyti artėjančią audrą.
Arabų ir finikiečių pirkliai imbierą iš Kinijos ir Indijos, per Artimuosius Rytus, Aleksandriją, Bizantiją (vėliau Konstantinopolį) veždavo graikams ir romėnams. Antikos gydytojai ėmėsi aktyviai tyrinėti aitriojo svečio iš Rytų gydomąsias savybes. Tais laikais dėl ilgo kelio iš rytų į vakarus buvo naudojamas tik džiovintas imbieras.
Romėnų gydytojas ir botanikas Dioskūridas (I a.) savo veikale „De Materia Medica“, kuriame aprašyti apie 600 augalų, apie imbierą rašė, kad jis gerina virškinimą ir veikia kaip priešnuodis. Jis rašė, kad imbieras atkeliauja iš trogloditų šalies, kurios gyventojai naudoja jo lapus maistui (istoriją apie paslaptingą trogloditų šalį, esančią kažkur už Raudonosios jūros, daug amžių sumaniai platino prieskonius gabenę pirkliai, pasakodami, kaip sunku gauti čiabuvių akylai saugomą imbierą - taip dar labiau išpūsdami imbiero kainą). Imbiero paklausa ir kaina Antikos laikais augo ir dėl sklidusių gandų apie jo taip vadinamas afrodiziakines savybes – tikėta, kad imbieras padeda seksualumui (ypač vyrų). Tai aprašydamas imbierą „Gamtos istorijoje“ I a. pažymėjo ir romėnų gamtininkas Plinijus vyresnysis.
Romėnai vyną skanindavo imbieru, o legionierius į žygius lydėdavę gydytojai jo veždavosi savo medicininiuose krepšiuose. Romėnų gydytojas Galenas (II-III a..), apie imbierą rašė: “ Jo kaitinamoji jėga galinga, nors ir ne tokia greita kaip pipiro”.
76-je Korano Suroje Al-Insan (“Žmogus” )pasakojant apie rojuje teisuolių laukiančias gėrybes ir malonumus, rašoma, kad Rojaus sode juos girdys gėrimu (vynu) iš šaltinio Salsabilio, sumaišytu su imbieru (76:16-18).
Persų mokslininkas ir gydytojas Avicena (X-XIa.) savo Medicinos mokslo kanone ypač pabrėžė šildančias jo savybes: “imbiero šildantis poveikis trunka ilgiau negu pipiro, o šildymas pasireiškia ne iš karto; imbiero karštumas prie trečiojo laipsnio ribos, o sausumas antro laipsnio". Avicena imbierą rekomendavo kaip priemonę atminčiai stiprinti, virškinimui gerinti, kaip priešnuodį įkandus gyvatėms, o taip pat kaip geismą keliantį.
Toks stiprus imbiero kaitinantis poveikis medicininėje astrologijoje jį susiejo su Marso galia – jėgos, vyriškumo, ugningo gyvybingumo pradais. Ugninga imbiero esencija aktyvina valią, iniciatyvą ir grąžina pasitikėjimą savimi.
Į Europą imbieras sugrįžo (ir liko populiarus iki šių dienų) po Kryžiaus žygių, nors senuose medicinos veikaluose, receptuose jis buvo minimas ir anksčiau – IX-X a. Venecijos pirklys Markas Polo (XIIIa.) savo kelionių dienoraščiuose mini imbierą greta kitų prieskonių. Tad netrukus į Europą „šilko keliu“ vėl pradėtas gabenti imbieras tapo paklausiu prieskoniu, kurio dėta į duoną, pyragus, saldainius, paplotėlius.
XV a. Europoje kilo visuotinio susižavėjimo imbieru mada, o jo vertė taip išaugo, kad Anglijoje vienas svaras imbiero ir avis kainuodavo tokią pačią pinigų sumą. Anglijos karalius Henrikas VIII mėgo imbierą (ypač dėl jo afrodiziakinių savybių), ir net rekomendavo imbierą kaip priemonę prieš marą; angliškose aludėse paplito paprotys žiupsnelį imbero įsiberti į alų (tai tapo prototipu vėlesniais amžiais pradėtiems gaminti ir iki šiol labai populiariems gėrimams „ginger beer“ ir „ginger ale“) Į keliautojo Kristupo Kolumbo sąrašus imbieras buvo įtrauktas kaip viena iš prekių kurią reikia parvežti iš Rytų. Turtingos Renesanso damos rankinukuose nešiodavosi indelį su imbieru aromatizuota druska.
Renesanso laikotarpiu imbieras buvo žinomas ir Lietuvoje. Dokumentuose užfiksuota, kad Žygimanto Augusto dvaro gydytojas Piotras, paskirtas rūpintis jaunosios karaliaus žmonos Barboros Radvilaitės sveikata, 1549 m. net kelis kartus pirko tais laikais Lietuvoje itin brangų imbierą. Greičiausiai jis buvo reikalingas prasidėjus pirmiesiems Barboros ligos požymiams – pilvo skausmams – kaip virškinimą gerinanti priemonė.
Įdomu tai, kad ir vėlesniais amžiais rašiusieji apie imbiero gydomąsias savybes kartojo tai, kas apie jį buvo žinoma prieš tūkstantį ir daugiau metų, o šiais laikais nemažai šių savybių patvirtinta ir moksliniais tyrimais.
G. Mojay, subtilaus eterinių aliejų poveikio tyrinėtojo žodžiais tariant, „imbiero ea reikalingas tiems, kurie galbūt turi aiškių planų ir gerų idėjų, tačiau nepakankamai asmeninės jėgos ir optimizmo pademonstruoti iniciatyvą ir imtis realių ar neatidėliotinų veiksmų savo planams įgyvendinti. Tokie žmonės yra linkę vis nukelti į ateitį galutinio sprendimo priėmimą ir abejoja savimi, laukdami kol kiti juos paragins. Jie neretai yra šiek tiek atitrūkę nuo savo fizinio kūno ir šalinasi intensyvios bei ilgalaikės veiklos. Jų seksualinė energija taip pat gana dažnai „nusekusi“... Imbiero ea tokiems žmonėms gali būti idealus katalizatorius, visų veiksmų šaltinis, įdegantis jų gyvybinę ugnį, padedantis atkurti malonų susijaudinimo, pakilumo ir sėkmės pojūtį.“
---
Parfumeriai pamėgo imbierą dėl jo citrusinio kvapo ir pipirinės auros. šiltas, medžio kvapo ea kuria gaivią prieskoninę, vėliau kiek saldėjančią natą, tačiau nėra aštrus. Dažnai naudojamas orientinių kvepalų kūrimui, kai norima pridėti šilumos, tačiau neapsunkinti kvepalų. Imbiero aliejus gražiai maišosi su beveik visomis esencijomis – prieskonių, medžių, citrusų, gėlių. Kvapų žinovas Stefenas Arktanderis rašo, kad imbiero aliejus gerai dera su rožmedžių, kedrų, kalendrų, citrusų eteriniais aliejais, rose de mai absoliutu, neroliu. Gėlinėse kompozicijose imbieras dera su saldžiuoju apelsinu, žaliąja citrina, bergamote ir pan.
Plačiau apie imbiero eterinio aliejaus savybes >>>
Literatūra ir šaltiniai:
1. Price, Sh. Aromatherapy for Health Professionals, 2000.
2. „Huiles essentielles - 2000 ans de découvertes aromathérapeutiques pour une médecine d'avenir“ de Dominique Baudoux, 2000
3. "L'Aromathérapie exactement" du P. Franchomme et Dr D. Pénoël, 1990.
4. Mojay, G. Aromatherapy for Healing the Spirit, 1999.
5. Rätsch, Ch.The Encyclopedia of Psychoactive Plants: Ethnopharmacology and Its Applications, 2005
6. Premila M., Tyler, V. Ayurvedic Herbs: A Clinical Guide to the Healing Plants of Traditional Indian Medicine, 2006
7. Авиценна "Канон врачебной науки"
Ina Kučinskė,
Laimė Kiškūnė
(C)Kvapų namai
